Žvėriena lietuviams kol kas neįkandama

Lietuvoje kasmet sumedžiojama apie 100 tūkst. laukinių žolėdžių žvėrių, tačiau šia vertinga mėsa gali smaguriauti tik nedidelis žmonių ratas. Medžiotojai ja neprekiauja, o prekybos centruose jos praktiškai nėra. Be to, didelė dalis lietuviškos žvėrienos eksportuojama, nes lietuviams ji neįkandama ne tik dėl aukštų kainų, bet ir dėl neįprasto skonio.

Per didelis galvos skausmas Mitybos specialistai, dietologai jau seniai liaupsina žvėrieną: joje gausu vitaminų ir mineralų, netgi laikoma antioksidantų šaltiniu, nes yra vitaminų C ir E, cinko, pasižyminčio antioksidacinėmis savybėmis. Gydytojai žvėrieną (ypač stirnieną) pataria įtraukti į vaikų mitybos racioną, nes ji itin retai sukelia alergiją. Mugėse kvapais ir naujais skoniais vilioja įvairūs žvėrienos produktų pardavėjai, tačiau kasdienėms reikmėms miško mėsos gauti sunku, o kartais ir neįmanoma. Dėl to visų akys pirmiausia krypsta į medžiotojus – jie žvėrienos turi apsčiai, bet, užuot ja prekiavę, dalija tik artimam rateliui draugų ar giminaičių. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) vicepirmininkas medžioklei Eugenijus Tijušas sutinka, kad paprastam žmogui žvėriena prieinama tik tada, jei artimoje aplinkoje pažįsti medžiotoją. Per 2017–2018 m. medžiok­lės sezoną leidžiama sumedžioti 31 619 stirnų, 7 995 tauriuosius elnius, 2 692 briedžius ir 589 danielius, tačiau medžiotojai su supirkėjais savo laimikiais dalijasi nenoriai. Pasak E. Tijušo, legali prekyba žvėriena medžiotojams per didelis galvos skausmas: „Pradedant Valstybine mokesčių inspekcija, baigiant veterinariniais leidimais. Šioje srityje biurokratija tokia didelė, kad dauguma medžiotojų apie tai net nefantazuoja, nes medžioklė negali tapti verslu, tai – laisvalaikio pomėgis“, – tvirtina LMŽD vicepirmininkas. Pasak jo, absoliuti dauguma medžiotojų patys mėsą sutvarko medžioklės plotuose, o paskui priduoda perdirbėjams, kad pagamintų dešras, konservus, koldūnus ar net žemaičių blynus. Gaminius suvartoja savo reik­mėms, nes viską sudėjus (šovinius, nario mokestį, mokestį už medžioklės plotus) medžiotojui parduoti žvėrieną tiesiog neapsimoka.

Pasimokyti yra iš ko Tai, kad Lietuvoje medžiotojai miškuose nukautą laimikį daugiausia suvalgo patys, anot E. Tijušo, labai stebina lenkus, vokiečius ir skandinavus. Antai lenkų medžiotojų būreliai didžiąją dalį stambiųjų gyvūnų parduoda žvėrienos supirkėjams. O štai kai kuriose Vokietijos žemėse žvėrienos pardavimo procedūros taip supaprastintos, kad nedideles įmones įsteigę medžiotojai tiesiai iš namų gali prekiauti mėsa. Pasak jo, nors medžiotojams nereikia kasos aparatų, čekių, prekyba vyksta legaliai, yra mokami mokesčiai. Pašnekovą taip pat nustebino ir Skandinavijoje matytas pavyzdys. Švedijoje, kur briediena laikoma tikru delikatesu (šioje šalyje iš visos suvartotos mėsos 4 proc. – briediena), medžiotojai, nušovę šį žvėrį, mėsa pasidalija su miško savininkais, aplinkinių žemių savininkais.

Perdirbėjų tik vienas kitas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vyriausiasis veterinarijos gydytojas-inspektorius Jonas Stanius sako, kad VMVT yra patvirtinusi keturias specializuotas žvėrienos tvarkymo įmones: dvi turi veterinarinį patvirtinimą ir gali tvarkyti sumedžiotų žvėrių skerdenas, tiekti žvėrieną ne tik į Lietuvos, bet ir į ES rinką (UAB ,,Hesona“ ir UAB ,,Aukštaitijos žvėriena“). Dviem įmonėms VMVT yra suteikusi registracijos numerį (Č. Daugėlos sumedžiotų medžiojamųjų žvėrių mėsos tiekėjui ir ŽŪB ,,Aglaura“, jos turi teisę tiekti žvėrieną Lietuvos rinkai). „Šios įmonės užsiima tik žvėrienos tvarkymu ir gali tiekti žalią žvėrieną. Perdirbimo įmonių, kurios perdirbtų žvėrieną iki gatavo vartoti produkto, šiuo metu nėra. Šalyje veikia 11 nespecializuotų mėsos tvarkymo įmonių, užsiimančių mėsos perdirbimu ir turinčių teisę tvarkyti žvėrieną“, – dėsto J. Stanius.

