Kodėl gaišta žuvys?

Tyrimai jau šimtas metų

Žuvų kritimą Kuršių mariose ir aplinkiniuose vandenyse tyrė kelios mokslininkų kartos. 1924 m. pavasarį Karaliaučiaus universiteto biologas Lothar Szidat (1892–1973) pradėjo pirmuosius žuvų ir paukščių kritimo atvejų tyrimus. 1925 m. Kuršių nerijos kaimelyje įsteigta Rasytės Parazitologinių tyrimų stotis. Vėliau valstybė rėmė Parazitologinių tyrimų instituto veiklą. Įstaigos mokslininkai tyrė laukinės gamtos ir naminių gyvūnų parazitus ir veiklą tęsė iki 1944 m. rugpjūčio mėnesio karo sukeltų sumaiščių. Moksliniai pasiekimai žinomi iš straipsnių, kurie yra šiandienos parazitologinių tyrimų pažinimo pagrindas. Naujaisiais laikais tyrimus vykdė Lietuvos ir Kaliningrado srities mokslinių tyrimų įstaigų biologai, jiems talkino chemikai, medikai ir hidrologai.

Kiekvieno laikotarpio tyrimų išvados ir įvardijamos žuvų kritimo priežastys atitiko to meto aplinkos ir „žuvų kritimo“ reiškinio pažinimo lygį. XX a. pradžioje vyravo „parazitologinės“ kritimą aiškinančios priežąstys (vienaląsčių ir daugialąsčių parazitinių organizmų pažaidos). Tobulėjant tyrimų įrangai giliau pažintos bakterijų ir virusų sukeliamos žuvų vidaus ir išorės ligos, tad didėjo jų svarba. Šiuo metu žuvų kritimas aiškinamas daugeliu žalingų veiksnių, tačiau pagrindiniai yra gruntinių ir paviršinių vandenų tarša cheminiais junginiais, maistmedžiagių perteklius aplinkoje, atskirais atvejais – mikroskopinių dumblių nuodingos išskyros.

Kuo tiksliau apibūdinti priežastis

Apibūdinti ir tiksliai nustatyti žuvų kritimo priežastis tyrėjams neretai būna kebli užduotis. Nuo apsinuodijimo būna praėjusios kelios valandos, žuvys būna be aiškių plika akimi matomų pažaidų, neretai jau pradėjusios irti. Mokslininkai kad ir kaip besistengtų, atvyksta pavėlavę, tad dažniausiai tenka dirbti su pasekmėmis. Tuomet pagrindinė tyrėjo užduotis yra kuo tiksliau apibūdinti galimo apsinuodijimo vietą ir apibrėžti numanomą įvykio laiką. Svarbios pirmtakų surinktos žinios apie anksčiau įvykusius atvejus, vyravusias meteorologines sąlygas ir atliktus tyrimus.

Priežasčių daug, pasekmė – viena

Šiuo metu žinoma apie dešimt žuvų kritimo gamtiniuose ir dirbtiniuose tvenkiniuose sukeliančių priežasčių. Štai kelios dažniau pasitaikančios Lietuvos ir aplinkinių šalių vandenyse.

Virusinės, bakterinės, parazitų sukeliamos žuvų vidaus ir išorės pažaidos (ligos), lemiančios gaišimą.

Suprastėjusi žuvų organizmo būklė („išsekimas“) dėl nepakankamos mitybos, deguonies stygiaus, per nerštą, žiemojimo metu ir kita.

Sunkūs kūno sužalojimai (elektrinių ir malūnų sraigtai, užtvaros, neteisėti žūklės būdai ir pan.).

Elektros išlydžių pažaida (nutrenkimas gamtiniu ar dirbtiniu elektros išlydžiu, brakonieriavimas; labiausiai paveikiamos didelės žuvys, nors žūva ir jauniklių, mailius).

Žvejybos įrenginiais sugautos ir išmestos žuvys. Tai į žvejybos įrenginius įkliuvusios ir laiku neišimtos gendančios žuvys. Jos neatsakingai žvejų pašalinamos į atvirus vandenis. Ypač dažnai tai nutinka audringais laikotarpiais, pavasarį, rudenį, kai laiku negalima išiimti laimikio. Žuvys įkliūva ir žūva į be priežiūros paliktus tinklus. Primintinas 2011-04-11 d. brėtlingių išplovimas ties Smiltyne. Vėliau nustatyta, kad tai verslinės žūklės metu bandyta atsikratyti nereikalingais žuvų kiekiais. Nepageidaujamas laimikis išverstas į jūrą atokiau kranto bandant nuslėpti atvejį, tačiau vėjui pasisukus į krantą į paviršių iškilusios žuvys buvo suplaktos priekrantėje ties Smiltyne ir išplautos į paplūdimį.

Šiais laikais pagrindinė ir dažniausia žuvų kritimo priežastis yra „dėl kvėpavimo nepakankamumo“, sutrikus organizmo ir audinių aprūpinimui deguoniimi. Tai jungtinė priežasčių grupė. Fiziologinės žuvų pažaidų ir kritimo priežastys tos pačios: sukeliamos vieno ar kelių veiksnių (aukšta temperatūra, aplinkoje esantys bakterijų (neorganiniai) ar dumblių išskiriami (organiniai) junginiai, kurie, patekę į žuvų kraujo kūnelius, sutrikdo deguonies pernašą. 

Žuvų kritimas žiemą

Rytų Lietuvos sekliuose vandens telkiniuose sniegingais žiemos mėnesiais tai dažnas reiškinys. Dėl  ekologinės hipoksijos vandenyje sumažėja ištirpusio deguonies, todėl žuvys apsinuodija iš dumblo sklindančiomis metano (CH₄) ir sieros vandenilio dujomis (H₂S). Ilgiau būnant tokioje aplinkoje sutrinka dujų pernaša ir žuvys žūva. Reiškinys žinomas kaip žuvų  „dusimas po ledu“.

