Nuo karo pabėgusius ukrainiečius priglaudė Piktuižių kaimo žmonės

Šiaulių rajono Šakynos seniūnijos Piktuižių bendruomenės namuose nuo ankstyvo pavasario gyvena didelė ukrainiečio Vasilijaus Sugako šeimyna. Jų įsikūrimu, gyvenimo sąlygomis, darbo paieškomis, vaikų užimtumu nuo pat pirmos dienos nuoširdžiai rūpinasi bendruomenės pirmininkė Dalia Bandzienė.

Piktuižiuose: sėdi Diamidas, stovi (iš karės) bendruomenės pirmininkė Dalia Bandzienė, Vasilijaus marti Ana, Vasilijus Sugakas, Damijanas ir Jelizaveta.

Įkurdino savo būstinėje 

D. Bandzienė pasakojo, kad Piktuižių žmonės, vos tik sužinoję, jog atvyks pabėgėlių šeimyna iš Ukrainos, tuoj pat ėmėsi darbų. Per dvi dienas bendruomenės būstinė buvo paruošta ukrainiečiams priimti. Ne tik Piktuižių, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai, Šakynos seniūnija stengėsi, kad patalpos būtų paruoštos tinkamai. Sodiečiai dovanojo įvairių buities daiktų, indų, patalynės, atvežė lovų, šaldytuvą. Bendruomenės namuose buvo skubiai įrengta dušo kabina, parūpintas vandens šildytuvas.

Šiame pastate anksčiau buvo pradinė mokykla, kurią baigė bendruomenės pirmininkė ir abu jos vaikai – sūnus Rolandas ir duktė Rūta.

Išvirė net ir barščių

D. Bandzienė sakė, buvusi sužavėta ir nustebinta vietinių žmonių geranoriškumu. Pagalbos ranką ištiesė ir keletas gretimos seniūnijos gyventojų. Piktuižiškiai iš namų nešė ką turėjo – kiekvienas stengėsi padėti pagal galimybes.

Padovanotas šaldytuvas buvo prikrautas įvairių maisto produktų, konservų, kai kas paaukojo ir pinigų. Visus darbus koordinavo bendruomenės pirmininkė Dalia. Ji sakė, jog pamiršo visus skausmus ir prieš metus atliktą stuburo operaciją, mat dėl kitų galinti padaryti daug, stengėsi kiek jėgos leidžia, pagelbėti pabėgėliams. Bendruomenės moterys, sužinojusios, kad iš tolimos kelionės ukrainiečių šeimyna atvyks ankstyvą kovo 10-osios rytą, iš vakaro išvirė barščių, kad jie po sunkios kelionės galėtų pavalgyti šilto maisto. Šeimynai buvo paklotos lovos.

Atvyko didelė šeimyna

Kaimo bendruomenės namuose įsikūrė didelė ukrainiečių šeimyna iš Vinicos: tėvas Vasilijus Sugako, jo duktė Jelizaveta su dviem mažamečiais vaikais, sūnus Danila su žmona Ana, sūnūs Glebas, Diamidas ir Damijanas, su jais kartu atvažiavo ukrainietė Aleksandra, kuri netrukus išvyko į Taliną.

Vasilijus pasakojo, kad juos visus nustebino Piktuižių kaimo ramybė ir geranoriški žmonės, kurie jiems daug padėjo. Po trijų sunkios ir varginamos kelionės dienų jiems tai buvo didelė atgaiva. Vasilijus įsiminė kovo 6-ąją, kai buvo subombarduotas Vinicos oro uostas, sunaikinti kiti miesto objektai. Piktuižių kaimo bendruomenės namai ukrainiečiams tapo jaukiu prieglobsčiu.

Padėjo rasti darbą

Labiausiai Vasilijų džiugina žmonių nuoširdumas. Jis prisimena pirmą darbą Piktuižiuose – žmonės paprašė sukapoti malkas, paskui jam už darbą sumokėjo. Nuo pat pirmos dienos ukrainiečiais rūpinosi ir iki šiol nuoširdžiai rūpinasi bendruomenės pirmininkė
D. Bandzienė. Ji sutvarkė reikalingus dokumentus, pasirūpino, kad jiems būtų skiriama socialinė parama, tėvui ir aštuoniolikmečiui Diamidui padėjo susirasti darbą Joniškio r. pievagrybių auginimo fabrike. Dirbti tėvas ir sūnus pradėjo balandžio pradžioje. Į darbą važiuoja Jurgio Valiūno dovanotu automobiliu. Diamidas dirba fasuotoju, o Vasilijus – operatoriumi gatavos produkcijos sandėlyje. Jie patenkinti gaunamu uždarbiu, geromis darbo sąlygomis, draugišku kolektyvu.

