Žirgininkystės versle romantikos nėra

Daiva SKIRKEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė“

Jodinėti žirgais – ir sportas, ir pramoga. Nepigi pramoga ir nepigi sporto šaka. Kaip ir  žirgininkystės verslas. Jam plėtoti reikia ne vien lėšų, tinkamos bazės ir išmanymo, bet ir palankios ekonominės situacijos šalyje. Žmonės pramogoms ima leisti pinigus tik tuomet, kai gali nebesukti galvos dėl būtiniausių savo pragyvenimo reikmių. Molainių žirgyno savininkai Daiva ir Remigijus Zavadskiai pajuto, kad krizė Lietuvoje baigiasi 2012-ųjų pradžioje.

Labai myli arklius? Vadinasi, nejodinėsi! Molainių kaime (Panevėžio r.) jojamuosius žirgus auginantys ūkininkai Daiva ir Remigijus Zavadskiai juos nuomoja norintiesiems jodinėti, teikia jojimo pamokas, rengia turistinius ir pramoginius žygius žirgais, organizuoja nemokamas ekskursijas vaikams, taip pat augina, treniruoja jaunus žirgus ir juos parduoda. „Iš to gyventi galima pasiturimai, tik ne plačiai, kaip kai kas mano. Jeigu gyventume nors 10 kilometrų toliau nuo miesto, labai abejoju, ar tuo verslu būtume užsiėmę. Juk dabar dirbame tik su miestiečiais. Žirgų ruošimas ir pardavimas – papildoma veikla“, - sako D. Zavadskienė. Pasak pašnekovės, didžioji dalis jų klientų yra panevėžiečiai. Iš Vilniaus, Klaipėdos, Kauno užklystantys pramogautojai – daugiau atsitiktiniai pravažiuojantys keliautojai. Abonentinių klientų Zavadskių žirgyne vasarą būna apie 30 - 40, o žiemą lieka iki 10. Ir nuolatinių lankytojų, ir turistų indėlis į ūkio pajamas yra maždaug vienodas: nors pastarųjų žirgyne apsilanko mažiau, jie už paslaugas moka daugiau nei įsigijusieji abonementus. Nuolatiniai žirgyno lankytojai sportuoja, užsiima dailiuoju jojimu. Jų amžius labai įvairus, bet suaugusiųjų yra šiek tiek daugiau nei vaikų. Tarp jojikų dominuoja moterys. Beje, įdomu pažymėti, kad šiuo sportu labai žavisi medikai ir farmacininkai. „Kai pradėjau jodinėti 1985 m., tai buvo išskirtinai vyriška sporto šaka. Ir dabar aukštajame lygyje, kur aukštos kliūtys, o greičiai ir rizika – didžiuliai, tarp sportininkų yra apie 90 proc. vyrų. Vidutiniame lygyje, kur reikia daug kantrybės, maniežuose, mokantis žirgo valdymo pagrindų, – ten merginos ir moterys“, - pastebi D. Zavadskienė. Anot jos, kad darbas vyktų sklandžiai, jojikas su žirgu, kaip šokėjų pora, turi vienas kitą jausti, nuolat išlaikyti pusiausvyrą, būti atsipalaidavę. „Ir vienas iš jų, pageidautina – raitelis, turi vadovauti. Nors, kaip sakoma, jojimas – vienintelė sporto šaka, kur tavo inventorius gali turėti savo nuomonę“, – juokauja Daiva. Ji pati jodinėja kasdien. Joti jai – darbas. Pasak ūkininkės, jojimas dar gali būti romantika išjojus pajodinėti kokį penktą kartą. O po to įvyksta lūžis – arba visai nustojama jodinėti, arba pradedama mokytis joti. „Jojimas – darbas su žirgu. Kai atėjęs į žirgyną vaikas pasako: „Kaip aš myliu arklius!“, man aišku, kad jis nejodinės. Reikia mylėti darbą su arkliu. Arklį paglostai ir parodai jam meilę, o darbas – visai kas kita: reikia užsispyrimo, kantrybės, galvojimo, reikia nebijoti fizinio darbo ir skausmo, traumų.“ Porą kartų per metus savo žirgyno treniruočių aikštėje Zavadskiai organizuoja konkūrų varžybas, į jas sukviečia dalyvius iš aplinkinių žirgynų ir privačius asmenis, turinčius žirgą. Taip pat ūkininkai padeda organizuoti Panevėžio rajono kaimų šventes, į jas įtraukdami ir žirgų konkūrus. Panevėžio rajono savivaldybė tradicinės  žemdirbių šventės proga pernai apdovanojo D. Zavadskienę padėkos raštu už vaikų ir suaugusiųjų laisvalaikio organizavimą, žirgų sporto propagavimą savame krašte.

