Žemdirbių „skėtis“ visai prakiuro

Kritikuoja „kaimo spauda“

Birželio 10-ąją ŽŪR interneto svetainėje atsirado šios asociacijos vicepirmininko, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktoriaus Algio Baravyko straipsnis pavadinimu „Sisteminis puolimas prieš ŽŪR: interesų grupės, politika ir medijos tylėjimas“. Jame autorius bando įtikinti, kad Lietuvoje galimai bandoma susidoroti su ŽŪR, ir kritikuoja ŽŪR nepataikaujančią pagrindinę agrarinę žiniasklaidą.

„Viešojoje erdvėje jau keletą metų vyksta sistemingas ir kryptingas ŽŪR diskreditavimo procesas, kuriame aktyviai dalyvauja dalis kaimui skirtos žiniasklaidos, kai kurie Seimo nariai ir interesų grupės. Šiame konflikte „kaimo spauda“ tampa nebe informacijos šaltiniu, o įrankiu – formuojančiu iškreiptą naratyvą apie ŽŪR veiklą, jos vadovus ir tikslus“, – minėtame straipsnyje teigia A. Baravykas. Ir aiškina, kaip menkinama ŽŪR reputacija, kokios jėgos stovi už šio reiškinio, kokių pasekmių tai turi žemės ūkio sektoriaus vienybei, atstovavimui bei Lietuvos, kaip valstybės, strateginiam interesui „turėti atsakingą, profesionalią, o ne politizuotą žemdirbių savivaldą“.

ŽŪR vicepirmininkas teigia: „Praktiškai nuo 2017 m. ŽŪR neturi ryšio su Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) nariais. Taip gavosi todėl, kad šių organizacijų vadovai nustojo kviesti ŽŪR atstovus į savo renginius ir nesudaro galimybės vykti dialogui ir kryptingai jau keletą metų nuteikinėja savo organizacijų narius prieš ŽŪR. Šitaip be diskusijų gana didelei daliai ūkininkų yra įteigta daug melagingų faktų apie ŽŪR veiklą, ŽŪR vadovus ir bendrą santykį tarp valstybės institucijų ir žemdirbių. Formuojamas negatyvus naratyvas, kuriame vyrauja nuostatos, kad visuomenė kažką skolinga ūkininkams, kad ūkininkai visada yra silpni, nuskriausti, o miesto gyventojai turi tik dėkoti, kad gauna maisto. Aplinkosauginės organizacijos tapo tarsi ūkininkų ir visuomenės priešai, o ŽŪR, bandantys rasti kompromisus, konstruoti konstruktyvų dialogą tarp ūkininkų, aplinkosauginių organizacijų ir valstybės institucijų – imti traktuoti kaip išdavę kokį tai neaprašytą ūkininkų solidarumą, nors jo niekas niekur neįvardijo.

Taip pat gana keista, tačiau ,,kaimo spauda“ ilgą laiką skleidė ŽŪR menkinančią ir žemdirbių bendruomenę skaldančią informaciją. Tai susiję su tuo, kad kaimui skirta spauda ir interneto portalai realiai yra nuperkami ir rašo sumokėjusiems užsakovams naudingus straipsnius, ne itin akivaizdžiai šališkus, tačiau tokius, kurie manipuliuoja nuomonėmis, o ne bando surasti tiesą ir aprašyti tikrąją padėtį. Tiesa, atskiestas melas yra pats įtikinamiausias, taigi į melo košę įtrupinant tiesos spirgų – neturintys daugiau kitų informacijos šaltinių ūkininkai ir kaimo žmonės kryptingai nuteikiami prieš ŽŪR. Tai ilgą laiką darė neva tai ,,kaimo spauda“. Ši spauda tiesiog elgiasi ne taip, kaip turėtų elgtis pagal žurnalistikos etiką ir kt., tačiau juk elgiamasi pagal principą – „velniop tą etiką, kai galima užsidirbti“.“

ŪP niekaip negali sutikti su A. Baravyko teiginiu, kad jo niekinama ,,kaimo spauda“ užsidirba iš žemdirbių organizacijų. Priešingai nei ŽŪR, jos negauna jokių pinigų iš valstybės ir išgyvena tik iš savo narių mokesčių. Natūraliai kyla klausimas – kodėl toji „kaimo spauda“ negali užsidirbti iš turtingų ŽŪR, kurie galėtų užsisakyti viešinimo publikacijų? Tiesa, yra viena išimtis, apie kurią A. Baravykas savo rašinyje ir paatvirauja.

