Žinoma daržininkė primena, ką pamirštame arba ko nepaisome ruošdami derlingą dirvą

Dažnai įsivaizduojama, kad gamtinėje žemdirbystėje žmogus minimaliai kišasi į aplinką, labai mažai ją keičia. Jūs laikotės šiek tiek kitokio požiūrio. Paaiškinkite tai išsamiau.

Dirvos organikai, kuri glūdi po mūsų kojomis, yra apie 200 metų. Deja, Lietuvoje yra nedaug vietų, kur juodžemio sluoksnis būtų storesnis, paprastai jos plyti Suvalkijoje, kai kuriuose Žemaitijos regionuose. Aukštaitijoje ar Dzūkijoje vyrauja smėlis ir žvyras. Šie regionai ypatingi tuo, kad jei vienoje vietoje sėkmingai auga tam tikros daržovės, tai paėjus tris metrus į šoną, jau tenka sodinti kitas, nes dirva kitokia.

Per metus ten, kur auga lapuočiai medžiai, dirvos paviršiuje natūraliai susiformuoja organikos sluoksnis, gamtinė žemdirbystė siūlo jį auginti, bet ne visur toks principas tinka. Pavyzdžiui, jeigu tai darysime ten, kur vyrauja molinga dirva, gero rezultato nepasieksime. Dėl storo mulčio sluoksnio gali susidaryti kondensatas, šaknims trūks oro ir derliaus nesulauksime. Smėlinga dirva taip pat probleminė. Smėlio sluoksnis gali siekti net 2–3 m., todėl viskas, ką sukuriame paviršiuje, susigeria į gelmę.

Tad kyla klausimas, kaip užsiimti gamtine žemdirbyste tokiomis sąlygomis? Ir šiuo atveju siauro požiūrio neužtenka, reikia pagalvoti, ką galėtume duoti gamtai, kad vėliau iš jos galėtume paimti mums reikalingų gėrybių.

Vadinasi, kai kur turime dirvą kurti iš naujo: pernelyg lengvą žemę pasunkinti, kietą – palengvinti, sureguliuoti pH. Idealus daržo dirvožemis turi būti purus, puveningas (tai išduoda tamsesnė spalva), turtingas organikos ir mineralų. Nereikia bijoti kištis į gamtą, tik būtina tai daryti teisingai.

Kokia yra didžiausia dirvų problema? Ko reikėtų imtis pirmiausia?

Vienas svarbiausių dalykų – tai dirvos pH. Pastebima, kad natūralioje gamtoje dirva ilgainiui rūgštėja. Svarbu žinoti, kad kuo ji rūgštesnė, tuo daugiau augalai kaupia nitratų, kaip tik to mažiausiai ir norime.

Daržovėms augti tinkamiausia dirva, kurios pH 6–7, tik morkoms, bulvėms, braškėms reikalingas apie 5,5 pH. Jeigu dirvos rūgštingumas žemesnis nei 5,5, situacija labai prasta, vargu ar pavyks per vienus metus jį pakelti iki reikiamo lygio, tam gali prireikti ir apie 3 metų. Aišku yra metodikų, bet jos brangios. Į vieną kvadratinį metrą gali tekti investuoti nuo 1,5 iki 5 eurų.

Ten, kur auga ir lapus meta alksniai, žilvičiai, pH išlieka aukštesnis, nes medžiuose yra rūgštingumą keliančių mineralų. Norėdami sėkmingai daržininkauti, turėsime dirvos pH pakelti patys ir pradėti teks nuo dirvos kalkinimo – pastaruoju metu gerokai primiršto, bet labai naudingo būdo.

Tai – natūralus dirvos atgaivinimas. Vien šiaudų, žolės ar medienos mulčiu to nepasieksime. Vieniems dirvoje gyvenantiems mikroorganizmams reikia organikos, kitiems – mineralų. Dirvožemiui rūgštėjant, mažėja kalcio ir magnio, atsakingų už augalo gebėjimą iš dirvos įsisavinti maisto medžiagas. Rūgščioje dirvoje augantiems augalams nepadės nei mėšlas, nei kompostas. Į rūgščią molingą žemę įterpus mėšlo ir nuolat ją purenant, dirvos pagerėjimo galima tikėtis nebent po 2–3 metų ir tai tik tuo atveju, jeigu auginami sideratiniai augalai. Bet sulaukti gero derliaus juk norisi greičiau!

Dirvai kalkinti iš dalies tinka pelenai, bet vien jų negana. Geriausia naudoti dolomitmilčius, kuriuose gausu kalcio ir magnio. Jų galima įsigyti kaip granuliuotų trąšų. Joms gaminti naudojamos maltos uolienos, tokias dirva žymiai greičiau įsisavina, be to, jas barstyti galima net augalams augant.

Dar viena puiki dirvos, ypač lengvos, gerinimo priemonė yra molio miltai. Jie šiek tiek pakelia pH ir žemei duoda kalio, silicio, kurių nėra dolomitmilčiuose.

