„Žiedai tarp žiedų“ – perversmas moters grožio suvokime, teigia menininkas R. Dichavičius

Nors R. Dichavičių Lietuvos žmonės jau žinojo nuo septintojo dešimtmečio, tačiau pirmąjį oficialų pripažinimą pelnė tik tada, kai išleido garsųjį savo albumą „Žiedai tarp žiedų“. Po šio albumo išleidimo jam 1987 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. Visi kiti apdovanojimai pelnyti, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Beje, parodos „Laiko dūžiai ir aidai“ išvakarėse menininkas Nacionaliniam muziejui perdavė iš savo archyvo apie 300 tūkstančių negatyvų. Dar dalį savo archyvo perdavė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Ir tai neatsitiktinai, nes dalis šio garsaus mūsų kraštiečio vaikystės prabėgo tremtyje. Nuo jos ir pradėjome pokalbį.

– Mūsų šeimą ištrėmė dėl to, kad turėjome žemės ir tėvai ją dirbo. Tai buvo 1945 m., per pirmą pokario trėmimą, kai man buvo aštuoneri. Buvau nuėjęs į pirmą klasę, deja, pasimokiau tik vieną dieną, kurią, tiksliau naktį, mane areštavo. Į vagoną įsodino mane, tėtį, mamą ir aklą senelį.

Iš visų keturių aš vienas per stebuklą grįžau, – pokalbio pradžioje kraupias vaikystės dienas prisiminė Rimantas. – Buvo toks žiaurus trėmimas, kad iki tremties vietos privažiavo gal tik du trečdaliai žmonių. Žmonės skaičiuodavo: „Jau antras mėnuo, o mus vis dar veža“. Vagone duodavo tik vandens ir to, ką jie vadino „duona“ – iš miltų, sumaišytų su pjuvenomis ar dar kažkuo. Atsimenu Mendelejevo stotį, nuo kurios mus vežė dar kelis šimtus kilometrų gilyn į taigą. Miško kirtimai, kelių nėra, tik traktorių vėžės. Privažiavome prie galutinio taško. Atvažiavome naktį, visi barakai užimti, žmonės juose miega keliais aukštais. Tremtiniai nyko greitai, nes buvo išbadėję. Visi privalėjo eiti į mišką ir kirsti medžius, įvykdyti normą. Kas to nepadarydavo, negaudavo duonos. Žmonės mirdavo miške, ant žabų parveždavo kūnus. Kai atsirandi tokiose sąlygose, pasidarai nebe žmogus, o gyvulėlis su biologiniais poreikiais. Buvo natūrali atranka. Kas stipresnis – atlaikė, kas silpnesnis – mirė dar vagonuose ir liko kažkur išmesti. Mano mamą kažkur pakeliui išmetė. Nežinom, kur. Atvežtas aklas senelis galėjo tik sėdėti. Mus lydėjo begalinis šaltis ir badas. Vaiko dienos norma buvo 200 gramų duonos – daugiau nieko. Suaugusiam, kertančiam mišką – 500 gramų. Duodavo dar tokios buizos, vadinamos sriuba, iš kažkokių atliekų, supuvusių kopūstų, arklių kanopų ar dar kažko, kuri taip dvokė, kad negalėjai valgyti. Tėvukas mane išmokė, kad reikia įkvėpti oro, praryti šaukštą buizos, tada atsikvėpti, kad neužuostum, ką valgai. Tėtis man sakė: „Rupūžoke, tu turi likti“. Tiesa, suaugusieji galėdavo nusipirkti pigios degtinės butelį. Mano tėvas negėrė, tačiau degtinę pirkdavo. Buvo tokių, kuriems tos normos neužtekdavo, o tėvukas tiems, kurie nė dienos be degtinės negalėdavo gyventi, ją parduodavo brangiau. Taip elgėsi dėl to, jog galėtų išgyventi. Kartą pas jį atėjo vienas jau gerokai įkaušęs žmogus, bet tėvas atsargų nebeturėjo. Po šio įvykio jį paskundė ir buvo nuteistas šešeriems metams. Bausmę atliko lageryje. Likau vienas. Patekau į vaikų namus. Jie buvo pilni „besprizornikų“ – tremtinių, kalinių, visų tautybių vaikų. Kai kurie sirgo venerinėmis ligomis. Po kiek laiko parašiau į Lietuvą laišką tetai Elenai Karalaitienei. Kartą pasakiau vaikų namų viršininkui, kad visi mano artimieji jau mirę ir paklausiau, ar man privalu čia būti? Ar negaliu važiuoti į Lietuvą? Vaikų namai buvo perpildyti, ir viršininkas pasakė: „Jei kas pasiims, važiuok“. Tuoj pat parašiau laišką minėtai tetai, kuri tą pačią dieną, kai jį gavo, išėjo atostogauti ir išvyko už kelių tūkstančių kilometrų manęs pasiimti. Be manęs parvežė dar du lietuvių vaikus. Ačiū jai, kad mane išgelbėjo nuo pražūties.