LŽŪT – alternatyva ŽŪR

ŽŪR vicepirmininkas neatsitiktinai paminėjo 2017-uosius – būtent tų metų rugpjūčio 25-ąją buvo įsteigta Lietuvos žemės ūkio taryba (LŽŪT), kaip alternatyva ŽŪR. Tuomet, neapsikentę ŽŪR vadovų diktato, demokratijos nebuvimo, ŽŪR paliko ir LŽŪT steigimo dokumentą pasirašė keturių pagrindinių žemdirbių organizacijų ir Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) atstovai. Šiandien LŽŪT vienija jau vienuolika stipriausių gamybos sektoriui atstovaujančių visuomeninių organizacijų.

Prieš beveik aštuonerius metus buvo konstatuota, kad šalies žemės ūkio savivaldos sistemoje susidarė tokia situacija, jog aktualius žemdirbiams klausimus (bendrosios žemės ūkio politikos, pieno, grūdų, vaisių, aplinkosaugos, finansų ir kt.) priima aritmetinė ŽŪR tarybos narių dauguma. Todėl, suprasdami, kad kaimo ir žemdirbiškosios visuomenės problemos sprendžiamos nesivadovaujant demokratijos principais, žemdirbių tiesiogiai išrinktų ir jiems atstovaujančių institucijų kolegialiais sprendimais, LŪS, LŽŪBA, Lietuvos pieno gamintojų (LPGA), Lietuvos grūdų augintojų (LGAA) asociacijų ir LŠŪS atstovai, įgalioti savo valdymo organų, prisiėmė atsakomybę ir Akademijoje (Kėdainių r.) pasirašė sprendimą įsteigti LŽŪT.

Sprendime dėl naujosios organizacijos įsteigimo buvo konstatuota: „Prašome LR Prezidentūros, LR Seimo, LR Vyriausybės, kitų valdymo institucijų žemės ūkio ir maisto bendrosios politikos, mokesčių, kitais žemės ūkio gamybos apmokestinimą reglamentuojančiais bei žemės ūkio veiklą įtakojančiais klausimais sprendimus priimti gavus šios Tarybos pasiūlymus, nuomonę ar išvadas. Įgaliotieji Lietuvos žemės ūkio ir maisto tarybos steigėjai tvirtina Tarybos darbo reglamentą. Laisvanoriškumo principu Tarybos veikloje gali dalyvauti šalies mastu asocijuotos organizacijos. Sprendimą apie jų priėmimą ar pašalinimą priima Taryba. Tarybos steigėjai ir jos nariai yra laisvi reikšti savo atstovaujamų institucijų atskiras nuomones visais joms rūpimais klausimais, nevaržomai dalyvauti kitose veiklose.“

Beje, netrukus LŠŪS vadovui Vidui Juodsnukiui buvo pasiūlyta ŽŪR vicepirmininko kėdė ir jis savo parašo LŽŪT steigimo sutartyje atsisakė, todėl Registrų centre LŽŪT buvo registruota keturių asociacijų vadovų.

Visi prieš ŽŪR?

Kyla klausimas – ko tada verti ŽŪR kaltinimai žiniasklaidos priemonėms? Štai ką dėsto A. Baravykas: „Atskiras vaidmuo tenka Žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidiniui „Mano ūkis“, kuris iš tiesų tapo valstybės lėšomis apmokama LŪS ir LŽŪBA nuomonės reiškimo platforma, kuri užduoda tam tikrą toną visai likusiai apie žemės ūkį rašančiai spaudai. Iš čia ateina ŽŪR ignoravimas – tarsi jų visiškai nebūtų žemės ūkio srityje. Renginiuose, kuriuose akivaizdžiai dalyvauja ŽŪR vadovai ar atstovai – „Mano ūkis“ tiesiog tų faktų nepažymi, o ir nuotraukos dedamos tik LŽŪT narių. Šitaip sukuriamas iškreiptas vaizdas, jog ŽŪR nedalyvauja žemės ūkio aptarimuose ir veikloje. Tada keliamas klausimas – o kam tie ŽŪR reikalingi, jei jų niekur nesimato?

