Žymėtasis dyzelinas: gandai ir pasekmės

Valdančiųjų galvose bręsta idėja nuo ateinančių metų panaikinti žemdirbiams taikomą žaliojo ir raudonojo dyzelino akcizo lengvatą. Ją esą pakeisti turėtų kompensacija. Tikinama, kad Seimo pavasario sesijoje svarstyti lengvatų atsisakymo dar neketinama. Gali būti, jog tai bus daroma rudens sesijoje, kai iki metų pabaigos bus likęs vos vienas kitas mėnuo. Kokių pasekmių gali turėti sumanymas atsisakyti akcizų lengvatos ir delsimas priimti galutinius sprendimus, kad žemdirbiai iš anksto žinotų kas jų laukia. Apie tai mintimis dalijasi Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Ignas HOFMANAS:

„Pastaruoju metu dažnai kalbama apie žemės ūkyje naudojamą dyzeliną. Tema jau senokai vienaip ar kitaip aptarinėjama ir mums, žemdirbiams, suprantantiems esmę, jau pabodusi, bet valdantiesiems, kaip matome ir girdime, neatsibodusi. Viena, kai apie tai kalba visuomenė, nežinodama niuansų, visai kas kita, kai apie tai kalba politikai, kurie privalėtų žinoti visus aspektus, matyti visumą. Pirmiausia pradėčiau nuo to, kad sumažinto akcizo taikymas dyzelinui, naudojamam žemės ūkyje, nėra lengvata.

Remiantis Akcizų įstatymu, sektoriai, kurie nesinaudoja infrastruktūra arba naudojasi ja tik dalinai, gali naudoti akcizu neapmokestintus arba sumažinto akcizo degalus. Tai yra logiška, nes akcizo paskirtis – plėtoti ir prižiūrėti infrastruktūrą. Todėl sumažinto akcizo dyzelino naudojimo žemės ūkyje lengvata negalima vadinti. Remiantis minėtu įstatymu, yra ir kitų sektorių, kurie nesinaudoja infrastruktūra, ir, savaime suprantama, naudoja beakcizius degalus, t. y. aviacija, laivyba, šildymas, buitinės dujos... Nepaisant Akcizų įstatymo, dažnai kalbama, žemės ūkiui prikišama, kad neva būtent žemės ūkis yra privilegijuotas. Nors, remiantis net ir tokia klaidinga nuomone, privilegijuotųjų yra ir daugiau...

Akcizų įstatymas daliai politikų yra neįveikiamas. Galiu drąsiai teigti: dalis politikų nesuvokia Akcizų įstatymo esmės, o gal net ir nežino šio įstatymo turinio. Idėja pereiti prie kompensacijos mechanizmo kelia didelę nuostabą. Man nesuprantama, ko būtų siekiama šiuo pakeitimu. Kokiu tikslu tai būtų daroma? Praktiškumo, logiškumo neįžvelgiu. Tačiau įžvelgiu neigiamas pasekmes valstybei, žemdirbiams. Juk, įgyvendinus degalų akcizo kompensavimą, viskas turės būti administruojama, o tai pareikalautų papildomų kaštų. Žemdirbiai patirs nepatogumų – turės kreiptis, gaišti laiką, pateikti prašymą su degalų įsigijimą patvirtinančiais dokumentais, tada laukti sprendimo ir pinigų grąžinimo, procesas gali užtrukti.

Visa tai sukuria papildomą biurokratinį aparatą. Valstybė dažnai deklaruoja skambų šūkį: „Taupysime lėšas, mažinsime biurokratinę naštą.“ Žemės ūkio ministerija taip pat retkarčiais užsimena atsisakysianti perteklinių ir netikslingų reikalavimų. Tokie sumanymai prasilenkia ne tik su elementaria logika, bet ir valstybės viešai skelbiamais tikslais.

Be to, esant akcizo kompensavimui, žemdirbiai kuriam laikui įšaldytų ir taip trūkstamas apyvartines lėšas ar net būtų priversti mokėti papildomas palūkanas už akcizo dalį. O galutinis rezultatas vis tiek bus toks pat. Žemdirbiui degalų reikės, jis dyzeliną naudos, o valstybė dirbs Sizifo darbą. Tai lyg iš vienos švarko kišenės pinigus įdėti į kitą, prieš tai gerokai palaikius rankoje. Abi pusės – valstybė ir žemdirbiai – patirtų nepatogumų ir papildomų išlaidų. Papildomo gėrio tokia sistema neduos. Nepaisant pasiūlytos kompensavimo sistemos, ji pati savaime nemažina žemės ūkyje sunaudojamo degalų kiekio. Nebent suteiks piktiems, primityviai mąstantiems komentatoriams moralinį pasitenkinimą, kai degalinėse nebeliks žymėtojo dyzelino kainos. Šiuo metu leistini įsigyti degalai yra limituoti ir apskaičiuojami kiekvienam ūkininkui individualiai pagal auginamas kultūras. Jeigu būtų taikoma kompensacinė sistema, ko gero, dyzelino kiekis irgi išliktų limituotas. Taigi dar kartą klausiu ir kviečiu skaitytojus pasvarstyti, kas iš esmės keistųsi, taikant kompensacijos mechanizmą, kas iš to išloštų. Esu tikras, kad žemdirbiai tokiems sumanymams nepritartų. Planuojant tokius sprendimus, vertėtų paanalizuoti kitų šalių praktiką.

O gal toks sprendimas – tai lyg žemdirbių pratinimas prie jau numatytų tikslų, pokyčių, įrašytų atitinkamuose dokumentuose? Noriu priminti: Vyriausybės programoje įrašyta iki 2024 m. atsisakyti visų iškastiniam kurui taikomų lengvatų, o Nacionalinės klimato kaitos valdymo darbotvarkės įstatymo projekte tokia nuostata numatyta iki 2030 m. Abiem atvejais iškeltas ambicingas tikslas, tačiau alternatyva nenumatyta. Ar neturėtų būti priešingai? Pirma numatyta alternatyva, o tik paskui iškeliamas toks ambicingas tikslas. Žemdirbius kviečiu būti pilietiškus, sekti situaciją ir reaguoti į kiekvieną planuojamą nepagrįstą ir nelogišką sprendimą, bloginantį žemdirbių padėtį, darantį žalą valstybei.“

Parengė ŪP korespondentas  Stasys BIELSKIS

Redakcijos nuotrauka

2021-04-22