Draugams pavydėjo atostogų kaime Dabar 42 metų Daiva jodinėti žirgais pradėjo būdama 13-metė. „Gimiau ir augau mieste, buvau asfalto vaikas. Tarp mano bendraamžių labai retas kuris neturėjo kaimo, o aš buvau viena iš tų“, - pasakoja žirgų augintoja. Vaikystėje Daivai būdavo labai skaudu, kai rugsėjo 1-ąją mokyklon susirinkę bendraklasiai pasakodavo savo įspūdžius po atostogų pas senelius kaime: vienas melžė karvę, kitas jojo arkliu, treti prižiūrėjo viščiukus, ančiukus, žaidė su šuniukais. „Aišku, aš jiems baltai pavydėjau.“ Noras turėti savo gyvūną, o taip pat – sportuoti Daivą pastūmėjo į žirgyną. Iš pradžių mergaitė įsivaizdavo, jog tai bus labai lengva sporto šaka. Per televiziją pasižiūrėjus į žirgų sporto varžybas atrodė, jog užteks gražiai pasėdėti ant žirgo, o visa kita „arkliukas už mane padarys“. Aišku, realybė pasirodė visai kitokia. Daivos mama prieštaravo dukters pasirinkimui, suprasdama, koks tai pavojingas sportas. Bet tada suveikė paaugliškas užsispyrimas – „jei manęs neleidžia, būtinai ten eisiu“. „Treneriai kaustė kanopas, mes jas laikėme. Prieš mūsų nosis viskas buvo daroma – domėjomės, klausinėjome, kodėl kas daroma“, - prisimena Daiva mokiusis ne vien jodinėti, bet ir prižiūrėti arklius. Po mokyklos įstojusi į Veterinarijos akademiją, Daiva jodinėjo Kauno žirgyne. O paskui buvo kelerių metų pertrauka – baigus akademiją teko dirbti ne su žirgais.

Prie žirgų sugrąžino Rusijos krizė  Nuo vaikystės įgyti įgūdžiai jodinėjant ir prižiūrint žirgus nulėmė dabartinį D. Zavadskienės gyvenimą. Po kelerių metų pertraukos prie žirgų ji grįžo 2005-aisiais. Nutekėjusi į Molainių kaimą Daiva iš uošvių dovanų gavo karvę. Pasak jos, nuo to viskas ir prasidėjo. Jauna moteris išmoko melžti karvę, su vyru Remigijumi pradėjo ūkininkauti. „Buvo įdomu, - sako buvusi miesto panelė. – Jojimu taip pat dažniausiai susidomi miesto vaikai. Kaimietukams, prisižiūrėjusiems gyvulių, nebeįdomu, nebėra jokios atrakcijos.“ Zavadskiai turėjo nedidelį mišrų ūkį. Kadangi Molainiai – priemiestis, plėsti ūkio tiesiog nebuvo kur, reikėjo sugalvoti alternatyvą. Ištikus Rusijos krizei, teko galvoti ir kuo užsiimti, kad tris sūnus auginanti šeima pragyventų. Tarpusavyje pasitarę, nutarė išbandyti žirgininkystės verslą. Jam plėtoti Panevėžio miesto kaimynystė buvo privalumas. Be to, Zavadskiai turėjo ir savo technikos pašarams ruošti, ir žinių – abu su vyru pagal profesiją veterinarai. Privalumas buvo tai, kad Daiva daug metų jodinėjo žirgais, mokėjo su jais elgtis ir prižiūrėti šiuos gyvulius. Pradėję nuo vieno žirgo, Zavadskiai dabar jų turi septynis: hanoverių, trakėnų, ristūnų. Daivos mėgstamiausi – hanoveriai. Šie žirgai yra aukšti gana aukštiems šiuolaikiniams žmonėms. Jau pradedantys jodinėti vaikai yra 160-170 cm ūgio. „Jiems reikia ir tokio pat žirgo, kad jaustųsi patogiai. Aukšto žirgo ir galimybės didesnės – jiems lengviau šokti, jie geriau juda. Suaugęs žmogus su aukštesniu žirgu jaučiasi ir esąs gražus, ir kad žirgas jam tinka“, - šypsosi žirgininkė.