Portaliukas „Agroeta“ tiesiog keletą metų kryptingai be sustojimo pylė „informacines srutas“ ant ŽŪR, tik nežinia, kas už tai mokėjo. Šitas portaliūkštis „Agroeta“ prapuolė, kai vienas jo steigėjų apgavo kitą steigėją. To pasekmė – gimė naujas darinukas – ,,Agrobitė“, kurio atstovas Gediminas Stanišauskas paslapčia bandė atsiprašinėti už ilgametę ,,Agroetos“ retoriką ir kvietėsi ŽŪR atstovus pašnekovais į savo straipsnius ir vėliau – teatralizuotas ,,tinklalaides“ neva apie procesus žemės ūkyje. Kai kurie ŽŪR atstovai nustojo visiškai bendrauti su G. Stanišausku, kadangi šis visam laikui pasirodė atgrasus, tačiau kai kurie patikliai „susitaikė“ ir kai kada dar pabendrauja. Nepaisant to, juntamas priešiškas naratyvas prieš ŽŪR, kai kada jame sukviečiama publika, nusiteikusi prieš ŽŪR. G. Stanišauskas lyg ir neutralus, tačiau šališkumas prieš ŽŪR akivaizdžiai yra jo „ląstelėse“, viešo atsiprašymo nebuvo, o ŽŪR veikla nėra nušviečiama objektyviai.

„Delfi Agro“ rubrikos vedėjas Arūnas Milašius nepanašu, kad jaustų kažkokią meilę kaimui ar žemės ūkiui, taip pat juntamai neturi akies ŽŪR, nes panašu, jog yra įsitikinęs, kad ŽŪR išlaikomi valstybės, taip pat jam sunku suprasti kaimo žavesį ir įvairovę, tad į viską žvelgia iš kapitalistinės ekonominio konkurencingumo prizmės.

Kartais tai yra neutrali pozicija, tačiau dažnai jaučiasi tam tikras požiūris į ŽŪR, kaip į valstybės veltėdžių kompaniją, nesigilinant į socialinius poreikius sutaikyti, šviesti, telkti ir organizuoti žemdirbius. Yra aiškiai A. Milašiaus pasakyta – „Delfi“ kuria pramoginį turinį, todėl kuo daugiau „šou“, tuo geriau skaitomas portalas.

LRT laida „Gimtoji žemė“, kurios vedėja Rūta Simanavičienė 2025-04-25 nušvietė Remigijaus Žemaitaičio ir grupės Seimo narių pasiūlytą projektą panaikinti ŽŪR įstatymą – už įstatymo panaikinimą kalbinti 3 pašnekovai, o gynėju paimtas tik vienas – ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus, kuriam suteiktas gan ribotas ir kur kas gerokai trumpesnis laikas už oponentų. Laidoje daug klaidingų faktų, kuriais Seimo nariai klaidina visuomenę (dėl neva skiriamų milijoninių biudžeto paramų ŽŪR, dėl „metų metais“ nesikeičiančios ŽŪR vadovybės, dėl demokratinių rinkimų stokos, dėl to, kad ŽŪR palaikė praėjusios kadencijos žemės ūkio ministrą ir pan.).“

Lieja savo tulžį A. Baravykas ir prasitaria, kam galimai moka už ŽŪR palankų turinį: „Valstiečių laikraštis“ kol kas vienintelis nušviečia ŽŪR veiklą teisingai ir objektyviai.“

Kodėl ŽŪR myli valdžią?

