Žemės reformos pabaigos dar nematyti

Violeta LIUKAITIENĖ

Dvidešimt treti metai Lietuvoje vyksta žemės reforma ir pabaigos dar nematyti. Šiandien drąsiai galima sakyti, kad ją reglamentuojantys įstatymai yra rimti pretendentai į Lietuvos rekordų knygą kaip daugiausiai kartų koreguoti ir, greičiausiai, labiausiai prisidėję prie korupcijos mūsų šalyje skatinimo. Žemės reformai administruoti Lietuvoje jau išleista maždaug  2 milijardai litų. Jeigu šią sumą padalytume iš  piliečių, prašiusių atkurti nuosavybės teises į žemę, skaičiaus, gautume po maždaug tris tūkstančius litų kiekvienam iš jų. Taip buvo galima padaryti, jeigu iš karto būtume priėmę sprendimą visiems pretendentams išmokėti kompensacijas už turėtas žemes, o ne žemę grąžinti natūra, reikalui esant ją paverčiant net kilnojamuoju turtu. Būtume išvengę ne tik milžiniško chaoso šalyje, korupcijos šioje srityje, bet ir visuotinio tautos sukiršinimo, kai iš vienų žemė atiminėjama, o kitiems atiduodama.

Pabaigtuves žadėjo daug kas Dar kartą pasidomėti, kaip vyksta dar 1991-aisiais Lietuvoje prasidėjusi žemės reforma, paskatino pono Kazimiero skambutis. Žmogus piktinosi referendumu dėl žemės pardavimo užsieniečiams. „Nereikia jokio referendumo, nes valdžia ir be jo turėjo nuspręsti žemės neparduoti, - piktinosi p. Kazimieras. – Kol nėra įvykdyta žemės reforma ir ne visiems pretendentams yra atkurtos nuosavybės teisės į žemę, negali būti nė kalbos apie  žemės pardavimą užsieniečiams.“ Žmogus, greičiausiai, teisus. Kaip teisi ir valdžia, primindama įsipareigojimus Europos Sąjungai.  Kas gi tuomet, kai stojome į ES, galėjo pagalvoti, kad po tiek metų Lietuvoje vis dar nebus baigta žemės reforma? Kada gi vis dėlto nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį  turtą bus atkurtos visiems pretendentams?  Pasak Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) prie Žemės ūkio ministerijos atstovės spaudai Aldonos  Jakavonienės, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą kaimo vietovėse iš esmės planuojama baigti iki 2015 m. pirmojo ketvirčio. Šešioliktoji LR Vyriausybė savo programoje yra numačius baigti šį procesą. Iki kadencijos pabaigos žemės reformą yra viešai pažadėjęs baigti ir žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna.  Ar ministras neužlipo ant to paties grėblio, kaip ir  2007-ųjų sausį tuometis premjeras Gediminas Kirkilas,  žadėjęs reformą baigti iki tų metų pabaigos? Nuo to laiko jau praėjo septyneri metai, o pabaigtuvėmis dar net nekvepia.

Darbus stabdė ir patys pretendentai Pačia svarbiausia priežastimi, kuri stabdė  žemės reformos spartą, tiek NŽT, tiek kelis kartus šią sritį auditavusi Valstybės kontrolė nurodė  per dažną įstatymo nuostatų kaitą. Dar 2007 m. pastarosios ataskaitoje buvo teigiama, kad vienas pagrindinių žemės reformos stabdžių ir buvo nuolatinis įstatymų kaitaliojimas. „Reikia pripažinti, kad žemės grąžinimą šalyje būtų buvę galima baigti gerokai anksčiau, jeigu nuo pat žemės reformos pradžios būtų tinkamai pasirengta šiam procesui bei sudarytos sąlygos spartesniam ir teisingesniam žemės grąžinimui“, - sakė Nacionalinės žemės tarnybos atstovė spaudai A. Jakavonienė. Pasak jos, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas strigo ir dėl objektyvių priežasčių – archyvinių dokumentų trūkumo (ypač Rytų Lietuvos rajonuose), piliečių neaktyvumo teikiant būtinus dokumentus, kartais nepagrįstų pretendentų reikalavimų. Dalis piliečių iki šiol nepasirinko (nenurodė)  realiai galimo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (atlyginimo) būdo. Be to, vyksta teismo procesai ar ginčai tarp pretendentų.Yra atvejų, kai paveldėtojai tiesiog nesikreipia į teritorinį skyrių dėl žemės grąžinimo arba tų paveldėtojų nėra.  Labai sudėtingas žemės grąžinimas į vienkiemius neišskirstytų rėžinių kaimų teritorijose, kurių daugiausia – Rytų Lietuvoje ir saugomose teritorijose. „Vienas pagrindinių žemės grąžinimo procesą lėtinančių veiksnių buvo 2009–2010 metais net 70 proc. sumažintas žemės reformos darbų finansavimas, - sakė A. Jakavonienė. – Be to, baigiantis žemės grąžinimo procesui, liko patys sudėtingiausi ir gerokai daugiau darbo sąnaudų reikalaujantys piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbai.“