Apsinuodijimas nitritais 

Pavasario ir vasaros pradžioje per karštymečius tai dažniausiai nustatoma žuvų kritimo gėlavandeniuose stovinčiuose lėtatėkmiuose vandenyse, tvenkiniuose priežastis. Apsinuodijimas nitratais ir nitritais (NO2–) bei amoniaku sukelia lėtinę methemoglobinemiją (kraujo kūnelių veiklos sutrikimas), dėl deguonies nepakankamumo apmiršta audinių veikla, įvyksta organizmo apsinuodijimas. Azoto turinčios medžiagos į dirvožemį ir vandenis patenka su trąšomis (amonis), mėšlu, nuotekomis ir, veikiamos mikroorganizmų, virsta amoniaku, kuris oksiduojasi į nitritus, o pastarieji į nitratus (NO3–). Su lietaus vandenimis nitritai didesniais kiekiais išplaunami į gilesnius požeminius vandenis (šachtiniai šuliniai), per sausras susikaupia atskiruose sluoksniuose, o liūčių metu didesni kiekiai išplaunami į upes ir ežerus, smelkiasi į gyvus organizmus,  taip sėdami lėtai atslenkančią pražūtį. Tai vienas pražūtingiausių gamtos reiškinių.

Pragaištingi karštymečio padariniai

Karštymečius lydintis reiškinys yra melsvadumblių „žydėjimas“ – žuvų kritimo pranašas. Žuvų kritimas atskirais atvejais sukeliamas nuodingųjų dumblių išskyrų: plika akimi vos matomų (mikroskopinių)  melsvadumblių (Aphanizomenon flos-aquae ir Microcystis aeruginosa) „nuodingų atmainų“ (ne visos atmainos nuodingos) didelis gausumas per „dumblių žydėjimą“. Pasiekę slenkstinę ribą, dumblių ląstelės pradeda žūti, ir skaidymosi metu į vandenį pasklinda gyviems organizmams nuodingi junginiai. Žuvų audiniai prisodrinami kepenis ir nervų veiklą pažeidžiančių nuodų (Anatoxin-a, saxitoxins, ir cylindrospermopsin), sutrinka raumenų veikla. Atskirais atvejais sudirginama oda, burnos ir akių gleivinė. Jautresnius gyvūnus ištinka laikina negalia ar mirtis.

Dėl dumblių išskiriamų nuodingųjų junginių Europos vidaus ir pajūrio priekrantės vandenyse mokslininkai dar nesutaria.Pagarsėjęs 2022 m. liepą–rugpjūtį Oderio deltos atvejis. Ekologinės nelaimės metu krito apsinuodijusios žuvys, moliuskai ir kiti vandens gyvūnai. Teigiama (nors ne visi tyrėjai su tuo sutinka), kad ją sukėlė sūrių šiltų ir lėtatėkmių vandenų auksadumblių Prymnesium parvum B-Typ išskiriami nuodai (prymnesin‘as). Per žiaunas ir virškinimo traktą patekę į organizmą, jie sutrikdo eritrocitų veiklą ir dujų apytaką. Dėl deguonies nepakankamumo įvyksta audinių gyvybinės veiklos sutrikimai, jie apmiršta, ištinka biologinė mirtis. Lietuvos priekrantės vandenyse tokių atvejų kol kas nepatvirtinta.

Chemine tarša apsinuodijama rečiau

Pastaraisiais dešimtmečiais, sunykus elektronikos (elektrolitų) ir dažų, trąšų bei popieriaus perdirbimo pramonėms, žuvų apsinuodijimo sunkiais metalais atvejų Lietuvos vandenyse ženkliai sumažėjo. Gamybos technologijose panaudoto vandens atliekos vis rečiau išleidžiamos į atvirus vandenis. Tačiau dar pasitaiko netvarkingų cheminių junginių (trąšų ir kitų atliekų) saugojimo talpyklų, nesaikingo gyviesiems organizmams pražūtingų insekticidų ir herbicidų naudojimo atvejų. Patekę į vandenis jie pražudo žuvis.

Atpažinti apsinuodijusias žuvis

Apsinuodijusias žuvis galima atpažinti pagal pakitusią elgseną.Jos neramiai plaukioja, dažnai kyla į paviršių įkvėpti oro, kartais šokinėja iš vandens ar tarsi apdujusios plaukioja priedugniu. Nesiėmus neatidėliotinų veiksmų, žuvis ištiks neišvengiama žūtis.

Apsinuodijimui vandenyje ištirpusiu amoniaku gyvūnai jautrūs nevienodai. Esti kritinės vertės, susidarančios dideliam kiekiui amonio patekus į gruntinius ir paviršinius vandenis. Apsinuodija dvigeldžiai moliuskai, vandens sraigės, sliekai ir kt. bestuburiai. Žuvų jautrumui turi įtakos amžius, fiziologinė būklė (įmitimas, nerštas, po neršto ir pan.) žuvys. Stebėti kritę ešeriai, karšiai (2024 m. pavasarį ir vasarą), kai pajūris ties Juodkrante, Smiltyne, Palanga buvo nuklotas šimtais panašaus dydžio žuvų. Žuvų kritimas priekrantėje pavasarį ir per karštymečius siejamas su iš Kuršių marių atplukdomais maisto medžiagų prisotintais vandenimis ir jų plūsmu priekrantėje, bei kuomet nesimaišo vandens srautai.

Egidijus Bacevičius / Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus