Žydinti paunksnė

Didėjanti gyvenimo sparta priverčia žmones ieškoti ramybės miške, parke, pajūryje ar tiesiog prie namų susikurti natūralų paunksnės sodą. Čia dominuoja žalia lapijos spalva su lengvais potėpiais ir ne per daug ryškiomis žiedų spalvomis. Dekoratyvinių augalų kolekcininkas ir augintojas Vladas Karpavičius siūlo įkvėpimo ieškoti gamtoje, nebijoti eksperimentuoti ir pasirinkti tinkamus spalvų, formų ir struktūros augalų derinius.

Rūta ANTANAITIENĖ

Auga ir pavėsyje

„Pavasarį, dar nespėjus medžiams išskleisti lapų, miškai, pamiškės ar miškų šlaitai pasipuošia anksti pražystančiomis gėlelėmis: pirmosiomis žibuoklėmis, mylimomis plukėmis, įvairiaspalvėmis plautėmis, gracingomis baltašaknėmis ir kvapniųjų našlaičių kilimėliais, dovanojančiais saldžiai kvapnius oro bučinius, –

su džiaugsmu sako V. Karpavičius. – Vieni augalai sparčiai stiebiasi į saulę, kiti puikiai jaučiasi vešlių medžių ar krūmų nuolatinėje paunksnėje, kuri saugo nuo vėjo, šalčio ir tiesioginių saulės spindulių. Susimąstykite apie šiuos miško augalus, juk tai puiki dovana ir mūsų gėlynams!“

Pasak dekoratyvinių augalų augintojo, tamsios vietos sode skirstomos į pavėsį, kai žemės visai nepasiekia saulės spinduliai, ir pusiau pavėsį. Visiškas pavėsis būna po medžiais labai tankia laja: negenėtomis ir neformuotomis obelimis, kriaušėmis, ąžuolais ir bukais, spygliuočiais, prie šiaurinės pastato sienos arba tvoros. Čia augalai gauna apie 5–10 proc. normalios šviesos.

Pusiau pavėsyje po vyšniomis, slyvomis, lazdynais, beržais, riešutmedžiais žemę pasiekia apie 30–60 proc. šviesos. Per dieną apšvietimas keičiasi. Ryte ir vakare vakarinės ir rytinės sienos taip pat būna šešėlyje.

Kolekcininkas primena, kad pavasarį žydinčios svogūninės gėlės žiedus skleidžia po neišsprogusiais medžiais. Kol pasirodys lapeliai, saulės šviesos užteks raktažolėms, trilijoms, eritroniams ir ypatingiems šių vietų gražuoliams: Glaucidium palmatum ir dvylikadeivėms. Šešėlio nebijo bruneros, pakalnutės, melsvės, epimedžiai ir dar nemažai kitų augalų. Kadangi dauguma pavasarinių augalų yra efemeroidai – jų vegetacija labai trumpa, todėl vasaros metu paunksnės gėlynuose juos puikiai papildys kiti augalai.

„Vasarą šešėlyje pražysta rodžersijos, tijarėlės, astilbės, gaurės, rasakilos, visu grožiu suspindi viksvos, juodžolės, arunkai, o rudenį jų lapija nusidažo gelsvais, bronziniais ir rausvais atspalviais, – pasakoja augintojas. – Ypač tuo metu žavi spalvingi epimedžių kilimai, palminių viksvų ir arunkų guotai.“

Gamta rodo pavyzdį

Kad kuriamas vaizdas paunksnės soduose būtų ne monotoniškas, o artimas natūraliai gamtai, V. Karpavičius pataria tarpusavyje derinti skirtingus augalus pagal kero formą: vienastiebinius, daugiastiebinius, pagalvėlinius, kiliminius, taip pat pagal lapų spalvą ir formą.