Įstatymas – savųjų naudai? Kai kalbame apie korupciją žemės dalybų srityje, pirmiausia kiekvienas turbūt įsivaizduojame rajonų  žemėtvarkos skyrius, kur, vieša paslaptis, be vokelio jokio rimto reikalo nesutvarkysi. Net elementaraus atsakymo negausi. O jeigu bandysi kovoti plikomis rankomis, tavo kova prilygs kovai su vėjo malūnais. Priešingai – eilėje prie žemės liksi paskutinis. Nors tai tikra tiesa, bet, gilinantis į nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą aplinkybes, aiškėja kita šios tiesos pusė. Žemėtvarkos skyriai yra mailius, palyginti su stambiomis žuvimis gilesniuose vandenyse. Tai įrodo daugkartinės įstatymų pataisos. Kodėl reikėjo net devyniolikos įstatymo, kuris galiojo nuo 1991-ųjų  iki 1997-ųjų metų, pataisų? Sakykim, jis nebuvo sukurtas tobulai. Lietuvai tuo metu buvo gana naujas dalykas atkurti  piliečių teises į nekilnojamąjį turtą.  Tačiau jam patobulinti 1997-aisiais ir buvo priimtas naujas ankstesnįjį teisės aktą pakeitęs įstatymas. Jis galioja iki šiol,  ir buvo vėl koreguotas... 24 kartus!  Natūralus klausimas – kas jį kūrė, kad tiek kartų reikėjo taisyti? Natūralus atsakymas – gudruoliai. Nes iš esmės dažniausiai buvo kaitaliojamas tik vienas įstatymo straipsnis – 2-asis, kuris nustato, kas turi teisę pretenduoti į išlikusį ir neišlikusį piliečių turėtą nekilnojamąjį turtą - žemę. Nuostatos kaitaliotos visokiomis variacijomis – tai gali paveldėti tą teisę tik vaikai, vaikaičiai, tai staiga jau gali bet kokie asmenys, tai tik LR piliečiai, tai ne tik piliečiai ir t.t. Nejučia sutinki su vieno žemėtvarkos specialisto įžvalga: įstatymo pataisos kartais rašomos dėl vieno žmogaus. Kai šio reikalai sutvarkomi, įstatymas vėl gali būti atkeistas  arba pakeistas kito norinčiojo naudai.

Žmonės nežino, kam skųstis Nors tai visiems gerai žinomos schemos, tačiau per tuos dvidešimt trejus metus  nebuvo sučiuptas nė vienas įstatymo pataisų iniciatorius, kuris galėjo naudotis savo teise prašančiųjų naudai. Tokie dalykai sunkiai įrodomi. Kitaip – su žemėtvarkininkais. Jų baudžiamųjų bylų būta, nors ne itin daug. Daugiau atliktų patikrinimų, tyrimų, kurie nesibaigė baudžiamosiomis bylomis. Žmonės kartais įtaria klastą, spekuliacijas, korupciją, tačiau tyli, gal bijo, kad žemės iš viso neatgaus. Arba kiekvienoje situacijoje tiesiog pristinga įrodymų, be kurių jokia institucija tyrimo net nepradės. Tarkime, pernai Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) gavo 83 skundus dėl žemėtvarkos skyrių darbo ar apskritai  su žeme susijusių reikalų. Nė vienas ikiteisminis tyrimas  dėl skunduose nurodytų faktų nebuvo pradėtas. „Ikiteisminiai tyrimai nebuvo pradėti dėl dviejų priežasčių, - sakė  STT Viešųjų ryšių skyriaus viršininkas Ruslanas Golubovas. – Tai, kad dalis jų buvo atiduota prokurorams, nes buvo požymių, kad jie galbūt gali pradėti tyrimus viešojo intereso gynimo tvarka. Ir antra priežastis – skundai buvo siunčiami ne pagal kompetenciją, ne dėl korupcinio pobūdžio.“ Pasak R. Golubovo, piliečiai dažnai skundžiasi dėl kaimynų, nepaisančių žemės ribų, kad matininkas neteisingai pamatavo žemę ir pan. „Patariame žmonėms kreiptis dėl to į teismą civiline tvarka, – sakė R. Golubovas. – Tačiau buvo atvejų, kai buvo perduota gana svarbi informacija.“ R. Golubovas vis dėlto pataria žmonėms geriau kreiptis į STT ne anonimiškai – taip lengviau patikslinti informaciją, nes žmonės kartais rašo pernelyg abstrakčiai. Valstybės kontrolė išsamesnio žemės reforma užsiimančių institucijų tyrimo nuo 2007 m. taip pat neatliko. „Tokie patikrinimai paprastai būna planiniai, - sakė Valstybės kontrolės Komunikacijos skyriaus vedėja Violeta Kiburytė. – Mūsų planuose buvo patikrinimų žemės naudojimo srityje, jie atlikti, kai kurie dar bus atliekami šiemet, tačiau tokio visapusiško nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės reformos būklės vertinimo daugiau neatlikome.“