Užsiminėte, kad molingos ir smėlingos dirvos yra problematiškiausios. Kaip patartumėte spręsti šią problemą?

Pirmiausia dirvą reikia palengvinti arba pasunkinti: į molingą įterpti smėlio, o į smėlingą – sunkios žemės. Smėlingos žemės yra miškuose, nederlinguose kalneliuose, tokiuose kaip, pavyzdžiui, Dzūkijoje. Susitarus su ūkio savininku, galima nuimti nestorą paviršinį sluoksnį ir įterpti į savo dirvą. Nepadarydami žalos gamtai, pagerinsime savo daržo dirvą.

Bet šiam reikalui visiškai netinka žvyras ir smėlis iš karjero. Žemės gelmėje gyvena kitokie mikroorganizmai nei dirvos paviršiuje, jie augalams kenksmingi. Dėl tos pačios priežasties nerekomenduojama ir žemę arti. Praktika rodo, kad žemiau nei 20 cm gylyje glūdintys mikroorganizmai, atsidūrę paviršiuje, išbalansuoja dirvą. Todėl žemę geriau purenti lėkštėmis, skutikais ar frezomis. Šie padargai neiškelia į paviršių giliau esančių mikroorganizmų, tik supurena dirvą, įleidžia oro.

Užtat kuo puikiausiai tinka smėlis iš upės ar ežero. Į dirvą įterptas sapropelis yra vienas naudingiausių priedų, tik jį naudoti reikia saikingai – vienam kvadratiniam metrui visiškai pakanka pusė kibiro. Ir tai yra 5 metų dozė. Didesnį sapropelio kiekį naudoti nepatariu, nes jo pH dažnai yra žemesnis nei reikalingas daržovėms, todėl be reikalo per daug parūgštinsime dirvą.

Sapropelis – tai gėluose vandenyse per kelis tūkstančius metų iš nuosėdų susiformavusi organika. Jis ir trąša, ir apsauga nuo kenkėjų, ir purena dirvą. Valant vandens telkinius (ežerus, tvenkinius, kūdras) žemsiurbėmis iškeliamas į paviršių, džiovinamas, smulkinamas ir paruošiamas naudoti.

Daržininkai žino, kad naudinga daržo plotus užsėti sideratiniais augalais, bet ne visada tai daro. Ką jie praranda?

Sideratiniai augalai atstoja mėšlą. Paaugę, prieš žydint, jie įterpiami į dirvą ir virsta mėšlu. Svarbu ir tai, kad jų ilgos šaknys skverbiasi labai giliai, todėl iš metro ar net dviejų gylio į dirvos paviršių ištraukia tai, kas ten per ilgus metus yra susikaupę, bet kultūrinių daržovių šaknims nepasiekiama.

Sideratus verta sėti visose dirvose – ir gerose, ir blogose. Pavyzdžiui, ketverius metus derlingoje dirvoje augo daržovės, buvo taikoma sėjomaina, o jau penktais metais naudinga užsėti sideratinių augalų. Jeigu dirva prasta, pradėčiau būtent nuo jų auginimo – šie augalai padės dirvą paruošti daržovėms, kurių šaknys maitinasi maždaug 20 cm gylyje.

Sunkiai žemei labiau tiks pupiniai augalai, jeigu labai lengva – grikiai, rugiai. Gerai tai, kad kai kurie sideratiniai augalai gali pasitarnauti ir kaip derlius.

Jeigu neskubate, į sunkią žemę galite pasėti dobilų ir palaukti kelerius metus, kol jų šaknys išpurens dirvą, kol iš gelmės ištrauks naudingas medžiagas, o tada papurenti paviršių. Jei žemė labai sunki ir matote, kad dobilų neužteko, nedideliame darže galima dar įterpti durpių arba grikių lukštų ir palikti mėnesiui, kad organika fermentuotųsi.

Kai dirvos pH sureguliuotas, ji pakankamai puri, kai taikome sėjomainą ir įterpiame sideratinių augalų, kuo dar galime praturtinti dirvožemį?

Anksčiau buvo sakoma, kad gamtinei žemdirbystei mėžimo nereikia. Bet bėda ta, kad iš aplinkos į dirvožemį patenka daug chemikalų, naikinančių mikroorganizmus. Į žemę kas kelerius metus įterpdami mėšlo dirvą pagerinsime. Jeigu aktyviai ūkininkaujame ir iš to paties daržo imame derlių, patartina šiek tiek mėšlo įterpti dažniau, kas antrus metus.

Laibai gera priemonė ir aktyvuota medžio anglis, tik nereikėtų painioti su skirta kepsninėms. Anglis per šaknis perduoda augalams reikalingo CO2. Svarbu teisingai ją į dirvą įterpti. Anglis yra korėta, todėl viską į save sutraukia. Jeigu jos įterpsime į lysves ir pasėsime sėklų, daigeliai neišgyvens. Todėl pirmiausia būtina ją prisotinti. Šis dirvos pagerinimo būdas gana brangus, bet specialiai paruoštos anglies į dirvą įterpti pakanka maždaug kas 10–15 metų.