– Kaip susiklostė gyvenimas Lietuvoje?

– Iš karto gyvenau pas tetą Eleną, o vėliau pas brolį Joną. Jis tremties išvengė, išgelbėjo viena raidė. Jo pavardė buvo ne Dichavičius, o Dikavičius. Lemiamu momentu, kai atėjo areštuoti, dėl tos raidės jo ir neišvežė į tremtį. Kadangi tremtyje lankiau rusų mokyklą, todėl ir apsigyvenęs Šiauliuose mokslus tęsiau rusakalbėje mokykloje. Artimieji pastebėjo mano polinkį piešti. Po to, Kaune įstojau į Stepo Žuko taikomosios dailės mokyklą, vėliau į Dailės institutą Vilniuje. Į Lietuvą grįžau, kaip Roman Dichovič. Tačiau Dailės institute mandatinė komisija manęs paklausė: „Ar jūsų šeimoje buvo ištremtų?“ „Ne, aš rusas.“ Paklausė, kodėl gerai kalbu lietuviškai, pasakiau, kad šalia gyveno daug lietuvių ir su jais daug kalbėdavau. Į Lietuvą grįžau be jokių tikrų dokumentų, visi mano dokumentai buvo špargalkė iš vaikų namų. Tik vėliau viena giminaitė Kelmėje man parūpino normalius dokumentus.

– Tapote profesionaliu dailininku, tačiau Jus išgarsino ir fotografija. Kas atvedė į fotografijos pasaulį?

– Pradėjau fotografuoti 1960 metais fotoaparatu „Smena“. Už šį pomėgį esu dėkingas archeologei Pranei Dundulienei. Kai pirmą kartą nuvykau į etnografinę ekspediciją Dieveniškėse, dabartiniame Šalčininkų rajone, nuo to laiko ir nesiskyriau su fotoaparatu. 1960–1972 m. su motociklu „Java“ apvažiavau visą Lietuvą. Fotografavau mūsų tautos etnografinį paveldą – kryžius, koplytėles, žmones. Žinoma, reikėjo gyventi. Tad daug metų praleidau spaudoje, dirbau „Moksleivio“, „Švyturio“ žurnalų, kitose redakcijose, vėliau „Minties“ leidykloje.

– Jūsų parodoje apie sovietinę cenzūrą „Laiko dūžiai ir aidai“ eksponuojama tai, kas nepateko į viešumą okupacijos metais. Gal galite papasakoti, dėl ko taip nutikdavo?

– Vyresniosios kartos žmonės, susiję su žurnalistika, knygų, plakatų, atvirukų, apskritai su leidyba žino, kad tuo metu viešpatavo visagalis Glavlitas – pagrindinis sovietų valdžios cenzorius. Buvo prieinama iki didžiausių absurdų, kai tuometinio cenzoriaus netenkindavo netgi paprasčiausios detalės, spalvų deriniai.

Buvo ir kitokių nutikimų. 1972 m. Sovietinė imperija minėjo savo gyvavimo penkiasdešimtmetį. Tai datai tuometinis Lietuvos vadovas, kompartijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus sumanė išleisti knygą „Tarybų Lietuva klestėjimo keliu“. Tada jau dirbau „Minties“ leidykloje. Manęs paprašė pasirūpinti knygos iliustravimu. Laiko turėjau vos kelis mėnesius. Pasitelkiau pagalbon ir kolegas iš visos Lietuvos. Paprastai, kai ruošiama tokių veikėjų, kaip A. Sniečkus, knyga, viską derina jų artimiausios aplinkos žmonės ir tai daro su leidyklos direktoriumi ir vyriausiuoju redaktoriumi. Tačiau A. Sniečkus pats norėjo peržiūrėti nuotraukas ir pasikvietė į savo kabinetą ne leidyklos vadovus, o mane ir leidinio redaktorę. Tuometinis Lietuvos šefas minėtoje knygoje atsisakė spausdinti aštuoniolika nuotraukų. Buvo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžia. Kuršių Nerijoje buvo pastatyti pirmieji kotedžai ir prasidėjusi „žiguliukų“ era. Nufotografavau vaizdą su kotedžais ir prie jų stovinčiais „žiguliukais“. A. Sniečkus ir sako: „Draugas fotografe, nereikia tos nuotraukos, nes Maskvoje pasakys: „Litovcy oburžuazieli“ (lietuviai suburžuazėjo – aut. pastaba). Nufotografavau ir Vilniaus Žirmūnų mikrorajoną, kurį projektavę architektai pelnė respublikinę premiją. Bet Lietuvos komunistų vadas irgi atsisakė šios nuotraukos ir paaiškino, kad jau dabar atvykstantys kitų respublikų svečiai reiškia nepasitenkinimą, kodėl Lietuvoje yra tokie ištaigingi gyvenamieji kvartalai, o pas juos tokių niekas nesako. Pateikiau ir nuotrauką su autostrados Vilnius-Kaunas vaizdu, kurioje matėsi vos du iš abiejų pusių riedantys „žiguliukai“. A. Sniečkus paaiškino, kad ir šios nuotraukos negalima į knygą dėti, nes Maskva apie jokią autostrados statybą nežino, ji informuota, jog atliktas tik kelio Vilnius-Kaunas remontas.

