Žirnius auginsi – neliksi kaip žirnis prie kelio?

Nors oficialiai turėtų artėti javapjūtės pabaiga, tačiau lietingi orai kiek įmanydami kiša pagalius į ratus ūkininkams, atitolindami pjūties finišo tiesiąją. Į lenktynes su lietumi dėl derliaus įsitraukė ir Prienų r. Liepalotų k. ūkininkas Jonas Aliukonis. Jis rajone daugeliui žinomas kaip darbštus augalininkas, kurio pasėliai aprėpia 840 ha žemės Prienų apylinkėse. J. Aliukonis pluša augindamas įvairius augalus: kviečius, rapsus, pupas, bet šiemet žemdirbys sako pirmą kartą norėjęs išbandyti savo jėgas auginant šalyje vis populiarėjančius žirnius.

Šeštadienio popietę lietaus debesims kabant grėsmingai žemai, J. Aliukonio kombainas sparčiai sukdamas ratus kūlė paskutinius, smarkiai lietaus prispaustus žirnius. „Net juokinga prisipažinti, bet iš 80 ha turimų žirnių laukų liko nenukulti tik trys hektarai – lietus mus eilinį kartą išvarė iš laukų“, – sekmadienio ankstų rytą nuogąstavo ūkininkas. Šiuos metus ūkininkas vadina eksperimentiniais, mat žirnius jis nusprendė auginti pirmą kartą: „Įsigaliojus žalinimo programos reikalavimams vis eksperimentuojame su įvairiais ankštiniais augalais. Pernai auginome pupas ir likome patenkinti, todėl šiemet nutarėme surizikuoti ir su žirniais.“ Tačiau šiųmečių žirnių derlius nebuvo toks, kokio tikėtasi. Lietus negailestingai merkė augalus, o paskutinės stipresnės liūtys žirnius visai paguldė ant šono. „Nei ligos, nei kenkėjai žirnių neapniko. Pagrindinis prasto derliaus kaltininkas – lietus. Tačiau, norėdamas padidinti būsimą derlių, galbūt persistengiau laukus tręšdamas azoto trąšomis, todėl galėjo nukentėti jų derlingumas“, – svarstė žemdirbys. Anot pašnekovo, derlius skirtinguose laukuose užderėjo nevienodai, mat žirnių nepavyko pasėti vienu metu. „Pirmiau apsėtuose 50 ha žirniai greičiau sunoko, todėl juos „paėmėme“ daug lengviau. Džiaugiamės, kad jie gana gausiai užderėjo, prikūlėme 5–6 tonas iš hektaro. O vėliau apsėtuose plotuose žirniai ilgiau brendo, laukėme, kol jie galutinai sunoks. Lietui lyjant žirnius vis nokinome, bet taip jau išėjo, kad pusę sunokinome ant žemės, – juokėsi pašnekovas. – Tai, kas liko, stengėmės greičiau nuimti vien tam, kad išvalytume laukus, nes prikūlėme viso labo 2–3 tonas iš hektaro“. Nors ūkininkui žirnių auginimas buvo „pirmas blynas“, J. Aliukonis jų neatsižada ir išmokęs šių metų pamokas, kitąmet tikisi didesnio derliaus. „Sėdami žirnius bandysime savo sėkmę ir toliau. Tiesa, į jų kompaniją sėsime ir pupas, kurios nėra tokios reiklios. Dabar jau žinau, kad žirnius geriau auginti lygesnėse žemėse, nes šiemet, audrai išguldžius ankštinius javus, kalvotose vietovėse juos nukulti buvo išties sudėtinga“, – pripažino pašnekovas. J. Aliukonis tikina, kad jis visuomet atsargiai ir apgalvotai renkasi naują augalų sėklą, todėl ir besirinkdamas žirnius neskubėjo. Jis konsultavosi su kvalifikuotais specialistais, domėjosi, kokia sėkla labiausiai tinkama auginti jo dirbamose žemėse. Atsižvelgęs į rekomendacijas ūkininkas išsirinko `Navarro` veislės maistinius žirnius, kurie pasižymi atsparumu išgulimui, yra žemesni, gausiau derantys. Tačiau, anot pašnekovo, beveik neįmanoma rasti tokios augalo veislės, kuri apsisaugotų nuo tokio netikusio oro, persekiojančio bene visą vasarą. Paklaustas, ar šiemet derlius buvo apdraustas, J. Aliukonis apgailestavo, kad po trejų metų pasėlių nutarė nebedrausti. „Pastaruosius metus savo pasėlius draudžiau, tačiau nieko nepešiau, o šiemet nusprendus jų nebedrausti patyriau nuostolių“, – atskleidė ūkininkas. Tačiau darbams darbus vejant apgailestauti laiko nėra. Darbšti ir vieningai dirbanti J. Aliukonio komanda nuėmusi žirnių derlių nesnaudžia ir nedelsiant lėkščiuoja, aria nukultus laukus. Žirniams atidavus savo duoklę žemei, ji nedelsiant ruošiama žieminiams kviečiams.

Monika KAZLAUSKAITĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.