„Efektingai grupei sudaryti sodinkite daugiau augalų, tačiau komponuojant venkite aiškių kontūrų, – pataria specialistas. – Gėles sodinkite lizdais nevienodais atstumais. Ilgainiui vienos iš jų susilieja, likusios natūraliai išretėdamos, įsipina į kitas grupes.“

Augintojas teigia, kad po dideliais medžiais augalai prastai auga ne tik dėl šešėlio, bet ir dėl to, kad dirvoje išsiraizgiusios jų šaknys naudoja daug vandens ir maisto medžiagų. Vietoje žolės tokiose vietose galima „patiesti“ žiemės, gebenės, vaisginos, mietveinės, pipirlapės kilimus.

Nukritę medžių lapai – natūralus mulčias ir trąšos. Pavasarį paunksnės sode pūvančius lapus pridengs vėl sužaliavusios daugiametės gėlės.

Tarsi pavasario lelijos

Eritroniai (Erythronium) paunksnės gėlynus pavasarį puošia gražiais, dideliais, geltonais, rausvais, purpuriniais ir baltais, lelijas primenančiais žiedais ir itin dekoratyvia lapija. Tai lelijinių (Liliaceae) šeimos augalų gentis. Žinoma apie 25 rūšis, paplitusias Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje. Daugelis eritronio rūšių dekoratyvios: šundañtis eritronis (E. denscanis), didžiažiedis eritronis (E. grandiflorum).

Pasak kolekcininko, akį traukia nauja hibridinė eritronio veislė ‘Pagoda’, kai ant 30–40 cm aukščio žiedkočių balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje prasiskleidžia po 2–10 geltonų žiedų su rudu viduriuku, atsispindinčių rudai taškuotoje žalioje lapijoje.

Eritroniai gražiai atrodo grupėse kartu su snieguolėmis, scylėmis, laukinėmis tulpių rūšimis, trilijomis, dvylikadeivėmis, raktažolėmis.

„Eritroniai mėgsta vėsią, drėgną, laidžią žemę, kurioje gausu organinių medžiagų, – patirtimi dalijosi V. Karpavičius. – Sodinami pavėsingose ​​vietose: po medžių vainikais arba šiaurinėje pastatų pusėje.“ Šie svogūniniai augalai greitai dauginasi, todėl augintojas pataria kas 3–4 metus persodinti. Rugpjūčio pabaigoje padalijus svogūnėlių lizdus, iš karto geriausia sodinti 10–20 cm gylyje (iškasti greitai vysta), paliekant po 15–20 cm tarp augalų. Eritroniai dauginami svogūnėliais, rūšiniai augalai – ir sėklomis. Augalų priežiūra paprasta, nebijo šalčio ir gali žiemoti nedengiami.

Gėlyno brangakmenis

Glaucidium palmatum – vienas puošniausių paunksnės perlų, vertinamas japoniškame sode, nes ir natūraliomis sąlygomis paplitęs kalnuotuose šios šalies miškuose. Užauga iki 30–50 cm aukščio ir tiek pat pločio, su stambiais, 12–20 cm skersmens, panašiais į klevus, žaliais dekoratyviais lapais, rudenį nusidažančiais bronziniu atspalviu. Žydi beveik visą gegužę stambiais, apie 5–8 cm skersmens, melsvais, alyviniais, violetiniais ar baltais į aguonas panašiais žiedais.

Galima derinti su raktažolėmis, sibiriniais vilkdalgiais ir bijūnais, trilijomis, epimedžiais, pipirlapių kilimų fone. Gražiai atrodo Glaucidium palmatum pasodinti guotais po 5–13 augalų.

Klesti iš dalies pavėsyje ir visiškame pavėsyje, normalaus drėgnumo, derlingoje dirvoje. Prieš žiemą pakanka mulčiuoti medžių lapais. Auga lėtai, vienoje vietoje nepersodinti gyvuoja iki 20 metų. Ilgainiui augalai gražėja ir žemę uždengia spalvingu raštuotu kilimu.

