Žemė ir maitina, ir krepšius užkabina

Nedidelio ūkio savininko, kuris perdirba tai, ką užaugina, gyvenimo užkulisiai neretai atrodo visai kitaip, negu  sufleruoja šios veiklos išorė –  rūpestingai įdirbta žemė, gražiai joje augantys sukultūrinti augalai,  kokybiška ir dailaus dizaino etiketėmis pažymėta produkcija, tinkamai įrengtos gamybos ir sandėlių patalpos.

Vos suduria galą su galu 

„Labai sunku. Kiekviename žingsnyje atsimušu į sieną. Vos galą su galu suduriu“, –  sako paklaustas, kaip sekasi ūkininkauti ir realizuoti tai, ką pagamina, nedidelio ūkio savininkas Eugenijus Jakubauskas.  Jis Širvintų rajone ekologiškai augina pluoštines kanapes, iš sėklų spaudžia aliejų, daro spirginę, lapus paruošia

arbatai. Ūkininkauti Eugenijus pradėjo 2014 m., nestokodamas entuziazmo užauginti ir pagaminti maisto produktų natūraliai – be cheminių priemonių.

E. Jakubauskas yra vienas iš ūkininkų, kuris augina ir gamina mažiau, tačiau kokybiškai. „Jei mano galvoje būtų tik pinigai, ekologiškai neūkininkaučiau. Kam rūpi iš žemės ūkio kuo daugiau pinigų gauti, tegu pila nuodus į dirvą“, – teigia E. Jakubauskas.

Viską daro pats

„Džiaugiuosi, kad prieš septynerius metus savo žemę užsėjau ne kuo kitu, o pluoštinėmis kanapėmis. Sudomino ši kultūra, nes nenuobodu ją auginti. Laimei, anuomet pavyko sukrapštyti pinigų senai technikai, kuri reikalinga pluoštinėms kanapėms auginti ir nukulti. Turiu 7 ha žemės. Laikausi sėjomainos, todėl kanapėmis kasmet užsėju tik 3 ha“, – aiškina E. Jakubauskas ir priduria, kad jam žemės ūkis yra gyvenimo būdas, nuo kurio dažniau tapsi kuprotas negu bagotas.

Ūkininkas neslepia: taip ir yra – sveikata labai šlubuoja. Viską dirba vienas.  Vis dėlto jis tvirtina, kad ūkininkavimo atsisakytų tik jei paskutinioji – jei  galutinai prarastų viltį, kad viskas keisis į gerą pusę.

Apaugina suvaržymais

Kodėl E. Jakubauskas vargsta, viską darydamas pats? Kodėl nesamdo žmonių? Ūkininkas aiškina pats nepragyvenantis iš pajamų, kurias gauna už ūkio produkciją – kanapių aliejų ir spirginę. Tad už kokias lėšas galėtų samdyti pagalbininkus ir už juos mokėti valstybei mokesčius? Vaikai turi savo gyvenimus.

„Šiemet įsigaliojo įstatymas, pagal kurį darbdavys negalės darbuotojui mokėti grynaisiais – atlygį privalės pervesti į jo sąskaitą banke. Todėl, jei įdarbinčiau žmogų, turėčiau samdyti buhalterį ir už pinigų pervedimą mokėti bankui, nors ir nedaug. Taigi ūkininkas nuolat vis kitaip varžomas – piktinasi“, – piktinasi E. Jakubauskas.

Parama – be jokių šansų

Daug laiko ir jėgų atima, nervus gadina jo sena, prieš 40 metų gaminta, tad nuolat gendanti technika. Nuo vėlyvo rudens vyras ją kelis mėnesius remontuoja, rengia naujo sezono lauko darbams. Įsigyti naują – jokių šansų.

„Mažiesiems ūkiams gauti paramą ar paskolą daug sudėtingiau nei didiesiems. Nieko nuostabaus, juk žemės ūkio politika tokia, kad klestėtų stambieji ūkiai ir išnyktų smulkieji“, – apmaudu E. Jakubauskui. Jis sako ne kartą kreipęsis dėl paramos. Tačiau nė karto negavęs. Kartą jam buvo nurodyta priežastis, kodėl negalįs pretenduoti į paramą – neva jo kanapių ūkio valdos valdos per mažos. Taigi ūkis neatitinka kriterijų gauti paramą, nes surenka per mažai balų. Eugenijus nesuprantąs, kodėl ūkininkai, kurie tokiame pat plote – 3 ha augina moliūgus, kitas daržoves, gali pretenduoti į paramą, o kanapes – negali.

Remiami šnekomis

Ūkininkas mena maždaug prieš ketverius–penkerius metus radęs vyrą, kuris rengia  projektus gauti paramą, ir sumokėjęs jam už šią paslaugą 400 Eur. „Kaip vėliau paaiškėjo, jis iš anksto žinojo, kad negausiu prašomos 15 tūkst. Eur paramos, tačiau vis tiek rašė paraišką. E. Jakubauskas dėkingas žemės ūkio konsultantei, kuri prieš trejus metus atsisakė rengti  projektą paramai gauti ir imti už jį pinigus, sakydama: „Nėra prasmės rašyti – vis tiek negausi.“ Pasak Eugenijaus, nedideli ūkiai remiami tik šnekomis, todėl jis eketinąs daugiau kreiptis dėl paramos.