Konkurencijos nejaučia Šiek tiek anksčiau medžiotojai skerdeną pristatydavo perdirbimo įmonei „Viltlit“, tačiau ji bankrutavo. Šioje bendrovėje dirbęs Tadas Telyčėnas nuo 2014 m. įsteigęs tokiu pat principu veikiančią įmonę „Aukštaitijos žvėriena“ savo sprendimo nesigaili – darbo netrūksta, trūksta tik žaliavos, todėl dalį skerdenų atsiveža iš Latvijos, Lenkijos. Vyriškis sako pasimokęs iš savo pirmtako klaidų, dėl to dabar savo verslo smaigalį nukreipė į eksporto rinkas. Paklaustas, nuo ko priklauso žvėrienos kainos, jis teigia, kad tai lemia eksporto rinkos. „Prieš pat sezoną sudarome sutartis, todėl iš anksto žinome, kiek už žvėrienos skerdenas galėsime mokėti“, – verslo subtilybėmis dalijasi T. Telyčėnas. Paprašius sukonkretinti, kiek medžiotojams mokama už pristatytą skerdeną, jis skaičiuoja, kad už elnienos kilogramą mokama 1,7 Eur, beb­rienos, nelygu kokybė, – 1 Eur ir daugiau. Daugiausia verslininkas eksportuoja šaldytus mėsos gaminius į ES šalis, Lietuvoje lieka tik 10 proc. žvėrienos produkcijos. „Lietuviai daugiau linkę valgyti kiaulieną. Pasižiūriu į jautienos kainas, jos ne ką mažesnės nei žvėrienos, todėl dažnai lemia ne kaina, o valgymo įpročiai, nes žvėrieną reikia mokėti paruošti. Pirkėjas turi pasirinkti, ką nori valgyti: buliuką, augintą aptvare, ar laisvėje besiganiusį elnią“, – sako T. Telyčėnas. Bendrovės „Aukštaitijos žvė­riena“ direktorius Lietuvoje bandė įsteigti specializuotų žvėrienos krautuvėlių, kuriose pateiktų platų gaminių asortimentą: koldūnų su žvėriena, dešrų, kumpių, faršo, šaldytos, atvėsintos žvėrienos. Tačiau Panevėžio turgavietėje žvėrienos prekybos taškas ilgai neišsilaikė. Pašnekovas rankų nenuleidžia ir tikisi artimiausiais metais pamėginti dar kartą. „Ar Lietuvoje didėja konkurencija tarp žvėrienos supirkėjų? Kiek žinau, panašią veiklą į mūsų vykdančių bendrovių nėra, nebent tokios, kurios tuo užsiima nelegaliai. Žaliava dešroms, dešrelėms ir kitiems gaminiams, kuriais prekiaujama mugėse, importuojama, dalį mėsos gamintojai perka iš mūsų“, – tvirtina direktorius. Jo teigimu, kol kas įmonė konkurencijos nejaučia.

Žlugo po trijų mėnesių Nuo praėjusių metų lapkričio lietuviška tauriųjų elnių mėsa prekiavęs Viktoras Pirinovas po trijų mėnesių sustabdė prekybą. Vilniaus Halės turguje prekiavęs vyriškis sako, kad koją pakišo per maža paklausa, taip pat Lietuvos ūkiuose laikoma santykinai mažai šių kanopinių žvėrių. Anot jo, per savaitę pavykdavo parduoti po 30–40 kg elnienos, o tai duodavo viso labo 100 Eur pelno per savaitę. „Reikia parduoti bent toną žvėrienos per mėnesį, kad dirbti būtų pelninga. Bet tokiu atveju pardavėjams neužteks lietuviškų elnių, jų reikėtų atsivežti, – neabejoja V. Pirinovas. – Planavau įvairinti produktus, prekiauti stirniena, briediena, bet apskaičiavome, kad reikėtų nemažai investuoti į šaldytuvus, logistiką, daug atsieina ir nuoma. Viską susumavę, šios idėjos atsisakėme. Mums siūlė prekiauti ir Benedikto turguje Vilniuje, bet ten reikėtų parduoti ne vieną toną, kad uždirbtume vien nuomai.“ Žvėrienos verslu susidomėjusį vyriškį piktina tai, kad ūkyje nušautą žvėrį dar papildomai reikia išdoroti skerdykloje, užuot tai leidus padaryti jam pačiam užtikrinus visus higienos reikalavimus. Tokie papildomi kaštai, dokumentacija buvo dar vienu verslo stabdžiu.