Dauginamas kero (šakniastiebio) dalijimu anksti pavasarį, prieš prasidedant vegetacijai, arba rugpjūčio antroje pusėje, sodmenys sodinami 8–10 cm gyliu. Geriausia sėklas sėti iš rudens arba jas stratifikuoti ir sėti pavasarį.

Nepakartojama trijulė

Trilija (Trillium) – tai retas, unikalaus grožio ilgaamžis augalas. Pasak kolekcininko, tinka medžių pavėsis, kol dar neišsprogę lapai. Trilijinių (Trilliaceae) šeimos augalų gentyje yra apie 50 rūšių, paplitusių Rytų ir Pietryčių Azijoje, Šiaurės Amerikos drėgnųjų lapuočių miškuose.

„Balandį trilijos išleidžia po tris žalius ar sidabrinėmis dėmėmis išgražintus kiaušinio formos lapus. Vėliau, dažniausiai gegužės pradžioje, ant stačių, 20–40 cm, žiedyn­stiebių skleidžiasi su trimis žiedlapiais puošnieji tuščiaviduriai ir pilnaviduriai žiedai, – pasakojo V. Karpavičius. – Augalo pavadinimas reiškia du kartus po tris. Iš tiesų tai ne žiedai, o spalvingosios pažiedės. Apyžiedžio lapeliai išsidėstę dviem ratais: išoriniai – žali, vidiniai – vainiklapių pavidalo blizgūs, įvairiaspalviai (rausvi, tamsiai raudoni, purpuriniai, geltoni, kartais balti). Peržydėjus užsimezga kiaušiniška uoga. Vasarą lapai pamažu nunyksta iki kito pavasario.”

Kolekcininkas pataria paunksnės gėlynuose, be dažniausiai auginamos didžiažiedės trilijos (Trillium grandiflorum), sodinti ir kitas itin puošnias jų rūšis: margalapę triliją (T. sessile) – 25 cm aukščio, purpuriniais (rudai raudonais) žiedais ir margais lapais, T. luteum, dažnai vadinamą prerijų trilija, – 30 cm, geltonais (sode po medžiais įgauna žalsvą atspalvį), kvepiančiais citrinomis žiedais ir margais lapais, T. recurvatum – apie 40 cm, purpuriniais (smulkesniais už margalapę) žiedais ir šviesiomis dėmėmis išmargintais lapais, Trillium cuneatum – 25–35 cm, tamsiai purpuriniais žiedais ir melsvai žaliais lapais su sidabriniu piešiniu. Pastarieji žydi maždaug mėnesį, o kitos rūšys apie dvi savaites.

Šie augalai dera su kamasijomis, raktažolėmis, bruneromis, Glaucidium palmatum ir dvylikadeivėmis.

Geriausiai auga pavėsyje, humusingoje, lengvo priemolio, laidžioje, šiek tiek drėgnoje, silpnai rūgščios reakcijos (pH 5,8–6,3) žemėje. Nemėgsta kalkingų dirvų. Pirmoje vasaros pusėje augalus per sausras reikia gausiai laistyti, rudenį mulčiuoti perpuvusių lapų pūdiniu.

Trilijos lėtai kerojasi, todėl vienoje vietoje gali augti daugybę metų. Patartina dauginti tik po kelerių metų didesnius kerus, kai nudžiūsta lapai, rugpjūtį išskirstant gumbuotus šakniastiebius. Sėklomis daugintos trilijos pražysta tik penktais metais.

Elegantiškoji deivė

Viena iš mieliausių ir įdomiausių ilgaamžių pavasario gėlių dvylikadeivė (Dodecantheon) – nepamainoma paunksnės sodo puošmena. Šioje raktažolinių (Primulaceae) šeimos gentyje yra 30 rūšių, paplitusių Šiaurės Amerikos drėgnuose miškuose, prerijose. Augalai 40–80 cm aukščio. Lapai odiški, stiebo pamatinėje dalyje sudaro skrotelę. Džiugina kvapniais, į ciklamenus panašiais žiedais.

