Žemdirbių paruoštukas ministrui

Lina Meilutė-DATKŪNIENĖ, Rokiškio r. ūkininkų sąjungos pirmininko pavaduotoja: „Tapusi žemės ūkio ministre... Skamba lyg grožio konkurso finalininkių pasisakymas. Man labiau norėtųsi, kad visas grožis atsispindėtų kompetencijose, strateginiame, platesniame požiūryje bei matyme, gebėjime burti komandą ir jai vadovauti. O jeigu dar konkrečiau – kol neturėsime aiškios žemės ūkio politikos ir strategijos, tol blaškysimės, o nacionalinio lygmens sprendimai bus priimami tik siekiant įsisavinti lėšas, o tai yra efektyvu tik trumpalaikėje perspektyvoje. Šiandien demografinė padėtis visoje Lietuvoje nėra džiuginanti. Nebijokime pasakyti – labai prasta. Kalba eina ir apie kaimiškas vietoves, kur ypač jaučiamas jaunų žmonių stygius. Viena iš priežasčių yra itin prasta situacija žemės ūkyje – sprendimai priimami skubotai, nėra aiškių ilgalaikių politinių, valstybiniu lygmeniu išsikeltų tikslų, nėra garantijų, elementarios ilgalaikės strategijos. Ir jeigu ši situacija nesikeis, pasekmės jau yra ir bus dar labiau jaučiamos ne tik Lietuvos kaimuose, bet ir visoje šalyje. Todėl žemės ūkio ministrui svarbu neužsimerkti, neignoruoti tų problemų ir skaudančių vietų, kurios egzistuoja, o realiai matyti situaciją bei imtis konkrečių veiksmų, kad ji keistųsi.

Pokyčiai niekada neįvyksta čia ir dabar. Tai nuoseklaus ir kantraus darbo rezultatas. Tad turint aiškius tikslus, įsivardijus pokytį, kurio siekiame, ilgainiui pastebėtume ir pirmuosius rezultatus.“

Lina ŽIDONIENĖ, Pasvalio r. ūkininkų sąjungos vadovė: „Kai tiek problemų Lietuvos žemės ūkio politikoje, darbo – daug ir sutilpti į tris problemas neįmanoma. Kalbant ironiškai, tapus ministre, užtektų gerai išsiplauti ausis ir prasikrapštyti akis – žemdirbius vienijančios organizacijos turi puikių ekspertų, kurie įsigilina į Europos Komisijos formuojamas direktyvas, reglamentus ir įvairius reikalavimus žemės ūkiui. Žemdirbių organizacijos teikia pasiūlymus ir kelia problemas, ministrui užtektų juos išgirsti ir padaryti sprendimus. Jei ŽŪM bendradarbiautų su socialiniais partneriais iš žemės ūkio srities, skaudulių būtų gerokai mažiau.

Pagrindinės problemos, kurias reikėtų spręsti – tai smulkiųjų ūkių ir kaimo verslų, ekologinių ūkių skatinimas, nes jie labiausiai išlaiko Lietuvoje gaminamos produkcijos autentiškumą. Išnykus jiems, lieka tik masinė gamyba, o lietuviškos tradicijos išnyksta.

Kita problema, kad žaliojo kurso vykdymo įsipareigojimai primesti vien tik žemės ūkio sektoriui, nors didelę įtaką turi ir transportas, ir pramonė, ir tie patys namų ūkiai. Šiuo metu žemės ūkis piešiamas kaip didžiausias teršėjas, nors niekas nesusimąsto, kiek teršalų patenka į vandens telkinius iš komunalinių nuotekų valymo įrenginių. Labai svarbu žaliojo kurso reikalavimus prisiimti visiems sektoriams.

Dar viena problema – dvigubi standartai. Su jais žemės ūkis susiduria dažnai. Pavyzdys – kai saugomose teritorijose ūkininkauti negalima arba ūkininkavimo sąlygos yra labai apribojamos, o energetikai, tarkim, vėjo jėgainėms, uždegama žalia šviesa. Tai tik kelios problemos... O kur dar nesuvaldyta pieno krizė, aštrėja daugiamečių pievų problema, nevaldoma grūdų rinka, problema dėl valstybinės žemės nuomos – sąrašas gali tęstis ilgai...