Savo ūkyje atlikome bandymą, į vieną lysvę įterpėme aktyvuotos anglies mišinio, į kitą – ne. Pamatėme akivaizdų skirtumą: pagerintoje dirvoje derlius augo dvigubai greičiau, daržovių lapai buvo didesni. Aktyvuotos anglies įterpę ir dviejuose šiltnamiuose sulaukėme neįtikėtino rezultato. Kiekvienas daržininkas žino, kad negalima ridikėlių sėti dukart toje pačioje lysvėje, bet savo šiltnamiuose per vieną sezoną jų pasėjome net 4 kartus iš eilės ir derlingumas nė kiek nesumažėjo, o kokybė išliko nepriekaištinga. Anglis leidžia ilgiau išlikti kitoms medžiagoms, kurias įterpiame į dirvą, todėl galiausiai sutaupome.

Tikriausiai nė viena daržininkų diskusija nepraeina be temos apie kompostą ir mulčiavimą. Jūsų manymu, ar šios priemonės visada veiksmingos?

Kompostas – tai daržo klasika. Auginant šaknines daržoves, nerekomenduojama įterpti mėšlo, tada žemei praturtinti puikiai tinka kompostas. Tačiau nepatariu į kompostinę mesti parduotuvėje pirkto maisto atliekų, o ten patekusios gyvulinės kilmės atliekos privilios kenkėjų, todėl jų taip pat ten nedėkite.

Pritrūkus savo komposto, geriau iš ūkininkų pirkti mėšlo kompostą, tik iš anksto būtina pasidomėti, ar ūkio galvijai nešeriami cheminių priemaišų turinčiais pašarais, ar negauna antibiotikų.

Be abejo, gerą darbą nudirba raudonieji Kalifornijos sliekai, pagaminantys biohumusą. Tai labai stipri trąša, dirvožemio derlingumui pagerinti jo pakanka 10 kartų mažiau nei komposto. Be to, šiek tiek pakelia dirvos pH.

Mulčiavimas – viena dažniausiai naudojamų priemonių. Bet noriu atkreipti dėmesį, kad tai daryti verta tik po to, kai dirva paminkštinta, jeigu buvo kieta. Arba pakietinta, jeigu per minkšta. Tik tada iš mulčiavimo gausime maksimalios naudos ir mulčias padės auginti derlingą sluoksnį dirvos paviršiuje.

Dar viena pastaba apie mulčią – tinka ne bet koks. Nuolat pjaunama sodo pievelė jau yra išeikvojusi savo energiją ir gerąsias savybes, todėl iš jos bus mažai naudos. Mulčiuoti vien žole taip pat nepakaks, reikia įvairovės – medienos ir žolės. Šios dvi organinės medžiagos papildo viena kitą.

Visada patariu naudoti lapuočių medienos mulčią, jame yra ir kalio, ir magnio, ir pH neblogas. Jeigu sodyboje auga sodas ir daugiamečiai augalai, išnaudokite šiuos resursus daržui.

Tik nereikia pamiršti, kad mulčių reikės nuimti. Jeigu kokį kartą įterpsite didesnį kiekį, nieko bloga nenutiks, bet jeigu medienos atliekų įterpinėsite nuolat, jos nespės susifermentuoti ir ilgainiui daugės šaknų augimą stabdančių medžiagų, daržovės nenorės augti. O šakninių daržovių iš viso nerekomenduoju mulčiuoti, išskyrus bulves, jos vien tik mulčiuje gali užaugti. Savame ūkyje nemulčiuojame ir kopūstų, nes jiems nereikia tiek daug azoto.

Šakninėms daržovėms mulčiavimas netinka, nes drėgmė sulaikoma pačiame dirvos paviršiuje, nors jos labiau reikia šiek tiek giliau. Be to, drėgmei laikantis paviršiuje, šakninės daržovės labiau šakojasi. Burokėlius, ropes, ridikėlius ir kitas daržoves gali pradėti graužti po mulčiumi gyvenantys graužikai. Neracionalu mulčiuoti ir trumpos vegetacijos augalus, pavyzdžiui salotas, kurių vegetacija trunka vos 35 dienas.

Tai tinka augalams, kuriems nuolat reikia didesnio azoto kiekio: paprikoms, baklažanams, agurkams. Cukinijas ir moliūgus mulčiuojame tik tada, kai norime suvaldyti piktžoles ir mažiau užsiminti ravėjimu. Pasodiname, tarkime, cukinijų daigus, vieną kartą nuravime, pamulčiuojame ir viskas, pamirštame iki rudens.

Vaidos TULABAITĖS-VILKĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.