Kartą Šalčininkų rajone pamačiau pagyvenusią moteriškę, ruošiančią žiemai vaistažoles. Šalia jos ant žolės sėdėjo mažas berniukas. Abu vilkėjo kasdieninius rūbus. Pradėjau su jais bendrauti, fotografuoti. Žiūriu, prisistatė kažkoks veikėjas, kuris pradėjo mane kamantinėti, ką aš čia veikiu, ir galiausiai nutarė, kad esu užsienio agentas ir noriu sukompromituoti Lietuvą. Tuo viskas nesibaigė. Atsidūriau Šalčininkų rajono milicijos daboklėje…

1970 m. sovietai minėjo savo vado Vladimiro Lenino 100-ąsias gimimo metines. Visų lygių valdžia ėjo iš proto, norėdama kuo prašmatniau paminėti tą sukaktį. Gavau užsakymą padaryti fotografiją, skirtą, V. Lenino gimimo jubiliejui. Parodoje nufotografavau vieno latvio sukurtą V. Lenino biustą ant juodo granito. „Minties“ leidykla tą nuotrauką atspausdino 100 tūkstančių vienetų tiražu. Tais laikais kompartijos antraisiais sekretoriais būdavo skiriami prievaizdai iš Maskvos. Dėl sovietinio poligrafinio lygio ši nuotrauka išėjo tokia, kad V. Leninas pavaizduotas lyg ir su viena akimi. V. Charazovas, tuometinis kompartijos antrasis sekretorius, pakėlė triukšmą ir pavadino tai ideologine diversija. Tais laikais už tokį dalyką grėsė netgi kalėjimas. Prisiminiau, kad žurnalas „Sovieckoje foto“ („Sovietinė fotografija“,– aut. pastaba) irgi išspausdino tokią pat nuotrauką ir jos autorius pelnė šio žurnalo metų premiją. Matyt, ši paroda keliavo po visą Sovietų Sąjungą ir ją, premiją laimėjęs fotografas tą pačią skulptūrą nufotografavo kitame mieste. Bet ir toje nuotraukoje Leninas atrodė lyg be vienos akies. Tai mane išgelbėjo nuo nemalonumų. Tačiau vis tik minėtas šimtatūkstantinis tiražas buvo sunaikintas.

– Bet jus labiausiai išgarsino visame pasaulyje fotoalbumas „Žiedai tarp žiedų“. Tai knyga, tapusi legenda, tarsi himnas moteriai, savyje sukaupęs žydinčios gamtos ir jaunystės žavesį. Kaip pavyko išleisti šią knygą?

– Jei ne Michailo Gorbačiovo paskelbta „perestroika“, tos knygos nebūtų buvę. Atvyko į Vilnių Maskvoje eksperimentinėje spaustuvėje dirbęs lietuvis ir pasakė, kad jų spaustuvė gavo modernią japonišką dvispalvę ofsetinę mašiną ir norėjo išleisti kažką ypatingo. Tada „Minties“ leidykloje dirbo Romualdas Ozolas. Jis ir pasiūlė šį mano fotografijų albumą. Pirmiausia turėjau gauti net septynis parašus su anspaudais, o aštuntasis buvo paties Gorbačiovo, kurio kabinete ir lankiausi. Jis pavartė leidinį ir pakomentavo: „Gražu, švaru, estetiška, kodėl gi ne?“ Dar Marksas sakė: „Kas žmogiška, mums nesvetima“. Mostelėjo ranka, ir po dviejų savaičių knyga gulėjo ant stalo. Ji spėjo pasirodyti pirmoje tarptautinėje knygų mugėje Maskvoje. Tai buvo sensacija – tokio žanro knygos nė vienai šaliai nebuvo galima įvežti, jas iš karto atmesdavo. Net kinai ja buvo sužavėti ir paprašė bent vieno milijono šitos knygos tiražo – „siauram specialistų ratui“.

