Žvyrkelių Lietuvoje mažėja, bet jie neišnyks

Naujoji žvyrkelių asfaltavimo programa parengta remiantis atnaujinta ir patobulinta metodika. Pagal ją į programą įtraukti tik socialiniu ir ekonominiu požiūriu atsiperkantys kelių ruožai. Šis kriterijus buvo vertinamas atsižvelgiant į kelio eismo intensyvumą, jo teritorijoje esančias mokymo įstaigas ar įmones, gyventojų skaičių ir kitus rodiklius.

Taip pat į šios programos sudarymo procesą buvo įtrauktos ir šalies savivaldybės. Jų atstovai atliko savo teritorijoje esančių ir socialiniu bei ekonominiu požiūriu atsiperkančių kelių su žvyro danga reitingavimą. Tai reiškia, kad savivaldybės galėjo prisidėti sprendžiant, kurie kelių ruožai su žvyro danga yra prioritetiniai ir kuriuos reikėtų asfaltuoti pirmiausia.

Šiuo metu Lietuvoje iš viso yra 5 250 km kelių su žvyro danga. Jie sudaro apie 25 proc. valstybinių kelių. Naujosios žvyrkelių asfaltavimo programos tikslas – sumažinti šių kelių ilgį iki 4 200 km. Siekiama, kad iki 2035 m. valstybinės reikšmės kelių su žvyro danga dalis sudarytų ne daugiau kaip 18,31 proc. bendro valstybinės reikšmės kelių ilgio.

Kauno r. savivaldybės administracijos Kelių ir transporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Gintaras Petras VASILAVIČIUS tikina, kad asfaltuoti kiekvieno kaimo keliuko būtinybės nėra. Jį kalbina „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Laima SAMULĖ.

– Kiek kelių Kauno r. vis dar yra neasfaltuoti? Kokie projektai numatyti įgyvendinti artimiausiu metu?

– Kauno r. keliai sudaro 1 751 km, iš jų 1 131 km yra žvyruoti arba gruntiniai. Šiemet planuojame išasfaltuoti Gynios g. Babtuose, Gandrų g. Rokuose, Nemuno g. Kulautuvoje. Taip pat esame užsibrėžę įgyvendinti didesnius asfalto klojimo projektus Parko g. Karmėlavoje, Kauno g. Ežerėlyje, Nemuno g. Ringauduose.

– Koks asfaltuotų ir žvyruotų kelių santykis Kauno r., palyginti su kitais rajonais?

– Tokios statistikos neturime, nes Kauno r. savo specifika ir dydžiu labai skiriasi nuo kitų savivaldybių. Mūsų savivaldybė turi artimuosius priemiesčius ir nutolusias seniūnijas. Per ją driekiasi 1 751 km kelių, iš kurių 620 km yra asfaltuoti. Palyginti su kitomis savivaldybėmis, tai yra geras rodiklis. Manau, kad ne kiekvieną kaimo keliuką būtina išasfaltuoti. Yra kelių, kurie eina per dirbamus laukus, nesiekia gyvenviečių. Įvažų į miškus, sutikite, irgi turbūt nereikėtų asfaltuoti. Asfaltą tikslinga kloti urbanizuotose teritorijose arba ten, kur eismas intensyvus.

– Ar regioninių kelių asfaltavimui skiriama pakankamai lėšų?

– Lėšų gauname iš kelių šaltinių: Kelių plėtros programos, Kauno r. savivaldybės biudžeto ir iš infrastruktūros mokesčių. Žinoma, visada būtų gerai turėti daugiau lėšų, bet ir su turimais resursais atliekame nemažai darbų.

– Kokie kriterijai lemia, kur artimiausiu metu bus klojamas asfaltas? Kam teikiama pirmenybė?

– Pirmenybė taikoma keliams urbanizuotose teritorijose. Finansavimas kelių asfaltavimui skirstomas atsižvelgiant į seniūnų ir seniūnaičių sudarytas eiles. Kiekviena seniūnija išrenka, kurias gatves būtiniausia asfaltuoti ir kokia eilės tvarka. Seniūnai informaciją pateikia Kelių ir transporto skyriui, o mes paskirstome finansavimą. Kasmet kiekvienoje seniūnijoje sutvarkome bent po vieną ar dvi gatves, nė viena seniūnija nelieka pamiršta. Lėšos skirstomos proporcingai pagal seniūnijos kelių ilgį – pagal tai nustatoma, kiek procentų Kelių plėtros programos lėšų jiems skirti.

– Ar asfaltuotų kelių priežiūra yra paprastesnė ir reikalaujanti mažiau sąnaudų nei žvyrkeliai?

– Priklauso nuo to, kaip seniai klotas asfaltas. Jei asfaltavimo darbai atlikti prieš 15–20 metų, natūralu, kad bus tam tikrų įtrūkių, duobių, todėl tokių kelių priežiūrai kiekvienais metais skiriama lėšų iš biudžeto. Kasmet tvarkome susidėvėjusius asfaltuotus kelius ir gatves, užtaisome duobes, užpildome įtrūkimus, paprastai tariant – lopome. Reguliari priežiūra ir papildomos investicijos nereikalingos tik naujoms gatvėms ir keliams.

