Žmogų į gamtą grąžinantis verslas

Vokiečiai pabūgo

„Grįžome į „standartą“: šiemet kaimo turizmo sodybose sulaukėme beveik tiek pat žmonių, kaip prieš koronaviruso pandemiją – 2019 metais. Praėjusieji, 2022-ieji, metai buvo geriausi. Tuomet kaimo turizmo sodybų lankytojų kiekį labai padidino susikaupę, dėl pandemijos atidėti renginiai: konferencijos, stovyklos, darbo kolektyvų ir šeimos šventės ir pan. Dėl to sodybų šeimininkai įdarbino daugiau žmonių. Šiemet jose vyksta mažiau renginių, ypač šeimos švenčių, vestuvių. Tad teko optimizuotis – sumažinti darbuotojų skaičių“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino LKTA vadovė, dvaro sodybos „Provansalis“, esančios Vilniaus r., savininkė A. Vaitkuvienė. Pasak jos, šiemet mūsų šalies kaimo turizmo sodybos liko be Mažąją Lietuvą lankančių vokiečių grupių. Šie turistai bijo į mūsų šalį vykti dėl galinčio joje įsiplieksti karo. Neva tokią grėsmę kelia Lietuvos kaimynystė su Rusija ir Baltarusija.

Dauguma – net 90 proc. – Lietuvos kaimo turizmo sodybų lankytojų yra šalies gyventojai. Šiemet daugumą kaimo turizmo sodybose viešėjusių užsieniečių sudarė Latvijos gyventojai. Jose lankėsi nemažai Lenkijos, Izraelio, Suomijos, Estijos piliečių.

Sezoniškumo problema aštrėja

„Džiugu, kad po pandemijos padaugėjo Lietuvos žmonių, kurie poilsiui renkasi šalies kaimo turizmo sodybas. Kai kurie klientai jose dirba nuotoliu, kaip ir per pandemiją. Pernai visų sodybų šeimininkai šiek tiek padidino paslaugų kainas dėl smogusių elektros kaštų. Šiemet kainos nedidėjo. Kaimo turizmas geras tuo, kad yra skirtingas. Žmonės gali sodybas rinktis pagal savo poreikius ar galimybes. Vienu ar dviem gandriukais įvertintoje – nedidelėje, medinėje, paprastoje, su lauko tualetu – sodyboje nakvynė vienam asmeniui gali kainuoti tik 10 Eur, o 3–4 gandriukų sodyboje – 25–35 Eur.

Šeimos poilsiui skirti nameliai, kuriuose 1–2 miegamieji, nakčiai atsieina po 120–250 Eur“, – vardijo LKTA prezidentė ir aptarė kitus kaimo turizmo pokyčius.

Pasak pašnekovės, dabar mokymams, darbo susirinkimams, kitiems panašiems renginiams užsako sodybas vos ne paskutinę minutę – prieš 2 savaites ar mėnesį. Priešpandeminiais metais užsisakydavo prieš metus ar pusmetį, du mėnesius. „Nepavyksta išspręsti sezoniškumo problemos. Kaimo turizmo verslas aktyviausias šiltuoju metų laiku. Žiemą neturime užsienio klientų“, – teigė A. Vaitkuvienė. Neva žiemą dauguma sodybų nedirba. Kurios dirba, pragyvena iš pajamų, gautų daugiausia iš gamtą, žvejybą mėgstančių klientų už iškūrentą pirtį.

Praėjusią žiemą sezoniškumo problema paaštrėjo dėl išaugusių elektros kainų. Tąkart užsidarė nemažai sodybų, lig tol priėmusių lankytojus ištisus metus. Kai kurios praėjusią žiemą dirbusios sodybos už sausį sunaudotą elektrą mokėjo apie 10 tūkst. Eur – 5 kartus daugiau nei tą patį mėnesį ankstesniais metais.