Pabaigtuves žadėjo daug kas Dar kartą pasidomėti, kaip vyksta dar 1991-aisiais Lietuvoje prasidėjusi žemės reforma, paskatino pono Kazimiero skambutis. Žmogus piktinosi referendumu dėl žemės pardavimo užsieniečiams. „Nereikia jokio referendumo, nes valdžia ir be jo turėjo nuspręsti žemės neparduoti, - piktinosi p. Kazimieras. – Kol nėra įvykdyta žemės reforma ir ne visiems pretendentams yra atkurtos nuosavybės teisės į žemę, negali būti nė kalbos apie  žemės pardavimą užsieniečiams.“ Žmogus, greičiausiai, teisus. Kaip teisi ir valdžia, primindama įsipareigojimus Europos Sąjungai.  Kas gi tuomet, kai stojome į ES, galėjo pagalvoti, kad po tiek metų Lietuvoje vis dar nebus baigta žemės reforma? Kada gi vis dėlto nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį  turtą bus atkurtos visiems pretendentams?  Pasak Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) prie Žemės ūkio ministerijos atstovės spaudai Aldonos  Jakavonienės, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą kaimo vietovėse iš esmės planuojama baigti iki 2015 m. pirmojo ketvirčio. Šešioliktoji LR Vyriausybė savo programoje yra numačius baigti šį procesą. Iki kadencijos pabaigos žemės reformą yra viešai pažadėjęs baigti ir žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna.  Ar ministras neužlipo ant to paties grėblio, kaip ir  2007-ųjų sausį tuometis premjeras Gediminas Kirkilas,  žadėjęs reformą baigti iki tų metų pabaigos? Nuo to laiko jau praėjo septyneri metai, o pabaigtuvėmis dar net nekvepia.

Darbus stabdė ir patys pretendentai Pačia svarbiausia priežastimi, kuri stabdė  žemės reformos spartą, tiek NŽT, tiek kelis kartus šią sritį auditavusi Valstybės kontrolė nurodė  per dažną įstatymo nuostatų kaitą. Dar 2007 m. pastarosios ataskaitoje buvo teigiama, kad vienas pagrindinių žemės reformos stabdžių ir buvo nuolatinis įstatymų kaitaliojimas. „Reikia pripažinti, kad žemės grąžinimą šalyje būtų buvę galima baigti gerokai anksčiau, jeigu nuo pat žemės reformos pradžios būtų tinkamai pasirengta šiam procesui bei sudarytos sąlygos spartesniam ir teisingesniam žemės grąžinimui“, - sakė Nacionalinės žemės tarnybos atstovė spaudai A. Jakavonienė. Pasak jos, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas strigo ir dėl objektyvių priežasčių – archyvinių dokumentų trūkumo (ypač Rytų Lietuvos rajonuose), piliečių neaktyvumo teikiant būtinus dokumentus, kartais nepagrįstų pretendentų reikalavimų. Dalis piliečių iki šiol nepasirinko (nenurodė)  realiai galimo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (atlyginimo) būdo. Be to, vyksta teismo procesai ar ginčai tarp pretendentų.Yra atvejų, kai paveldėtojai tiesiog nesikreipia į teritorinį skyrių dėl žemės grąžinimo arba tų paveldėtojų nėra.  Labai sudėtingas žemės grąžinimas į vienkiemius neišskirstytų rėžinių kaimų teritorijose, kurių daugiausia – Rytų Lietuvoje ir saugomose teritorijose. „Vienas pagrindinių žemės grąžinimo procesą lėtinančių veiksnių buvo 2009–2010 metais net 70 proc. sumažintas žemės reformos darbų finansavimas, - sakė A. Jakavonienė. – Be to, baigiantis žemės grąžinimo procesui, liko patys sudėtingiausi ir gerokai daugiau darbo sąnaudų reikalaujantys piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbai.“