Nedviprasmiškai skamba ir A. Baravyko teiginys, kad ŽŪR palaikė ankstesnės kadencijos žemės ūkio ministrą. Ko gero, tikrai ne keletą mėnesių ŽŪM vadovavusį Kazį Starkevičių, o prieš tai ministravusį Kęstutį Navicką, kuris neįtiko nė vienai žemdirbių organizacijai, nė vienas ūkininkas jo nepalaikė, net Seime keletą kartų buvo bandyta jį atstatydinti iš pareigų. Tuomet kieno interesus gina ŽŪR? Akivaizdu, kad ne žemdirbių.

„Vos tik LŽŪT narių atstovų suvažiavime buvo iškelta mintis suvienodinti veiklos sąlygas visoms žemės ūkui atstovaujančioms asociacijoms, ŽŪR karštligiškai ėmėsi pačių įvairiausių veiksmų apginti ŽŪR įstatymą, kuris nekeistas nė karto nuo pat priėmimo 1997 m., – redakcijai teigė LŪS vicepirmininkas Martynas Puidokas. – Iškelta sąlyga yra gana paprasta: ŽŪR privalo savo veiklą vykdyti, kaip ir visos asociacijos, pagal Asociacijų įstatymą, todėl atskiro privilegijuoto Žemės ūkio rūmų įstatymo tiesiog nereikia – jis yra nebeaktualus. Be to, ŽŪR jau senokai neatspindi žemdirbių bendruomenės poreikių. Iš jų viena po kitos traukiasi bent kiek skaitlingesnės asociacijos. ŽŪR seniai netekę absoliučios daugumos žemdirbių pasitikėjimo.“

M. Puidokas taip pat pastebėjo, kad ministerijoms yra iškelta užduotis rasti atliekamų finansų valstybės gynimo poreikiams tenkinti. „ŽŪR argumentai, kad neva jie vieninteliai tarptautinėse organizacijose atstovauja Lietuvos žemės ūkiui ir todėl visa galva yra aukščiau už kitas žemdirbių asociacijas, yra sąmoningas visuomenės klaidinimas, nes nutyli ir nepamini kitų Lietuvos žemdirbių asociacijų, kurios taip pat atstovauja žemdirbiams tarptautinėse organizacijose. O ŽŪR vadovybės vykimas į Briuselį pasidaryti nuotraukų – tai dar ne atstovavimas Lietuvos žemės ūkiui. Tai tiesiog siekis nuskinti laurus už visų Lietuvos žemdirbių organizacijų pasiekimus – elementaraus piaro demonstravimas, – piktinosi M. Puidokas. – Parlamente atsiradus siūlymui naikinti Žemės ūkio rūmų įstatymą, ŽŪR vadovybė sunerimo, nes, manau, baiminasi, kad pasimatys tikrasis liūdnas vaizdas, atskleisiantis, kam ir kiek plačiai jie atstovauja. O gal dar paprasčiau – tiesiog bijoma netekti patogios „lesyklėlės“? Jei aš klystu, tai tegul ŽŪR žemdirbių bendruomenei įrodo, kad ir be privilegijuotųjų įstatymo jie yra šauni asociacija ir geba dirbti vienodomis sąlygomis su kitomis žemdirbių asociacijomis.“

Mat Lietuvoje jau buvo panašus atvejis – buvo panaikintas aktualumą praradęs įstatymas, nes pagal jį veikusi Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA) dabar dirba vadovaudamasi Asociacijų įstatymu. Tad 2023 m. Seimas priėmė sprendimą naikinti įstatymą „Dėl Lietuvos Savivaldybių asociacijos pagrindinių nuostatų“. Šalies prezidentas Gitanas Nausėda paskelbė šį įstatymą netekusiu galios. Ir dėl to nieko neatsitiko – LSA ir toliau dirba, vykdo savo funkcijas ir tenkina savo asocijuotų narių interesus. Dėl to ji tik pelnė didesnį autoritetą visuomenės akyse.

Panaikinus ŽŪR įstatymą, netektų ir trobos?