Ministerijai trūksta operatyvumo sprendžiant žemės ūkyje kylančias problemas (deklaravimo taisyklės, stichinės sausros, mėšlo skleidimo terminai, atsižvelgiant į meteorologines sąlygas). Dar šiek tiek pašmaikštavus: jei būčiau žemės ūkio ministrė, manau, vienas iš privalumų būtų tai, kad esu agronomė, o ne aplinkosaugininkė.“

Edmundas SAMAUSKAS, Lietuvos ūkininkų sąjungos Varėnos rajono skyriaus vadovas: „Pirmoji didelė problema, kurią būtina spręsti, norint sustabdyti gyvulininkystės nykimą ir pievų mažėjimą, – reikėtų ieškoti papildomo rėmimo už išlaikomas pievas (taip pat ir daugiametes). Ir gyvulininkystės ūkiams, turintiems ne mažiau kaip 50 proc. pievų, skirti papildomą žymų finansavimą, nes tokie ūkiai (su dideliais pievų plotais) labai prisideda prie CO₂ mažinimo. O dabar pagal naujuosius reikalavimus įvyko atvirkščiai.

Antrasis žingsnis – suteikti prioritetą vietos (Lietuvos) ūkininkams tiekti maistą ir produktus, pagamintus iš mūsų užaugintos produkcijos, darželiams, mokykloms, kariuomenei ir t. t. O ne sudaryti geriausias sąlygas pigiausiems ir ne itin aukštos kokybės produktams.

Trečiasis žingsnis – kuo skubiau išnagrinėti, kodėl strigo išmokų avansai (70 proc.) ir užkirsti kelią, kad tai nepasikartotų kitais metais. Nes nemažai daliai ūkių svarbu šiuos pinigus gauti laiku dėl prisiimtų įsipareigojimų.“

Gedas ŠPAKAUSKAS, Lietuvos ūkininkų sąjungos Pakruojo r. skyriaus pirmininko pavaduotojas: „Pirmiausia įpareigočiau prekybos tinklus ant tam tikrų maisto produktų pakuočių žymėti, kokia dalis nuo kainos atitenka ūkininkui, pavyzdžiui, nuo litro pieno ar nuo duonos kepalo ir pan.

Antra – pakeisčiau ŽŪM draugystės pusiausvyrą tarp Aplinkos ministerijos ir žemdirbio į pastarojo pusę.

Trečia – užsakyčiau kassavaitinę televizijos laidą apie žemės ūkį, kuri gerintų visuomenės požiūrį į žemdirbius.“

Andrius VANAGAS, Mažeikių r. ūkininkas: „Spręstinų problemų yra ne viena, ne trys ir ne penkios. Nieko nenustebinsiu pasakęs, kad pirmiausia kibčiau į daugiamečių pievų problemą ir jos sprendimų paiešką bei saugomų teritorijų nevaldomą plėtrą ir naujų steigimą, kad ūkininkai ir žemės savininkai galėtų oriai disponuoti savo turimu turtu – žemės ūkio paskirties žeme. Tačiau, manau, svarbiausias darbas būtų atimti ŽŪM iš Aplinkos ministerijos ir grąžinti ją žemės ūkiui. Matome, kad priimant sprendimus vadovaujamasi tik aplinkosaugine puse, paminant žemės ūkio sektoriaus interesus.

Pats žemės ūkis savaime transformuojasi ir ūkininkai patys savo iniciatyva investuoja į dirvožemio gerinimo priemones, siekdami išsaugoti jo potencialą ir gerinti sveikatą, į įrangą ir technologijas, kurios mažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas Valstybės strateginiuose planuose ne procentais, o kartais. Tam virsmui reikia ne trukdyti, o padėti, kad jis kuo sklandžiau vyktų. Nuo to bus laimingesnės visos pusės. Daugiau dialogo – daugiau racionalių sprendimų.“

Petras PUSKUNIGIS, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos viceprezidentas: „Pirmiausia reikėtų pradėti žemės ūkio mokslo įstaigų, veislininkystės įmonių reanimaciją. Lietuvos žemės ūkis turėtų remtis mūsų mokslininkų darbais. O dabar veislininkystės sektorius merdi, gyvulininkystės skatinimo programa liko tik popieriuje, žemės ūkio specialistų rengimas šlubuoja. Prioritetinis uždavinys – spręsti kvalifikuotų žemės ūkio ir miškų specialistų trūkumo problemą.

Antrasis darbas – labai svarbu papildyti ŽŪM personalą. Joje specialistų gausu, bet tikrų profesionalų – labai mažai. Turėtų dirbti tie, kurie išmano žemės ūkį ir yra Lietuvos žemės ūkio patriotai, o ne kenkėjai.

Taip pat reikėtų suteikti daugiau laisvės priimant sprendimus rajonų žemės ūkio skyrių darbuotojams, sudaryti palankesnes galimybes dirbti, teikti siūlymus. Dabar jų niekas neklauso, o juk jie yra arčiausiai žemdirbių, puikiai susipažinę su jų problemomis ir sektoriaus ypatumais.“

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.