Pradės tiekti rinkai Elnių ūkio (Mažeikių r.) savininką Gintautą Čepą vis dar stebina pirkėjai, kurie piktinasi aukšta žvėrienos kaina. Anot jo, elnių auginimas ūkininkui atsieina gerokai brangiau nei, pavyzdžiui, mėsinių galvijų. Mėsinis galvijas per dvejus metus jau būna gerai įmitęs, o štai iš dvimečio elnio gaunama tik 60 kg skerdenos. G. Čepas sako, kad keturi elniai atstoja vieną jautį. Šiandien jis laiko apie 500 tauriųjų elnių, 50 danielių, prastesnio eksterjero galvijai skerdžiami mėsai. Geros veislės tauriųjų elnių ūkininkas Lietuvoje neranda, todėl jų ieško Slovakijos veislynuose. Šiemet tauriųjų elnių kaina, parduodant juos veisti, krito, tačiau gyvų žvėrių prekyba pelningesnė nei skerdenos. Pašnekovo skaičiavimu, veislines pateles jis parduodavo už 450–600 Eur, o pardavęs mėsą tegaudavo 250–300 Eur. Be to, pastaraisiais metais ypač populiarūs elnių ragai. VMVT praėjusių metų pabaigoje supaprastino maisto prekybos taisykles, tačiau J. Stanius sako, kad tarnyba jau yra parengusi supaprastintus mažais kiekiais žvėrienos tiekimo rinkai reikalavimus, jie šiuo metu yra peržiūrimi, todėl žvėrienos tiekimu galės užsiimti kiekvienas medžiotojas. Dėl to G. Čepas nuo šių metų raitoja rankoves ir ruošiasi sunkiam darbui – įpratinti kraštiečius prie žvėrienos skonio ir kvapo. Pirkėjus vilioti žada pateikdamas jiems jau gamybai paruoštų produktų: faršo, brandintos mėsos, vakuumuotų kepsnių, ant jų etikečių bus pateikiami receptai.

Prekiauja perdirbta produkcija Šaldytos žvėrienos ar jos gaminių galima rasti toli gražu ne kiekviename tinkliniame prekybos centre. Kol kas didžiausias asortimentas „Maximoje“. „Pirkėjai mūsų tinklo parduotuvėse gali įsigyti konservuotos troškintos stirnienos ir elnienos, kuri atkeliauja iš Latvijos bei Estijos. Vidutinė šių produktų kaina siekia apie 3,30 Eur. Taip pat turime vytintos briedienos ir elnienos užkandžių, karštai rūkytos elnienos dešros, kuri mūsų parduotuves pasiekia iš gamintojų Lietuvoje. Užkandžių vidutinė kaina panaši kaip ir konservuotų“, – sako komercijos direktorė Vilma Drulienė. Tačiau šviežia žvėriena šis prekybos tinklas neprekiauja. Pasak V. Drulienės, žvėrienos lietuviai suvalgo vis dar labai mažai. Ji teigia, kad per pastaruosius metus konservuotų žvėrienos produktų pardavimai sudarė vos 1 proc. viso parduodamo konservuotos mėsos gaminių kiekio. Iš konservuotos produkcijos populiariausia išlieka kiauliena, pardavimai sudaro apie 55 proc. viso kiekio. Prekybos tinklo „IKI Palink“ viešųjų ryšių vadovė Berta Čaikauskaitė teigia, kad šviežia ir šaldyta žvėriena nėra paklausi prekė, todėl šiuo metu prekiaujama tik perdirbtos mėsos gaminiais. „Norfos“ prekybos centruose įmantresnių skonių ieškantys gurmanai žvėrienos gaminių neras. Prekybos tinklo atstovas spaudai Darius Ryliškis tvirtina, kad dėl per mažos paklausos žvėriena jų prekybos centruose neprekiaujama.

Monika KAZLAUSKAITĖ ŪP korespondentė