Balandžio 15-ąją Seimo narys R. Žemaitaitis kartu su keliolika Seimo narių užregistravo Žemės ūkio rūmų įstatymo pripažinimo netekusiu galios projektą. Motyvai, kodėl pateiktas toks įstatymo naikinimo įstatymas, labai aiškūs. Dabar pagrindinis visų asociacijų, įskaitant ir ŽŪR, veiklą reglamentuojantis įstatymas yra Asociacijų įstatymas. Be to, ŽŪR veikla detaliai reglamentuojama ŽŪR statute.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas balandžio 29-ąją pateikė išvadą dėl Žemės ūkio rūmų įstatymo pripažinimo netekusiu galios projekto. Seimo teisininkai atkreipė dėmesį, kad Žemės ūkio rūmų įstatyme nėra nurodyta, kokios konkrečiai teisinės formos juridinis asmuo yra ŽŪR, jų teisinė forma nėra nurodyta ir ŽŪR statute.

Tad Teisės departamentui kilo abejonių, ar ŽŪR, pripažinus įstatymą netekusiu galios, ir toliau būtų laikomi tiesioginiais 1926–1940 m. veikusių ir 1991 m. atkurtų ŽŪR turto, teisių ir įsipareigojimų perėmėjais. Siekiant pašalinti šį neaiškumą, nuostatos dėl turto, teisių ir įsipareigojimų perėmimo, teisininkų nuomone, turi būti išdėstytos atskirame projekto straipsnyje.

Anot išvados, devynioliktosios Vyriausybės programoje numatyta, kad „būtina didinti tokių institucijų, kaip ŽŪR, įtaką formuojant valstybės politiką ir sprendžiant dėl viešųjų reikalų – joms būtina suteikti daugiau svorio“. Todėl, atsižvelgiant į tai, dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo reikėtų gauti Vyriausybės išvadą.

Bene įdomiausias išvadoje yra toks sakinys: „Žemės ūkio rūmų įstatymas buvo priimtas 1997 m., kuomet dar neveikė Asociacijų įstatymas ir buvo skirtas išimtinai ŽŪR veiklos reglamentavimui.“ Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininko pavaduotojas Matas Skamarakas ŪP paaiškino, kad išvadą pasirašęs Teisės departamento direktorius Dainius Zebleckis šiame teiginyje susipainiojo. M. Skamarako teigimu, šiuo metu galiojantis Asociacijų įstatymas iš tiesų buvo priimtas 2004 m. sausio 22 d., bet iki šio įstatymo galiojo ankstesnis Asociacijų įstatymas, priimtas 1996 m. kovo 14 d., kuris neteko galios nuo 2004 m. vasario 14 d., įsigaliojus naujajam įstatymui. Ir buvęs, ir dabartinis Asociacijų įstatymai yra labai panašūs. Abiejuose įstatymuose vienu iš asociacijos pajamų šaltinių įvardytos valstybės ir savivaldybių tikslinės paskirties lėšos. Toks pat teiginys minimas ir ŽŪR statute.

Tiesa, panašu, kad tos valdiškos tikslinės paskirties lėšos ŽŪR jau nebemaitina. Premjero patarėjas žemės ūkio klausimais prof. dr. Vigilijus Jukna ŪP paaiškino, kad ŽŪR nuo 2022 m. tikslinio finansavimo atskira eilute nebegauna. „Dabar jie gali dalyvauti konkursiniuose projektuose ir taip pat konkursinėje priemonėje „Žemdirbių savivaldos stiprinimas“. Joje gali dalyvauti visos skėtinės žemdirbių organizacijos. O atskiros eilutės, kaip būdavo ŽŪM asignavimuose, šiuo metu jau nėra. Pagrindinė problema buvo iki 2022-ųjų, kai lėšos išimtinai tik ŽŪR būdavo skiriamos atskira eilute. O iki 2009 m. ar 2010-ųjų pinigai ŽŪR būdavo skiriami tiesiai iš šalies biudžeto“, – teigė V. Jukna.

