Žemės ūkio skyrius – informacijos ir duomenų centras

Pakalbėkime apie ŽŪS kasdienius darbus. Esate arti žmonių, ūkininkams teikiate operatyvią informaciją, renkate duomenis, kuriuos perduodate įvairioms žinyboms ir tarnyboms į Vilnių. Darbo tempas spartus, be abejo, ir atsakingas, reikia žinių, kompetencijos ir gebėjimo bendrauti su žmonėmis.

Mano visa darbinė veikla susijusi su žemės ūkiu. Prieš pat Atgimimą baigiau tuometę Lietuvos žemės ūkio akademiją ir kibau į darbus. Per tuos dešimtmečius žemės ūkyje įvyko daugybė esminių pokyčių, užaugo nauja ūkininkų karta, kuri tęsia senelių ir tėvų pradėtus darbus, sparčiai kelią skinasi naujos technologijos.

Mes esame pavaldūs vietos savivaldybei, o darbo funkcijas pagal reglamentuotus įstatymus mums deleguoja Žemės ūkio ministerija (ŽŪM).

ŽŪS darbų svarba priklauso nuo dviejų faktorių: koks yra ŽŪM metodinis vadovavimas, kokia jų kompetencija ir kokie reikalavimai. Kitas svarbus faktorius – skyriuje dirbančiųjų specialistų darbo kokybė ir kvalifikacija. Mūsų skyriuje dirba puikūs specialistai, kasmet darbų vis daugėja, tik mums trūksta finansavimo.

Viena svarbiausių ŽŪS darbo funkcijų – operatyviai surinkti ūkininkų duomenis tiesioginei paramai gauti, registruojame žemės ūkio valdas, ūkininkų ūkius, techniką, galvijus, o surinktus duomenis perduodame į Vilnių. Darbas tikrai atsakingas, reikia tikslumo ir kruopštumo, svarbu ne tik žinios, bet ir mokėjimas bendrauti su žmonėmis. Mes stengiamės, kad ūkininkus kuo greičiau pasiektų pati naujausia informacija. Visos tarnybos turi padėti žmogui. Kartais pasigirsta keistų samprotavimų, kad rajonuose žemės ūkio skyriai yra sovietmečio atgyvena. Tokių „oratorių“ noriu paklausti, gal ir švietimo, kultūros, infrastruktūros, ekonomikos bei kiti savivaldybių skyriai irgi yra „sovietmečio atgyvenos“? Tada, jų supratimu, reikėtų viską uždaryti, visus specialistus išvaryti į gatvę, svarbius darbus paleisti pavėjui. Ar tokie kalbėtojai suvokia, kad valstybėje turi būti tvarka, būtinas administravimas, svarbu koordinuoti ir planuoti darbus, vykdyti įstatymais reglamentuotas svarbias funkcijas. Manau, gatvės oratoriai turėtų atsakingiau kalbėti ir suvokti sakomų žodžių prasmę.

Radviliškio rajone derlingos žemės, yra daug pažangių augalininkystės ūkių. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir šiame rajone kasmet mažiau belaikoma melžiamų karvių, kiaulių.

Radviliškio r. nuo seno yra žemdirbių kraštas, čia gana derlingos žemės, pagal užimamą teritoriją rajonas yra vienas didžiausių Lietuvoje. Deklaruojama 95 tūkst. ha žemės, yra įregistruotas 1 281 ūkininko ūkis. Dauguma yra smulkieji ūkiai, o tie, kurie dirba 50 ir daugiau hektarų, yra prekiniai ūkiai – tokių yra 226. Šias sąvokas reglamentuoja teisės aktai.

Mūsų rajone kasmet vis mažiau laikoma galvijų. Pateiksiu keletą skaičių: rajone yra 460 gyvulių augintojų, kurie laiko 14,5 tūkst. galvijų. Anksčiau melžiamų karvių buvo priskaičiuojama 20 tūkst., dabar beliko 6,5 tūkst. Daug mažiau laikoma ir kiaulių: vietoje 80 tūkst. beliko tik 18 tūkst.

Kodėl gyvulininkystėje susiklostė kritiška situacija? Svarbiausia priežastis – fermose  sunkus darbas, ūkininkai turi dirbti visus metus, lieka mažai laisvo laiko. Galvijų sveikatingumui, kokybiškiems pašarams stipriai padidėjo išlaidos, pabrango kuras, elektra, neigiamos įtakos turėjo sumažėjusios žaliavinio pieno supirkimo kainos. Augalininkystės ūkyje darbas yra sezoninis, ūkininkai įsigijo modernios technikos, daug spartesni žemės ūkio darbai.

