Žemės ūkis nėra pagrindinis vandens telkinių teršėjas

Aplinkosaugininkai vis nesiliauja triukšmauti, kad bene pagrindinis vandens telkinių ir Baltijos jūros teršėjas yra Lietuvos žemės ūkis. Norėdami tai paneigti, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) pirmininkas Aušrys Macijauskas, o po poros dienų ir Kelmės rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Martynas Puidokas pademonstravo, koks švarus jų laukuose yra vanduo, patenkantis į griovius iš melioracijos sistemų. Jiedu išmaukė po stiklinę į melioracijos griovį išbėgančio skaidraus vandens. „Dėl savo laukų vandens kokybės esu garantuotas – jis švarus, bet ar yra garantuota Aplinkos ministerija ir ministras Simonas Gentvilas? – klausia M. Puidokas. – Ar jis atsigertų vandens iš melioracijos griovio, esančio šalia sodų bendrijos, miestelio, miesto?“

Situaciją komentuoja LGAA pirmininkas Aušrys MACIJAUSKAS:

„Norėjome atkreipti visuomenės dėmesį ir sugriauti mitą, kad žemės ūkis yra pagrindinis upių, ežerų, galų gale – Baltijos jūros teršėjas. Tokius kaltinimus mes, žemdirbiai, girdime dažnai. Viešojoje erdvėje nesiliauja pasakymai, kad Lietuvoje konkrečiai žemės ūkis yra atsakingas už Baltijos jūros taršą. Parodėme, kad toli gražu taip nėra. Iš laukų, kuriuose ūkininkaujame, vanduo išteka pakankamai švarus, jį netgi gerti galima.

Akivaizdu, kad yra kitų taršos šaltinių. Visų pirma, tai miestai, pramonė, vis dar daug žmonių, gyvenančių kaimo vietovėse, nedideliuose miesteliuose savo nuotekų išvis nėra prijungę prie valymo įrenginių tinklų. Tai yra problema, apie kurią visi žino, bet tam skiria mažai dėmesio. Lietuva iš Europos Sąjungos ne kartą yra gavusi pastabų, kad daugumos namų ūkių nuotekos vis dar nenukeliauja į valymo įrenginius. Todėl ir problemų dėl vandens telkinių taršos yra pakankamai daug.

Mes, ūkininkai, pasisakome už tai, kad trąšos ir augalų apsaugos priemonės būtų naudojamos atsakingai. Bet žemdirbiai privalo turėti išmaniuosius įrankius, kad galėtų tai daryti – tręšti tik tiek, kiek reikia, ir tik ten, kur reikia. Turi būti atliekami dirvožemio tyrimai, sudarinėjami tręšimo planai ir tręšimo žemėlapiai. Bet visam tam reikalui reikia finansavimo. Jau trejus metus su Žemės ūkio ministerija ir Vyriausybe diskutuojame, kad būtų skiriama parama precizinio ūkininkavimo, tiksliosios žemdirbystės projektams, bet tokios investicijos kol kas nėra remiamos. Nors ir visur plačiai kalbama apie skaitmenizacijos reikšmę, jos naudą. Tai ir būtų tokios investicijos, kai skaitmenizuojami dirvožemio žemėlapiai su įvertintais maisto medžiagų kiekiais, kurių pagrindu sudaromi skaitmeniniai tręšimo žemėlapiai ir pagal kuriuos išmanioji technika gali tręšti tik tiek, kiek reikia konkrečioje vietoje. Ir kad nebūtų tręšiama be reikalo – taip būtų taupomos trąšos, lėšos, saugoma gamta ir tuo pačiu gaunamas pakankamai aukštas derlius. Taip su mažiau būtų pagaminama daugiau.

Manome, kad tokiu būdu galėtume pasiekti visus žaliajam kursui numatytus tikslus Lietuvos žemės ūkyje, nemažindami gamybos intensyvumo ir netgi priešingai – didindami gamybos apimtis. Tai šiuo metu yra ypač aktualu. Be to, ne tik reikia tausoti aplinką, pastaruoju metu pradėta kalbėti, kad būtina apsirūpinti maistu, nes jo trūkumo pavojus šiuo metu yra didelis ir aktualus pasikeitus geopolitinei situacijai.

Sprendžiame du sunkiai suderinamus uždavinius – mažinti trąšų naudojimą ir didinti derlių. Tai padaryti įmanoma, tik reikia investicijų.

Diskutuojame bei siūlome investuoti ir į išmaniąją melioraciją, kur šiaip vanduo ne tik nubėga, bet jis būtų ir išsaugomas, kad sausringu periodu augalams užtektų drėgmės. Galbūt reikėtų pradėti diskusiją ir apie melioracijos sistemų keitimą, nes dabar jos yra primityvaus pobūdžio – nuleidžiame vandenį ir viskas. Daug lyja – daug vandens bėga į griovius, kai nelyja, jie išdžiūsta... Siūlome galvoti apie mažesnių, bet naujoviškų melioracijos sistemų įrengimą, kad vanduo būtų kaupiamas, o vėliau jį būtų galima panaudoti augalams laistyti, t. y. neišleisti vandens į išorę – į upes, į jūrą, bet sukti jį ratu, kaupti ūkyje ir sausringu periodu laistyti. Tokiu būdu teršalų būtų dar mažiau. Bet tam vėlgi reikia milžiniškų investicijų. Būtina iš esmės perdaryti melioracijos įrenginių sistemą. Kol kas nežinome, iš kokių šaltinių tai būtų galima padaryti. Bet tai būtų labai efektyvu aplinkosauginiu požiūriu.“

ŪP korespondentas - Stasys BIELSKIS

Susijusios temos - skaitykite: žaliasis kursas; vanduo; gamtos tarša; Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija; tvarumas; melioracija;