Žvyrkelių priežiūrai ir remontui iš biudžeto taip pat skiriamos lėšos. Žvyrkelius nuolat žvyruojame, kad atstatytume reikiamus parametrus, suformuotume nuolydžius. Šiuos darbus atliekame visose seniūnijose.

– Kokia dar priežiūra reikalinga žvyruotiems keliams?

– Žvyrkelius svarbu greideriuoti, kad suformuotume skersinius nuolydžius ir ant kelio nesirinktų vanduo. Besikaupiantis vanduo, balos yra pagrindinė žvyrkelių problema, nes dėl to susiformuoja duobės. Kelią palyginus, vanduo nubėga į kraštus, nesikaupia ant važiuojamosios dalies ir žvyrkelis ilgiau išlieka kokybiškas.

Dar svarbu, kaip ūkininkai prižiūri prie žvyrkelių esančius laukus. Jei ūkininkai gražiai suaria dirvą, palieka griovius neužverstus, vanduo nuo važiuojamosios dalies turi kur subėgti ir žvyrkelis ilgiau būna geros kokybės.

Sausi žvyruoti keliai stipriai dulka, ypač jeigu jais vyksta intensyvus judėjimas, todėl pagrindinius regioninius žvyrkelius kasmet laistome druskos tirpalu, kuris suriša dulkes, jos mažiau kyla į orą. Tai nuolatinis žvyrkelių priežiūros darbas visose seniūnijose.

– Tiesa ar mitas, kad ūkininkai, važiuodami sunkiąja technika, gadina kelių dangą?

– Nemanau, kad tiesa. Kelias yra skirtas važiuoti transporto priemonėms, nepriklausomai nuo jų svorio. Jei važiuojama protingai, sunkioji technika tikrai nesugadins kelio. Būna atvejų, kai išvažiuojama iš laukų purvinais ratais, tada užteršiamas žvyrkelio paviršius. Jei ant jo bus daug molio ar dirvožemio, vanduo prasčiau filtruosis, rinksis į balas ir greičiau gali susiformuoti duobės.

– Dažnai girdime nusiskundimų dėl asfaltuotų kelių būklės – asfaltuojamas per siauras ruožas, tad greitai išmušamos vėžės, duobės. Ar tokios pretenzijos turi pagrindą?

– Kelio važiuojamąjį dalį turime įrengti plote, vadinamame „žemės koridoriuje“. Jei gatvė ribojasi su sklypais, negalime nepaisyti nuosavybės teise nustatytų ribų ir lįsti į svetimus sklypus, todėl kai kur gyvenamosiose vietovėse važiuojamąją dalį tenka asfaltuoti siauresnę. Tarp gyvenviečių tokios problemos dažniausiai nebūna.

Siaurame kelyje prasilenkti su sunkiąja technika sudėtingiau, todėl reikia sumažinti greitį ir atsargiai laviruoti. Aš netgi įžvelgiu privalumą – siaurose gatvėse važiuojama mažesniu greičiu, todėl reikia įrengti mažiau greitį ribojančių kalnelių.

– Kaip kelių būklę lemia besikeičiančios klimato sąlygos?

– Šlapiuoju laikotarpiu sunkiau prižiūrėti žvyruoto kelio dangą, nes ilgainiui lietaus vanduo išplauna žvyrą, susidaro duobės. Šalta ir snieguota žiema didelės įtakos žvyruotiems keliams neturi, tačiau temperatūrų kaita neigiamai veikia asfaltą. Jei vanduo prasiskverbia, šaldamas jis formuoja asfalto įtrūkius. Esant karščiams, asfalto danga suminkštėja ir dėl intensyvaus eismo gali susiformuoti provėžos. Temperatūrų kaita yra vienas didžiausių iššūkių asfaltuotiems keliams.

– Ar yra vietovių, kur žvyrkeliai turėtų pranašumą prieš asfaltuotus kelius?

– Žvyrkeliai turi privalumą tose vietose, kur nėra gyventojų – žaliosiose teritorijose, miškuose, greta vandens telkinių. Asfaltuotas kelias yra svetimas natūraliam kraštovaizdžiui, čia labiau tinka gruntiniai ar žvyruoti keliai.

– Kokia situacija Kauno r. su šaligatviais ir dviračių takais?

– Yra parengta dviračių takų programa, kurią deriname su kaimyninėmis savivaldybėmis. Esame žiedinė savivaldybė, todėl dviračių takus projektuojame ir įrengiame taip, kad sujungtume Kauno miesto ir rajono savivaldybes. Siekiame, kad gyventojams būtų patogu dviračiu pasiekti miestą darbo ar rekreaciniais tikslais. Yra labai gražus dviračių ir pėsčiųjų takas, vedantis nuo Kauno centro pro Marvelę, Kačerginę iki pat Zapyškio bažnyčios. Persikėlus per Nemuną maršrutiniu laivu, galima pasiekti Kulautuvą, po to pro Šilelio kaimą ir Raudondvarį grįžti į miestą.

Dviračių takus stengiamės prižiūrėti. Sugadintą Šilelio–Kulautuvos dviračių taką teko atstatyti ir šiek tiek praplatinti.

Gintaro VASILAVIČIAUS ir redakcijos nuotraukos

Projektą „Lietuvos kaimas: vakar, šiandien, rytoj“ iš dalies finansuoja