E. Jakubausko nuomone, auksinį biznį iš žemės ūkio gali daryti tik stambiųjų ūkių savininkai. „Juk jiems nesunku gauti finansinę paramą įsigyti traktorių ar kitą techniką. Ją po penkerių metų gali parduoti smulkiajam ūkininkui ir vėl, gavęs paramą, pirkti naują“, – pasakoja pašnekovas. Paklaustas, kodėl į paramą nepretenduoja kooperuodamasis su kitais smulkiaisiais ūkininkais, sako, kad sudėtinga tai daryti, kai visiems trūksta lėšų. Dėl jų stokos ir skirtingų ūkių krypčių kyla kivirčų, todėl susikooperavusieji dažniausiai išsiskirsto kas sau.

„Kartą mes, septyni smulkieji ūkininkai, norėdami užsienyje realizuoti kanapių sėklas, bandėme kooperuotis. Nesurinkome 20 t sėklų – tiek, kiek telpa į vilkiką. Užsienio supirkėjų nedomina mažas produkcijos kiekis“, – aiškina  ūkininkas.

Mažiau perka

E. Jakubauskas teigia kasmet realizuojantis vis mažiau savo ūkio produkcijos. „Šįmet per mėnesį pardaviau kanapių aliejaus, spirginės ir arbatos tiek, kiek anksčiau parduodavau per dieną. Turbūt todėl, kad, pablogėjus ekonominei situacijai, žmonės taupo. Antra vertus, prekybos tinklai pripratino juos pirkti

pigesnius, tačiau ne visada iš kokybiškos žaliavos pagamintus maisto produktus. Ne paslaptis, kad kai kurie Lietuvos gamintojai kanapių sėklų atsiveža iš trečiųjų šalių ir spaudžia iš jų aliejų. Smulkiųjų produkcijai sunku konkuruoti su atvežtine, pavyzdžiui, lenkiška. Lenkijos ūkininkams sudarytos geresnės sąlygos, jų produkcijai PVM tarifas – tik 5 proc.“, – sako Širvintų r. ūkininkas.

Jis aliejumi ir spirgine prekiauja Vilniaus turguose.

Priminė liaudies patarlę

Galbūt vertėtų ūkio produkciją realizuoti ir internetu ar tiekiant ją į prekybos tinklus – daugiau pajamų turėtų? Ūkininkas aiškina, jog, norint prekiauti internetu, tektų nuolat sėdėti prie kompiuterio. „Jei per dešimt minučių neatsakai į vartotojo laišką, jis produkcijos ieško kitur. Jei sėdėsiu, kas ūkio darbus nudirbs? Samdyti žmogų, kad sėdėtų prie kompiuterio, neturiu už ką. Apie produkcijos realizavimą per prekybos tinklus net nenoriu kalbėti. Drakoniškos jų sąlygos. Jie taiko lentynos mokestį, reikalauja nuolatinio ir didelio produkcijos kiekio. Už parduotą produkciją atsiskaito tik po trijų mėnesių. Iš ko man gyventi, taip ilgai negaunant pajamų?“ – retoriškai klausia ūkininkas, neslėpdamas susierzinimo. Mat ką tik grįžo iš turgaus, kur pardavinėjo ūkio produkciją. Sako sušalęs kaip šuo. Pirkėjų  mažai. „Gyvenimas šalyje vis blogėja. Turtingieji turtėja, o biednieji biednėja“, – apibendrina smulkusis ūkininkas ir primena lietuvių liaudies patarlę:  „Žemė ne tik maitina – ji ir terbas užkabina“.

Paaiškino galimybes 

Žemės ūkio ministerijos atstovai paaiškino, kas iš smulkiųjų ūkininkų iš trumposios maisto tiekimo grandinės (TMTG) dalyvių gali pretenduoti į finansinę paramą įsigyti techniką ar įrangą.

„Į TMTG gali įsitraukti tiek maži (smulkieji), tiek ir vidutiniai ūkiai – ribojimo nėra, t. y. kokią mažiausią žemės ūkio valdos ekonominę ribą, išreikštą produkcijos standartine paklaida (SP), turi atitikti ūkininkas, nėra nustatyta. Kooperuotis kuriant TMTG ir dalyvauti kaip partneriui bendrame projekte nėra uždrausta, o kaip tik sveikintina, nes užtikrinamas platesnis produkcijos asortimentas. Pabrėžtina, kad TMTG suteikia galimybę savo valdoje auginamą produkciją realizuoti / parduoti vietinei rinkai.

Jeigu ūkiui aktualiau įsigyti naują techniką, patartina pasidomėti kita priemonės veiklos sritimi – „Parama smulkių ūkio subjektų bendradarbiavimui“. Pagal ją į bendrą projektą jungiasi keli (ne mažiau kaip 2) ta pačia žemės ūkio veikla užsiimantys ūkio subjektai, kad galėtų bendrai organizuoti ūkių veiklą, dalytis technika, kad augtų jų konkurencingumas. Šiai veiklos sričiai jau yra nustatyta žemiausia SP riba – 4 tūkst. Eur“, – rašoma ŽŪM paaiškinime.

2022-01-12

"Kaimo laikraštis", Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

Autorės nuotraukos