Vieni išeina, kiti – ateina

Tarp parduodamo nekilnojamojo turto objektų yra nemažai išpuoselėtų kaimo turizmo sodybų. Galbūt, perfrazavus Joną Avyžių, tai byloja apie sėlinantį jų tuštėjimo metą, taigi, ir galimą šalies kaimo turizmo išnykimą?

A. Vaitkuvienė nei neigė, nei patvirtino tokią prielaidą. Pasak jos, dabar, palyginti su ankstesniais metais, iš tiesų gerokai daugiau kaimo turizmo sodybų, kurias norima parduoti. Tai lėmė dvi pagrindinės priežastys. Pirma – išaugus sąnaudoms, sodybas sunku išlaikyti. Antra – prasideda kartų kaita. Kaimo turizmo verslą pradėję ir puoselėję žmonės paseno, o vaikai nenori jo perimti.

„Netrūksta paprastesnių būdų užsidirbti pajamų. Kas verčiasi kaimo turizmu, uždirba mažiau nei gerą atlyginimą gaunantis kitos srities specialistas. Šis verslas niekada nebuvo labai pelningas. Tai sunkus darbas. Dažnai sodybos šeimininkas pats viską daro, pavyzdžiui, priima lankytojus, kloja lovas, valo patalpas, tvarko buhalteriją, – aiškino LKTA vadovė. – Džiugu, kad į kaimo turizmo rinką ateina daug naujų, dažnai jaunų žmonių. Jie keičia šį sektorių. Jis gražėja, modernėja. Naujoviškai įrengta sodyba atitinkamai ir kainuoja. Keičiasi ir klientai.“

Nori komforto

Pasak pašnekovės, vis daugiau klientų nori sodybų, kurių patalpos – modernaus dizaino, tualetai ir dušai – privatūs, ne bendro naudojimo. Jie nori komforto.

Pajamos iš kaimo turizmo nėra vienintelės šį verslą pradėjusių jaunų žmonių. Jie turi kitus darbus. Kadangi kaimo turizmas yra sezoninis verslas, per jį vienas jaunos šeimos narys iš sodybos dirba nuotoliu, o kitas, pagrindiniame darbe pasiprašęs atostogų, joje priima lankytojus, tvarko patalpas ir pan.

Pasak A. Vaitkuvienės, tarp parduodančiųjų kaimo turizmo sodybas yra asmenų, kurie pervertino šio verslo galimybes arba, pasinaudoję parama jam vystyti, pajuto, kad per sunku.

Trauksis į šešėlį

Kaimo turizmo verslininkai sunerimę dėl Vyriausybės rengiamos mokesčių reformos. Pasak A. Vaitkuvienės, jei, kaip siūlo Vyriausybė, bus pamažu naikinami verslo liudijimai ir didės mokesčiai už individualią veiklą, kaimo turizmas trauksis į šešėlį.

„Suprantu valstybės norą surinkti daugiau mokesčių. Tačiau ji ketina „nugręžti“ vargšus. Kaimo turizmas daugeliui, kas jį vysto, yra papildomų pajamų šaltinis. Iš šio verslo pragyvena tik žmonės, kurie turi ne vieną, o 2–3 renginių sodybas. Tokių verslininkų nedaug. Reikia sudaryti sąlygas, kad žmonės norėtų verstis kaimo turizmu. Jis dažnai yra sezoninė veikla, kuria užsiimama vos kelis mėnesius per metus. Todėl geriausia šią veiklą įteisinti verslo liudijimu, o ne individualios veiklos pažyma. Tada ir mokesčiai sąžiningai sumokami, ir administracinė našta neslegia“, – tvirtino LKTA prezidentė. Pasak jos, kaimo turizmas – nostalgiškas, romantinis, svetingumo verslas. Jį kūrė žmonės, nenorėję prarasti kaimo arba kamuojami jo ilgesio. Sodybas pirko, tvarkė, kad ir patys jose gyventų, ir kaimo turizmo verslą vystytų. Jis nebus sėkmingas, jei sodybos šeimininkai stokos meilės žmonėms, svetingumo.

