Žolininkystė – ne tik žolynų rinkimas

Piliakalnio papėdėje

Pirmoji G. Radzevičiūtės pažintis su vaistiniais augalais užsimezgė ankstyvoje vaikystėje senelių sodyboje Ukmergės r., Žemaitkiemio sen., Šimaičių k. „Įsiminė vaikystės pasivaikščiojimai po Berzgainių piliakalnį, kur diedukas karves ganė, šienavo. Su broliais labai mėgdavome užlipę ant aukščiausios piliakalnio vietos atsigulti į pačią didžiausią žolę ir žiūrėti į dangų. Tai tikriausiai ir buvo pradžia, kai apglėbta žolynų žiūrėjau į dangų“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo žolininkė ir pridūrė, kad dažnas buvimas gamtos apsuptyje, bendravimas su ten gyvenančiais žmonėmis davė ir gamtos suvokimą, ir pajautimą.

Anot G. Radzevičiūtės, jai į kūną įaugęs čiobrelių rinkimas, nes nerinkti vasarą čiobrelių – nuodėmė. Vos kelerių metų sulaukusi, ji straksėdavo pievose šalia bobutės, kuri rinkdavo vaistinguosius augalus. Stebėdavo, kaip ji smulkesnius žolynus, išskleistus ant popieriaus, džiovindavo verandoje, o kad jie geriau išsaugotų vertingąsias savybes – langus į saulę uždengdavo baltomis drobėmis, į vidų – tamsiomis. Stambesnių augalų ryšeliai džiūdavo ant aukšto.

„Bobutė lankė šeimininkių kursus, kuriuose moterys buvo mokomos įvairių naudingų dalykų – buities darbų, maisto gaminimo, bendravimo su žmonėmis, šeimos finansų tvarkymo, rūpintis šeimos sveikata. Būtent tuose kursuose ji susipažino su vaistažolėmis ir savo patirtį perdavė iš kartos į kartą“, – sakė G. Radzevičiūtė.

Anot moters, niekas žodžiu jų nemokė kaip elgtis. Viskas buvo perduodama vaizdu, gyvu pavyzdžiu. Suaugusieji tarpusavyje kalbėdavo, jog čiobrelis naudingas nuo kosulio, o vaikai, būdami šalia, dėdavosi tą informaciją į galvą, formuodami savą gyvenimo supratimą.

Ir tėvų namuose žolininkė nebuvo nutolusi nuo gamtos, augalų – tėvai buvo gėlininkai, šiltnamiuose augino gvazdikus. „Šiandien mano kieme žolynai ir gėlynai auga kartu. Per 10 metų taip sutvarkiau visą aplinką, kad joje būdama jaučiu gamtos alsavimą“, – džiaugėsi žolininkė.

Senelių sodyba

Prieš 20 metų G. Radzevičiūtė atpirko senelių sodybą su 10 ha žemės. Čia ji pamilo augalus, tapo žolininke ir įgyvendina savo siekius. „Visa esybe jaučiu praeities reikšmę ir svarbą. Su praeitimi susiję dalykai man sakralūs ir labai brangūs. Gyvenimas kaime asocijuojasi su giminės medžiu. Tiek augalai, tiek žmonės, tiek vietovės – viskas susipynę su prisiminimais, susijusiais su čia gyvenusiais žmonėmis, yra gyvenimo prasmę teikiantis pajautimas“, – tikino moteris.

Stiprus ryšys su gamta, pagarba praeičiai ir prisirišimo jausmas prie protėvių vietovių žolininkę paskatino atkurti 1937 m. senelių sodintą sodą. „Mano bobutės Elenos Radzevičienės tėvas Balys Pusvaškis turėjo nemažą sodą, kuriame užaugintus obuolius veždavo į Želvos miestelį ir parduodavo žydams“, – pasakojo G. Radzevičiūtė.

Turėdamas sodininko patirtį, B. Pusvaškis dukrai ir žentui profesionaliai patarė, kokias obelų veisles rinktis, kaip jas susodinti. „Iš Vilniaus pakviesti specialistai įvertino, kad 45 obelų sodas buvo pasodintas labai teisingai, idealiai parinktoje vietoje. Veislės parinktos tokios, kad šeima visada turėtų obuolių – nuo vidurvasario, nuskintų nuo obels, iki pavasario – atneštų iš rūsio“, – teigė ŪP pašnekovė.

Atnaujinant sodą ne visas obelis pavyko išsaugoti, kai kurias teko išpjauti ir išrauti, o likusios, prikeltos naujam gyvenimui, veda skanius alyvinius, ananasinius, antaninius, papinkinius ir kitokių senųjų veislių obuolius. „Vaikščiodama po senąjį sodą, tarsi jaučiu jame plevenančią protėvių dvasią. Man šioje sodyboje atsiveria gyvenimo prasmė, joje taip gera, kad, atrodo, širdis dainuoja“, – įvardijo vieną iš pagrindinių stimulų žolininkystės veiklai G. Radzevičiūtė.

Žolininkei sodyba yra ta vieta, kur galima rinkti, auginti, džiovinti vaistažoles ir iš jų gaminti ypatingo skonio ir veiksmingumo arbatą. Moteris puoselėja dar močiutės sodintus augalus. „Esu baigusi lituanistikos studijas, iš to atėjo įprotis domėtis etnografiniais dalykais.

Kuriu etnodarželį, kuriame auginu senovines gėles. Kai kurias gėles sukėliau iš bobutės sodybos, kai kurias atsivežiau, kad vaikai pamatytų etnodarželį. Jame auga apie 30 krūmų senovinių bijūnų, klumpelės, smidrai, šalavijai, raudonėliai (jie taip pat auginti gėlynuose), gaisrenos, auskarėliai, flioksai, pentiniai ir, žinoma, rūtos“, – senovinio darželio gėlių įvairovę pristatė ŪP pašnekovė.

Sodybos pasididžiavimas – senovinė rožė, kurią G. Radzevičiūtė atsitiktinai surado bobutės tėvų buvusios sodybos vietoje. Šalia jos moteris pasodino keletą šiuolaikinių rožių, kaip gyvenimo tąsos simbolį.

G. Radzevičiūtės planuose – savo sodo kūrimas, jau pradėta ruošti vieta. „Šis sodas bus kiek kitoks nei senelių. Jame augs ne tik vaismedžiai, bet ir vaistiniai krūmai“, – pabrėžė žolininkė.

Karalienė liepa

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. sausio 21 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.