Susirenka savaitgaliais

Jelizaveta apsigyveno Šiauliuose, bendruomenės pirmininkės draugės bute, mažamečiai vaikai lanko vaikų darželį. Dvidešimtmečiai jaunavedžiai Ana ir Danila, kurie Vinicoje kovo pradžioje sukūrė šeimą, laikinai įsikūrė bendrabutyje Šiauliuose. Vasilijaus vyriausias sūnus Glebas yra informacinių technologijų specialistas, darbą surado Vilniuje. Penkiolikametis Damijanas mokėsi Šiauliuose, baigė aštuonias klases. Jis gyveno pas savo tėvo pažįstamus, dabar sugrįžo atostogauti į Piktuižius, į kuriuos savaitgaliais dažnai susirenka visa didelė šeimyna. Vasilijus kalbėjo, kad Vinicoje liko žmona Natalija ir dvylikametis sūnus Severijanas. Natalija dirba psichologe, tad jos paslaugos karo draskomoje Ukrainoje dabar labai reikalingos.

Susikalba ir lietuviškai

Važiuodamas į Piktuižius, Vasilijus pasigriebė tik kuprinę, įsimetė jam labai vertingų dokumentų segtuvą, kuriame svarbūs raštai, kopijos apie Lietuvos praeitį, garbingus kunigaikščius. Vasilijus sakė, kad tuose dokumentuose telpa dalis Lietuvos istorijos. Iš karo siaubiamos Ukrainos su vaikais jis nutarė atvažiuoti į Šiaulių kraštą, čia jam žinomos vietos, primena jaunystės metus, buvusius draugus.

V. Sugakas gimė Plungėje. Čia jis augo iki šešerių metų, vėliau su tėvais atsikraustė į Šiaulius, baigė tuometį Šiaulių politechnikumą (dabar – Šiaulių valstybinė kolegija). Jis yra mikroelektronikos specialistas. Vasilijus save vadina beveik žemaičiu, mat jam labai daug sentimentų kelia vaikystės miestas Plungė. Vasilijaus tėvas – ukrainietis, buvo kariškis, o mama – lenkė. Pagal mamos liniją jo senelis buvo lietuvis, gyveno Plungės rajone, todėl Vasilijus nepaprastai domisi Lietuvos istorija. Jis pakartojo savo pavardę: Sugakas-Lichnauskas, supranta ir susikalba lietuviškai.

Vinicoje įkūrė istorijos centrą

V. Sugakas su tėvais į Ukrainą gyventi išvyko 1991 m., po šešerių metų sukūrė šeimą, su žmona Natalija užaugino vieną dukterį ir penkis sūnus. 1999 m. Vasilijus įkūrė Vinicos lietuvių kultūros ir istorijos centrą „Sakalas“. Šis centras subūrė apie pusšimtį Ukrainos lietuvių, jie šventė tautines Lietuvos šventes, buvo įkurtas ansamblis „Sparnai“.

Vasilijus surinko daug vertingos medžiagos apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Algirdą, tai – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino šeštasis sūnus. Centro įkūrėjas stengėsi, kad Vinicoje būtų pastatytas paminklas kunigaikščiui Algirdui. Ne kartą dėl to posėdžiavo įvairios komisijos, rašė raštus įvairioms institucijoms. Vasilijus įsitikinęs, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas tikrai vertas paminklo.

V. Sugako vadovaujamas Vinicos lietuvių kultūros ir istorijos centras propagavo lietuviškumo idėjas, skleidė lietuvių kultūrą, stengėsi įamžinti pro Vinicą žygiavusius lietuvius, mat Vinicoje būta Karijotaičių, lietuvių kunigaikščio Karijoto palikuonių, stovėjo kunigaikščio Algirdo 1363 m. pastatyta pilis.

Norėtų likti Lietuvoje

Vasilijus džiaugiasi, kad 2016 m. Vinicoje buvusi Jakovo Sverdlovo gatvė buvo pervardinta Karijotaičių (Vulica Kniaziv Kariatoviciv) vardu. Tai – didelis pasididžiavimas Ukrainos lietuviams.

Apie Lietuvos istoriją Vasilijus gali kalbėti valandų valandas. Jam tai labai brangu, mat jo gyslomis teka ir lietuvių kraujas. Jis manąs, kad ir jo žmona turi lietuviško kraujo. Ateis laikas ir jos lietuviškumo paieškoms. Šiltą vasaros dieną ilgai bendravome su Vasilijumi. Jis labai džiaugėsi Piktuižiuose sutiktais gerais žmonėmis, ypač dėkojo bendruomenės pirmininkei D. Bandzienei ir jos vyrui Vladui, su kuriuo kartu sportuoja, užsiima sunkiąja atletika. Vasilijus džiaugėsi, kad pirmininkės vyras Vladas visada parūpina šviežio pieno, mat jis ūkininkauja, turi keletą melžiamų karvių. Gardi Verbūnų  duona, kurios nuolat atveža iš netoli esančios kepyklos. Vasilijus turi ir tylią, bet didelę svajonę – norėtų su visa šeima visam laikui įsikurti Lietuvoje.

 

Autorės nuotrauka

2022.07.13

Aldona SIREIKIENĖ

Susijusios temos – skaitykite: Ukraina;  karas Ukrainoje;  Piktuižiai; Dalia BandzienėŠiauliai