Gamta dovanoja išmintį

„Kaimo turizmas – savitas verslas. Jis skirtas negalintiesiems nedirbti ir mylintiems gamtą. Turint sodybą, būtina mėgti fizinį darbą. Kas jo nemėgsta, apie šį verslą nė neturi svajoti. Juk reikia labai švariai išvalyti kambarius, kitas lankytojams skirtas patalpas, supirkti jiems būtinas prekes, tvarkyti aplinką, plušėti šiltnamyje, gėlynuose, be to, pasirūpinti reklama“, – pridūrė A. Vaitkuvienė.

„Gamta priverčia žmogų blaiviai mąstyti, suvokti, kas ir kodėl vyksta pasaulyje. Ji – pagrindinė sąlyga, norint mūsų tautai išlikti. Kartų kartos čia, Lietuvos žemėje, statėsi namus net per karus, epidemijas. Niekas jiems nebraižė statinių projektų. Žinias, kaip juos statyti, kaip išgyventi, viena karta perduodavo kitai. Kokie stiprūs buvo išgyvenimo instinktai! Dabar visko turime, o iš tiesų – nieko. Lietuva tampa dykra: miršta kaimai, o miestai apsiblausę. Turi įsijungti išlikimo instinktas, būdingas gamtoje gyvenusioms mūsų tautos kartų kartoms“, – ŪP teigė uteniškis Alvydas Boguševičius, nekilnojamojo turto pardavimu užsiimančios įmonės „Namude“ vadovas, atskleisdamas, kokį gelbėjimosi ratą siūlo gamta, tad – ir kaimo turizmas. Pašnekovo nuomone, Lietuvos sodybos nestokotų poilsiautojų, jei nebūtų sunaikinta šalies gyventojų vidurinė klasė. Į jas plūstų vokiečiai, kitų tankiai gyvenamų Europos valstybių piliečiai, ten būtų reklamuojamas Lietuvos kaimo turizmas.

Stinga sveikatos ir pinigų

„Šiuolaikiniai kaimo turizmo klientai ieško patogumo, modernaus interjero, o ne medžiu iškaltų patalpų. Norint, kad šis verslas klestėtų, būtina atnaujinti patalpas“, – ŪP aiškino Giedrius Ridinskas. Jis padeda renginių organizatoriams rasti tinkamą kaimo sodybą, verčiasi ir nekilnojamojo turto pardavimu.

„Šis sezonas labai skiriasi. Šiemet sulaukiau daug mažiau poilsiautojų nei iki pandemijos. Dėl galimo karo užsakymus atšaukė Vokietijos, Austrijos, Norvegijos, kitų šalių, kur kalbama vokiškai, piliečiai. Anksčiau jie buvo pagrindiniai mano klientai. Tačiau šiemet sulaukiau žmonių iš Aliaskos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Kanados. Bet mažai. Lietuvos gyventojai lankėsi kaip ir ankstesniais metais. Šiemet jų atvyko net iš Šiaurės ir Rytų Lietuvos, ko anksčiau nebuvo. Lengvatinėmis sąlygomis pas mane gyvena šeimos iš Ukrainos. Reikėtų patalpas padaryti stilingesnes, tačiau tam neturiu nei sveikatos, nei pinigų – tiems, kas verčiasi kaimo turizmu, jis yra pomėgis, o ne gerų pajamų šaltinis. Be to, sunku rasti meistrų – geri „nesimėto“. Antrus metus jų laukiu“, – ŪP pabrėžė Jurbarko r. sodybos „Jurodis“ savininkė Kristina Vančienė.

ؘJi prieš 20 metų įsigijo sodybą, norėdama gyventi kaime ir sulaukti svečių iš viso pasaulio. Neva įdomu, gera jį pažinti per atvykusius įvairių šalių žmones.

Agnės VAITKUVIENĖS ir  Alvydo BOGUŠEVIČIAUS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.