V.Karpavičius pataria šiais metais paunksnės gėlynus papuošti ir itin puošniomis naujomis gegužę pražystančiomis dvylikadeivės veislėmis: D. tetrandum ‘Rotlicht’ ir ‘Red Wings’. Jų kerai 30–40 cm aukščio ir apie 20–30 cm pločio. Žavi skėčio pavidalo žiedynai, sudaryti iš 10–25 violetiškai rausvų, kvapnių žiedų. Žydi apie 30 dienų. Sėklos sunoksta liepą, paskui augalai nuvysta.

Dera su lauke žiemojančiais ciklamenais, rasakilomis, epimedžiais, arunkais, juodžolėmis.

Sodinama nesaulėtoje vietoje, purioje ir humusingoje žemėje. Anksti pavasarį mėgsta gana drėgną, o vasarą ir žiemą sausą dirvą. Persodinant stengtis nepažeisti šaknų. Sodinama grupėmis (5 kerai/kv. m).

Per dvejus trejus metus kerai suželia, išauga daug žiedynstiebių ir gausiai žydi. Dauginama sėklomis ir dalijant kerą anksti pavasarį. Augalai jautrūs persodinimui ir sunkiai prigyja, todėl geriausia įsigyti pasodintus vazonėliuose.

Tikri chameleonai

Kolekcininko teigimu, paunksnės gėlynuose epimedžiai mėgstami dėl itin dekoratyvių lapų ir mielų žiedų. Epimedžio (Epimedium) – pėdlapinių (Podohyllaceae) šeimos augalų gentyje yra apie 50 rūšių, savaime augančių plačialapiuose Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos miškuose, Šiaurės Afrikoje, Tolimuosiuose Rytuose, kur sutinkama pati didžiausia epimedžių įvairovė. Iš jų dažniausiai auginami: alpinis (E. alpinum), raudonasis (E. x rubrum), įvairiaspalvis (E. x versicolor) ir didžiažiedis (E. grandiflorum) epimedžiai.

Šių ūksminių, 10–50 cm aukščio, augalų liauni lapai pavasarį būna žalsvi, rausvi, su rudomis dėmėmis, ryškiais purpuriniais apvadais, dėmėmis ar turintys bronzinį atspalvį. Vasarą jie pažaliuoja, rudenį keičiasi tarsi chameleonai: nuo raudono iki bronzinio atspalvio, o visžaliai išlieka dekoratyvūs ir žiemą. Žiedai balti, rausvi, geltoni, oranžiniai arba kelių spalvų, savo forma primenantys sinavado žiedus, sutelkti purios šluotelės ar kekės pavidalo žiedynuose. Žydi balandį–gegužę.

„Šiais metais augintojus pradžiugins hibridinės veislės, pasižyminčios dar įdomesnių atspalvių lapais, žiedų spalva ir skirtingu augalų aukščiu, – pasakojo V. Karpavičius. – Pavyzdžiui, ‘Amber Queen’ žiedai gintaro geltonumo, jauni lapai su rudomis dėmėmis, užauga iki 30–40 cm, ‘Hakubai’ – žiedai skaisčiai balti, augalai – 15–20 cm, ‘Lilafee’ – žiedai (didžiažiedžio) alyviniai su ilgais pentinais, lapai pavasarį rusvi, augalai – 30 cm.“

Želdynuose po medžiais kolekcininkas pataria epimedžius sodinti šalia bergenijų, paparčių, valdšteinijų, pėdlapių, žiemių, žibuoklių, melsvių, raktažolių, palminių viksvų ar kitų pavėsį pakenčiančių varpinių augalų.

Pasak augintojo, epimedžiai nelepūs, nepersodinti po medžiais gali augti apie 10–20 metų, tik kasmet reikia mulčiuoti neutralizuotomis durpėmis. Mėgsta drėgnesnę, purią, derlingą dirvą. Epimedžiai plečiasi šakniastiebiais, todėl per kelerius metus sudaro ištisus sąžalynus. Žiemoja nedengti. Dauginama vegetatyviai ir sėklomis.