Pritariu nuomonei, kad smulkūs pieno ūkiai turi kooperuotis, tapti konkurencingais ūkiais, tada jie bus rimti rinkos žaidėjai – perdirbėjams pristatys didelius kiekius žalio pieno ir galės už jį pareikalauti normalios kainos. Pateiksiu pavyzdį: visoje Estijoje yra tik 370 pieno ūkių, estų pieno sektorius – vienas pažangiausių ES, neliko smulkių pieno ūkių, susikūrė stambūs pieno gamintojų ūkiai, kuriuose primilžiai – rekordiniai. Radviliškio r. yra 380 karvių laikytojų: iš jų 163 laiko 1 karvę, 60 ūkininkų laiko 2 karves, o 111 turi nuo 3 iki 19 melžiamų karvių, likusieji turi didesnes bandas. Rajone yra tik du stambūs pieno ūkiai, kurie laiko daugiau nei 500 piendavių. Verta priminti, kad pieno ūkis ir karvių laikytojas yra dvi skirtingos sąvokos.

Kooperacija Lietuvoje kol kas buksuoja, žemės ūkio strategai prirašė ir žaliųjų, ir baltųjų knygų, kurias sudėjo į stalčius, prikūrė įvairių koncepcijų, sudėliojo keistų algoritmų, bet realiai kooperatinis judėjimas neįgavo pagreičio. Tikimasi, kad neseniai surengtos pieno gamintojų protesto akcijos paskatins ūkininkus jungtis į kooperatyvus.

Taip, būtina skatinti kooperaciją, kurti konkurencingus pieno ūkius. Tai – patikimas kelias gyvulininkystės plėtrai. Ūkininkai aktyviau ir drąsiau turėtų kurti kooperatyvus, patirties galima pasisemti iš Lenkijos ir kitų užsienio šalių ūkininkų. Politikai, buvę ir esami ministrai, kurie kuria žemės ūkio plėtros strategiją, turėtų nepamiršti, kad gyvulininkystė kaimui yra svarbi ir socialine prasme. Kad kaimai visai neištuštėtų, žmonėms reikia darbo ir socialinių garantijų. Galvijų fermoje paprastai pluša ne vienas ir ne du žmonės, galvijams prižiūrėti, šerti, melžti reikia nemažai darbuotojų. Kartu dirba tėvai ir vaikai, žmonės turi pragyvenimo šaltinį, nereikia eiti prašyti pašalpų. Valstybė turi remti smulkiuosius ūkininkus, kad jie galėtų išgyventi ir turėtų galimybę toliau tęsti savo veiklą. Gyventojų užimtumas yra regionų plėtros garantas. Agroverslas yra remiama ūkio šaka visame pažangiame pasaulyje.

Žemės ūkis – valstybei strategiškai svarbus sektorius, užaugina ne tik kokybiškų maisto produktų, bet ir sukuria daug darbo vietų: be ūkininkų, dar darbuojasi technikos pardavėjai, remonto specialistai, trąšų ir papildų platintojai, veterinarijos specialistai, augalų apsaugos ir kiti darbuotojai.

Atskira tema – kodėl ūkininkai netapo perdirbimo įmonių akcininkais. Pamename žemės ūkio ministro Vytauto Einoriaus laikus, kai žemdirbiai lengvatinėmis sąlygomis buvo skatinami įsigyti žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių akcijų. Bet įvyko netikėtas procesas: miestų verslininkai susigriebė valdyti cukraus, pieno ir kitus fabrikus. Reikėtų gilesnės ir išsamesnės analizės, kodėl perdirbimo įmonių akcijos atiteko ne žemdirbiams. Manau, ekonomistai ir istorikai galės atsakyti į daugelį klausimų.

Teko ne kartą dalyvauti Radviliškio rajone rengiamose tradicinėse žemdirbių šventėse. Skiriate dėmesį ir pagarbą kiekvienam ūkininkui, originaliai ir išradingai yra pagerbiami konkurso „Metų ūkis“ laureatai. ŽŪS bendradarbiauja su visomis žemdirbių organizacijomis, nėra jokios priešpriešos.

Drąsiai visiems sakau: ŽŪS nepolitikuoja, mums svarbu, kad būtų ginami visų ūkininkų interesai. Galiu pasidžiaugti, kad bendradarbiaujame su visomis organizacijomis ir sąjungomis, kurios stengiasi padėti duonos augintojams.

Radviliškio rajono žemdirbių bendruomenė yra draugiška, nebuvo supriešinta, yra gerbiami ne tik mažų ūkių, bet ir didelių valdų šeimininkai, kiekvienas žmogus yra svarbus ir vertas pagarbos. Už produktyvų bendradarbiavimą noriu padėkoti Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijai (LŽŪBA), kuriai priklauso ne tik žemės ūkio bendrovės, bet ir nemažai mūsų rajono ūkininkų. LŽŪBA dirba profesionaliai, išsamiai analizuoja teisės aktus, rengia mokymus, specialistams pateikia vertingos informacijos. Kartu su LŪS Radviliškio skyriaus pirmininku dr. Ignu Hofmanu ir dar keliais ūkininkais aplankėme geriausių ūkininkų ūkius, išrinkome konkurso „Metų ūkis“ laureatus. Visada kartoju, kad vienybė ir nuoširdumas padeda įveikti bet kokius sunkumus.

Aldonos SIREIKIENĖS  nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.