– Apie „Žiedai tarp žiedų“ pasirodymą tuo metu sklandė įvairiausi pasakojimai.

– Bet viskas prasidėjo nuo kuriozų. Knyga turėjo būti išleista 10 tūkst. egzempliorių tiražu, tačiau, kai viskas buvo paruošta, paaiškėjo, kad yra tik 5 tūkst. egzempliorių. Pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad spaustuvės darbininkai spausdinimo metu dar neįrištus lapus, jais apsivynioję savo kūną, parsinešė namo.

Kasdien Maskvoje parodą aplankydavo po dvidešimt tūkstančių žmonių, jų eilės nusidriekdavo per kelis kvartalus. Knyga buvo išleista keturis kartus. Nors jos tiražas milžiniškas, tačiau nebuvo įmanoma gauti. Už ją juodojoje rinkoje prašė dešimteriopai didesnės kainos.

Šis reiškinys neliko nepastebėtas ir kriminalinių grupuočių. Jie pasisavino ir valdė parodos maršrutus po visą RSSS. O Tbilisyje tarp grupuočių įvyko susišaudymas.

Leidinys „Žiedai tarp žiedų“ praplėtė moters grožio vertinimą. Juk iki M. Gorbačiovo atėjimo į valdžią moterį buvo įprasta vaizduoti geriausiu atveju kaip sportininkę, o šiaip – kaip darbininkę prie staklių, traktoriaus vairo ar melžėją.

Po šio leidinio pasirodymo Lietuvoje įvyko pirmasis Grožio konkursas, kuris vėliau buvo suorganizuotas Maskvoje, kituose miestuose.

„Žiedų“ motyvais Vilniaus akademiniame dramos teatre buvo pastatytas spektaklis. Poetė Janina Liniauskienė parašė poemą „Žiedai tarp žiedų“. Jau yra ir scenarijus kino filmui.

– Beje, kai M. Gorbačiovas 1990-ųjų pradžioje lankėsi Lietuvoje, jis su žmona Raisa pareiškė norą aplankyti ir jus namuose.

– Taip, tai tiesa. Jau, kitą dieną vakare Antakalnio mikrorajone, kur ir dabar gyvenu, buvo labai sustiprinta apsauga. Gorbačiovai, lydimi Lietuvos Kultūros fondo pirmininko Česlovo Kudabos, mane aplankė. Tačiau M. Gorbačiovas į buto vidų nespėjo užeiti, nes buvo iškviestas į svarbų susitikimą, o Raisa užtruko valandą.

– Kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma, Jūs išleidote kapitalinį trijų tomų albumą „Laisvės paženklinti“, tačiau valstybės, jokių fondų paramos nesulaukėte. Jam išleidote beveik visus pinigus, gautus už susigrąžintą ir parduotą tėvų žemę.

– Taip. Atgavęs tėvų žemę, supratau, kad ūkininkas nebūsiu, ir nusprendžiau pinigus, gautus už parduotą žemę, skirti Lietuvą aprengusiems 250 menininkų. Kaip suprasti aprengusius? Labai paprastai. Kas yra valstybė? Pirmiausia – jos himnas, vėliava, pinigai, paminklai, vitražai, architektūra, teatras, knygos. Visa tai ir susisteminau. Kelis kartus nedrąsiai buvau užsiminęs apie galimą finansinę paramą, tačiau nei kultūros ministras, nei kultūrą kuruojantis Seimo narys nekreipė dėmesio. Supratau, kad už Lietuvos likimą atsakingiems svarbūs tik materialiniai, o ne dvasiniai dalykai. Kai Seime buvo šio albumo pristatymas, jame dalyvavo tik Vytautas Landsbergis – vienintelis iš kultūros į politiką atėjęs žmogus. Nors Tautos Atstovybėje iš profesionalių kultūrininkų yra daugiau. Tai liudija, kiek valstybei rūpi kultūra.

– Jūsų kūrinys pernai papuošė ir Kelmėje kuriamą galeriją.

– Tai fotografija – koliažas iš išskirtinių gintaro radinių, kurias man leido pasinaudoti kolekcininkai. Namie turiu šio koliažo mažąjį variantą, o gimtinei skyriau originalų. Miela, kad esu neužmirštas savų kraštiečių.

– Ačiū už pokalbį. Geros sveikatos, ilgų kūrybos ir gyvenimo metų.

Autorius Alvydas GEŠTAUTAS/BIČIULIS

Ž. Vaškevičienės, Č. Brazinsko ir S. Maziliausko nuotraukos