Turi dažnai ėsti ir ilsėtis Šiuo metu viena Zavadskių žirgyno kumelė laukiasi. Bet daugiausia ūkininkai perka jau dvimečius arkliukus ir juos augina, ruošia sportui ir parduoti. Apie metus žirgas tik pratinamas prie paprastų procedūrų – vedžiojamas, balnojamas, valomas. Trimečiu žirgeliu pradedama jodinėti ir imamasi gimnastikos, valdymo pagrindų. Pasak žirgų augintojos, kad arklys būtų sveikas, jis turi dažnai ėsti ir dažnai gauti pailsėti. Jeigu arkliukas smulkesnis, vėliau bręsta, juo pradedama joti nuo ketverių metų. O jeigu viskas gerai, jis pirmą kartą startuoja varžybose trejų. Tada Zavadskiai paskelbia ir apie šio žirgo pardavimą. Lietuvoje, D. Zavadskienės manymu, yra labai forsuojamas arklių rengimas varžyboms. Keturmetis žirgas neva jau turi peršokti 120 - 130 cm kliūtį. „Žiūrėk, esą koks geras žirgas! – ironizuoja žirgų augintoja. - Suprantantis tokio žirgo nepirks, nes šis jau yra „perlaužtas“ ir fiziškai, ir psichologiškai. Jo sportinė karjera bus trumpa“, - įsitikinusi D. Zavadskienė. Anot jos, su žirgais atliekama gimnastika turi būti laipsniška, krūvį pasirenkant ir pagal gyvulio amžių, ir pagal fizinę bei psichologinę brandą. Tinkamai paruoštas žirgas, kai juo protingai jojama, Daivos tvirtinimu, šeimininkui tarnaus ilgai – ir 18, ir net 20 metų dar šokinės per kliūtis.

Parduoti žirgą - kaip laimėti loteriją Prieš dvejus metus Zavadskių išaugintą ir treniruotą žirgą įsigijusi vilnietė mergaitė po pusmečio su juo dalyvaudama varžybose tapo Lietuvos jaunučių čempione. Tačiau Lietuvoje parduoti žirgą, anot pašnekovės, yra beveik tas pats, kaip laimėti loteriją – mažai kas turi tiek pinigų, kad galėtų nusipirkti brangų gyvulį ir turėtų pakankamai lėšų bei laiko jį išlaikyti. „Kai žirgyne žmogus išmoksta dirbti su arkliu, pamato, kaip tai yra brangu, kiek daug atima laiko. Neturint savo žirgo, vien atvažiuoti iš miesto, pasiruošti žirgą ir juo prajoti, paskui grįžti namo trunka tris valandas. Ir tuo raitelio rūpestis baigiasi. O su nuosavu žirgu tektų praleisti ir po penkias, ir po šešias valandas per dieną – retas tam turi tiek laiko“, - sako D. Zavadskienė. Per metus vieno žirgo pašaras kainuoja keletą tūkstančių litų.  Dar reikia papildų, vitaminų, vaistų. Pigiausią žirgo ekipuotę galima įsigyti nuo 500 Lt, o norint kokybiškesnės, patogesnės – tenka pakloti ir 5 tūkst. eurų. Daivos pastebėjimu, žirgus Lietuvoje dažniausiai perka tėvai savo vaikams paaugliams, šeimų neturinčios moterys arba šeimos, jau išauginusios vaikus. O dauguma jojimo mėgėjų, susipažinę su žirgyno „virtuve“, nusprendžia geriau išsinuomoti žirgą, vadovaudamiesi motyvu: turėsiu laiko – pajodinėsiu, neturėsiu – žirgas ne mano galvos skausmas.

Žirgynas – šeimos verslas Daivos darbo diena vasarą trunka po 12-16 valandų, o žiemą – „beveik atostogos“ – tik 8 valandas. „Kartais ir antrą valandą nakties tenka sutvarkyti žirgyno tinklalapį. Savame versle turi būti universalus“, - sako moteris. Daivos vyras Remigijus šienauja ir ruošia žirgams pašarus. Perka tik avižas. Per metus vienam žirgui reikia apie 3-4 t šieno ir 1-2 t avižų, nelygu žirgo krūvis, kūno svoris. Remigijus pats ir kausto žirgus, tvarko žirgų inventorių. Zavadskiai svajoja apie nuosavą maniežą. Dengta treniruočių salė garantuotų visus metus gerą gruntą, apsaugotų nuo lietaus ir sniego. Tačiau  tai svajonei įgyvendinti kol kas trūksta lėšų, o naudotis Europos Sąjunga parama nenori, nes mano, kad būtų per daug sudėtinga įgyvendinti paramos gavėjams keliamus reikalavimus. Iš trijų Zavadskių sūnų vidurinysis – 16-metis Titas – pasak mamos, stipriausias jojikas. „Svarbiausia yra mokėjimas, įgūdžiai. Jeigu tektų „nuo nulio“ tos specialybės mokytis, reikėtų dešimtmečių ir daug pinigų“, - sako Daiva, mananti, kad sūnui pravers šeimos žirgyne įgyti įgūdžiai ir galbūt jį nuves tėvų pramintu keliu. Kai prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė, žirgyno ateitis, kaip ir daugelio kitų ūkių bei verslo įmonių, buvo pakibusi ant plauko. Zavadskiai krizę pajuto iš to, jog į žirgyną treniruotis nebuvo atvesta nė vieno naujo vaiko. Tiesa, suaugusių vienas kitas naujas klientas ir tada atėjo. Ateinant sportuoti naujų vaikų Molainių žirgyne vėl sulaukiama nuo 2012 m. pradžios.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.