Įstatymas –  savųjų naudai? Kai kalbame apie korupciją žemės dalybų srityje, pirmiausia kiekvienas turbūt įsivaizduojame rajonų  žemėtvarkos skyrius, kur, vieša paslaptis, be vokelio jokio rimto reikalo nesutvarkysi. Net elementaraus atsakymo negausi. O jeigu bandysi kovoti plikomis rankomis, tavo kova prilygs kovai su vėjo malūnais. Priešingai – eilėje prie žemės liksi paskutinis. Nors tai tikra tiesa, bet, gilinantis į nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą aplinkybes, aiškėja kita šios tiesos pusė. Žemėtvarkos skyriai yra mailius, palyginti su stambiomis žuvimis gilesniuose vandenyse. Tai įrodo daugkartinės įstatymų pataisos. Kodėl reikėjo net devyniolikos įstatymo, kuris galiojo nuo 1991-ųjų  iki 1997-ųjų metų, pataisų? Sakykim, jis nebuvo sukurtas tobulai. Lietuvai tuo metu buvo gana naujas dalykas atkurti  piliečių teises į nekilnojamąjį turtą.  Tačiau jam patobulinti 1997-aisiais ir buvo priimtas naujas ankstesnįjį teisės aktą pakeitęs įstatymas. Jis galioja iki šiol,  ir buvo vėl koreguotas... 24 kartus!  Natūralus klausimas – kas jį kūrė, kad tiek kartų reikėjo taisyti? Natūralus atsakymas – gudruoliai. Nes iš esmės dažniausiai buvo kaitaliojamas tik vienas įstatymo straipsnis – 2-asis, kuris nustato, kas turi teisę pretenduoti į išlikusį ir neišlikusį piliečių turėtą nekilnojamąjį turtą - žemę. Nuostatos kaitaliotos visokiomis variacijomis – tai gali paveldėti tą teisę tik vaikai, vaikaičiai, tai staiga jau gali bet kokie asmenys, tai tik LR piliečiai, tai ne tik piliečiai ir t.t. Nejučia sutinki su vieno žemėtvarkos specialisto įžvalga: įstatymo pataisos kartais rašomos dėl vieno žmogaus. Kai šio reikalai sutvarkomi, įstatymas vėl gali būti atkeistas  arba pakeistas kito norinčiojo naudai.

Žmonės nežino, kam skųstis Nors tai visiems gerai žinomos schemos, tačiau per tuos dvidešimt trejus metus  nebuvo sučiuptas nė vienas įstatymo pataisų iniciatorius, kuris galėjo naudotis savo teise prašančiųjų naudai. Tokie dalykai sunkiai įrodomi. Kitaip – su žemėtvarkininkais. Jų baudžiamųjų bylų būta, nors ne itin daug. Daugiau atliktų patikrinimų, tyrimų, kurie nesibaigė baudžiamosiomis bylomis. Žmonės kartais įtaria klastą, spekuliacijas, korupciją, tačiau tyli, gal bijo, kad žemės iš viso neatgaus. Arba kiekvienoje situacijoje tiesiog pristinga įrodymų, be kurių jokia institucija tyrimo net nepradės. Tarkime, pernai Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) gavo 83 skundus dėl žemėtvarkos skyrių darbo ar apskritai  su žeme susijusių reikalų. Nė vienas ikiteisminis tyrimas  dėl skunduose nurodytų faktų nebuvo pradėtas. „Ikiteisminiai tyrimai nebuvo pradėti dėl dviejų priežasčių, - sakė  STT Viešųjų ryšių skyriaus viršininkas Ruslanas Golubovas. – Tai, kad dalis jų buvo atiduota prokurorams, nes buvo požymių, kad jie galbūt gali pradėti tyrimus viešojo intereso gynimo tvarka. Ir antra priežastis – skundai buvo siunčiami ne pagal kompetenciją, ne dėl korupcinio pobūdžio.“ Pasak R. Golubovo, piliečiai dažnai skundžiasi dėl kaimynų, nepaisančių žemės ribų, kad matininkas neteisingai pamatavo žemę ir pan. „Patariame žmonėms kreiptis dėl to į teismą civiline tvarka, – sakė R. Golubovas. – Tačiau buvo atvejų, kai buvo perduota gana svarbi informacija.“ R. Golubovas vis dėlto pataria žmonėms geriau kreiptis į STT ne anonimiškai – taip lengviau patikslinti informaciją, nes žmonės kartais rašo pernelyg abstrakčiai. Valstybės kontrolė išsamesnio žemės reforma užsiimančių institucijų tyrimo nuo 2007 m. taip pat neatliko. „Tokie patikrinimai paprastai būna planiniai, - sakė Valstybės kontrolės Komunikacijos skyriaus vedėja Violeta Kiburytė. – Mūsų planuose buvo patikrinimų žemės naudojimo srityje, jie atlikti, kai kurie dar bus atliekami šiemet, tačiau tokio visapusiško nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės reformos būklės vertinimo daugiau neatlikome.“