Pasak ŽŪR atkuriamosios konferencijos 1991 m. kovo 25 d. pirmininko ir Rūmų signataro Vytenio Neverdausko, patys ŽŪR sau pastato Kaune, K. Donelaičio g. 2, nepasistatė nei 1926 m., kai buvo įkurti, nei 1991 m., kai buvo atkurti. Žemę statiniui suteikė Kauno miesto savivaldybė, o pastato statybą (0,5 mln. Lt) finansavo tarpukario Žemės ūkio ministerija. Statinio architektas ir darbų vykdytojas Karolis Reisonas buvo etatinis ŽŪM darbuotojas.

Pastatas kartu su ministerijos pavestomis funkcijomis buvo perduotas ŽŪR 1931 m. Ta pati istorija pasikartojo ir 1991–1993 m.

Kauno miesto savivaldybės Sovietų nacionalizuoto nekilnojamojo turto grąžinimo komisija, kuriai vadovavo savivaldybės administracijos tuometis Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjas Kazys Starkevičius (vėliau žemdirbių bendruomenėje išpopuliarėjęs kaip žemės ūkio ministras, dabar – Seimo narys), ŽŪR prašymu (Rūmų atsakingasis sekretorius tuo metu buvo V. Neverdauskas) inicijavo pastato perėmimą iš Lietuvos komunistų partijos Kauno m. Lenino rajono komiteto ir jo istorinės dalies (statytos tarpukariu) perdavimą naudoti ŽŪR. 1991 m. gruodžio 16 d. LR Vyriausybės nutarimu istorinė pastato dalis buvo perduota ŽŪR. Vėliau K. Starkevičius pasirūpino, kad ir kita statinio dalis, kuri už Komunistų partijos lėšas buvo pastatyta sovietmečiu (didžiulis priestatas – garažai, salė, lauko terasa, priesalis, pagalbinės patalpos), taip pat būtų perduota ŽŪR. Tokiu būdu ŽŪR gavo ne tik ŽŪM pastatytą pastatą, bet ir Komunistų partijos statytą bei jai priklausiusį kelių aukštų priestatą. Į šią pastato dalį (K. Donelaičio g. 2, Kaunas) nei ŽŪM, nei juo labiau ŽŪR neturi jokių restitucinių teisių. Ši pastato dalis turėtų atitekti Kauno miesto savivaldybei.

Šiuo metu ŽŪR savo buvusių funkcijų, kurios jai buvo pavestos LR Vyriausybės 1931 m. ir 1991 m., nevykdo arba tik imituoja jų vykdymą, todėl valstybė turėtų pastatą susigrąžinti, t. y. valstybė turėtų pasirūpinti savo turtu, kuris naudojamas ne pagal paskirtį. ŽŪM galėtų savo padalinį, įsikūrusį nuomojamose patalpose E. Kanto g. 23, Kaune, perkelti į jai priklausiusį pastatą K. Donelaičio g. 2 ir taip sutaupytų dideles lėšas.

Juolab kad šiai „skėtinei“ organizacijai tokio dydžio patalpų akivaizdžiai nereikia – jos šiuo metu yra nuomojamos. Štai ŽŪR 2025 m. balandžio 14 d. su UAB „NT svajonė“ sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį (nuoma) Nr. PTS/2025/014 dėl nuomininkų paieškos. Sutartį pasirašė ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis ir „NT svajonė“ vadovas Sigitas Šmatavičius.

Sutartį su parašais ir antspaudais galima rasti Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (CVP).

Sistemoje informuojama apie stulbinantį atlyginimą už tarpininkavimą – 18 150 Eur!

Svetainės Rekvizitai.vz.lt duomenimis, ŽŪR šiuo metu dirba 36 apdraustieji darbuotojai. Balandžio mėn. vidutinis atlyginimas buvo 1 865 Eur. Praėjusiais metais ŽŪR pajamos sudarė 2 258 767 Eur. ŽŪR turi 5 automobilius, iš kurių 2 naudojami pagal nuomos arba išperkamosios nuomos sutartis. Šiems automobiliams šiemet ŽŪR iš „Viados“ pirko kurą, o iš „Circle K“ – degalus už 36 tūkst. Eur (žr. CVP išrašą). Kur šuo pakastas? Bet tai jau kitų straipsnių temos.

Autoriaus ir redakcijos nuotraukos Algimanto SNARSKIO piešiniai