KOMENTARAI:

Blogiausia buvo leisti perkelti žemę

Gediminas KIRKILAS, Seimo narys, 2006 m.-2008 m. Vyriausybės vadovas

„Svarbiausia priežastis, dėl kurios Žemės reforma negalėjo būti baigta iki 2007-ųjų pabaigos – įstatyme įteisinta galimybė perkėlinėti grąžintiną žemę iš vienos vietos į kitą. Ta priežastis liko iki dabar. Nemenka dalis žemės savininkų mėgino ir vis dar mėgina žemę perkelti arčiau miesto. Korupcinės priežastys taip pat egzistuoja, bet jos yra išvestinės. Kai atsiranda tokie įstatymai, atsiranda galimybė ir piktnaudžiauti. Yra suinteresuoti pretendentai, o jų poreikiams tenkinti įsitraukia ir valdininkai, savivaldybės, žemėtvarkos tarnybos. Įstatymą su šiomis ydingomis nuostatomis 1997 m. priėmė 1996-2000 metų kadencijos konservatoriai. Tuo metu buvo daug diskusijų dėl šio įstatymo, daug padaryta jo pataisų, tačiau pagrindinė ydinga nuostata liko. Šią klaidą ištaisyti buvo ir yra labai sudėtinga. Kada vis dėlto reforma bus baigta? Labai sunku pasakyti. Pirmiausia reikėtų politinės valios akto ir kažkokiu būdu nutraukti šių įstatymo nuostatų kaitaliojimą, bet ar kas nors ryšis tam?“

Reformą vilkino įstatymo kaitaliojimai

Gediminas VAGNORIUS, 1996 m.-1999 m. Vyriausybės vadovas,  Darbo partijos vicepirmininkas

„1991-aisiais metais tuometė Aukščiausioji Taryba balsų dauguma priėmė įstatymą ir numatė teisę perkelti žemę. Įstatymas buvo priimtas prieš mūsų Vyriausybės valią, tiksliau – buvo pataisytas mūsų siūlymas grąžinti žemę turėtoje vietoje. 1997 metais mes bandėme pakeisti šią nuostatą, kad žemė nebūtų perkeliama, tačiau  vėlgi balsavimo metu buvo atsižvelgta, kad dalis žemės jau yra perkelta, todėl vidury reformos keisti tą tvarką būtų neteisinga ir nelogiška. Dėl to buvo atkartotos 1991 m. įstatymo nuostatos. Žemės kilnojimas skatino valdininkus vilkinti žemės reformą, siekiant pirmiausia laisva, brangiausia žeme aprūpinti artimus suinteresuotus žmones. Reformą vilkinti padėjo ir įstatymo nuostatų kaitaliojimai, numatytos išlygos. Apskritai man toks didelis įstatymo kaitaliojimas panašus į kažkokių korupcinių poreikių tenkinimą, politikų norą dalyvauti skirstant žemę. Ar nebuvo geriau už  grąžinamą žemę mokėti tik pinigines kompensacijas? Nesunku įsivaizduoti, koks tuomet būtų kilęs pasipiktinimas, jeigu už žemę būtume pasiūlę pinigų – juk žemė tuomet kainavo simbolinius pinigus, nebuvo žemės rinkos, apskritai nebuvo rinkos ekonomikos.  O jeigu dar būtume mokėjimus išdėlioję dvidešimčiai metų, tai tikrai būtų daug didesnis nepasitenkinimas nei dabar. Nežinau, ar per mažos dabar tos kompensacijos už turėtą žemę, bet man apskritai nepatinka, kad teisė atkuriama nevienodais būdais.“

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.