Pamatai naujam sektoriui klojami ir Lietuvoje

Vabzdžių auginimas pašarui ir maistui į Europą atėjo daugiau nei prieš dešimtmetį. 2012 m. buvo įkurta Tarptautinė vabzdžių maistui ir pašarui platforma (IPIFF), vienijanti daugiau nei pusšimtį narių – daugiausia tai mažos ir vidutinės įmonės, dirbančios Europos rinkai. Šių metų vasarą į asociaciją susibūrė ir Lietuvos vabzdžių augintojai. Jų gretos sparčiai plečiasi, nors veiklos apimtys nėra didelės. Vilioja žinia, kad vabzdžių auginimas yra ateities verslas, nors, kaip ir kiekvienoje naujoje veikloje, ir čia neapsieinama be rizikos bei kliūčių.

Verslas spartesnis už teisės aktų leidėjus

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija apskaičiavo, kad iki 2050 metų planetos gyventojų skaičius pasieks 9 mlrd., tad pasauliui išmaitinti reikės 70 proc. daugiau maisto. Prognozuojama, kad jau 2030 m. gali pritrūkti baltyminio maisto. Kita vertus, gyvūnų pašarų gamyba vis labiau konkuruoja dėl žemės ir kitų išteklių su žmonių maisto gamyba.

Ateities vaizdas skatina gręžtis į alternatyvas. Pripažinta, kad tvarus baltymų šaltinis yra vabzdžiai. Žmonėms tai perspektyvus funkcinis ingredientas, galintis padidinti produktų vertę, – papildyti juos baltymais su būtinomis amino rūgštimis, „geraisiais“ riebalais, skaidulomis, vitaminais ir mineralais. Pašaruose vabzdžiai gali pakeisti žuvų miltus ir soją.

Tačiau ES teisės aktai kol kas neleidžia tokio plataus vabzdžių baltymų pritaikymo. Tik prieš porą metų juos leista naudoti akvakultūros pašarams. Laukiama tolesnio reglamentavimo švelninimo, kada vabzdžių baltymus galima bus naudoti naminių paukščių lesalams, kiaulių pašarams.

IPIFF duomenimis, šiuo metu bendra šio sektoriaus produkcija ES siekia keletą tūkstančių tonų, darbo suteikia keliems šimtams žmonių, tačiau, pagerinus teisinę aplinką, per artimiausius penkerius metus tikimasi proveržio.

Mokslininko smalsumas

Daugelis vabzdžių augintojų Lietuvoje orientuojasi į pašarų gamybą. Pamažu pradedamas ir žmonių maistui skirtų vabzdžių auginimas. Nors vabzdžių panaudojimas maistui ES kol kas nėra reglamentuotas, „legalų“ būdą rasti galima. Kai vilnietis Dominykas Aleknavičius su maistui paruoštu produktu bei maistinės vertės tyrimais, atliktais Kauno technologijos universiteto Maisto institute, kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, išvytas pro duris nebuvo. Jam suteiktas pirmasis (kol kas laikinas) veterinarinis patvirtinimas, kad gali auginti ir perdirbti žmonių maistui skirtus svirplius.

Vabzdžių veisimas nebuvo staiga į galvą šovusi idėja. D. Aleknavičius yra mokslininkas entomologas. Gamtos tyrimų centre, Cheminės ekologijos ir elgsenos laboratorijoje, jis su kolegomis tiria vabzdžių uoslę, ieško feromonų. Po kelių savaičių gins disertaciją, kurios tema susijusi su šaltalankine muse; mokslinio darbo autorius ieško šiems kenkėjams malonių cheminių junginių, kurie padėtų privilioti juos į gaudyklę. Taip būtų mažinama kenkėjų gausa, efektyviau vykdoma stebėsena.

Kad laboratorija galėtų sėkmingai dirbti visais metų laikais, kai kurių rūšių kultūros čia veisiamos dirbtinomis sąlygomis. Įgytas bendras procesų supratimas, tendencijų Vakarų Europoje žinojimas paskatino entomologą pradėti auginti vabzdžius maistui.

Veiklos vilnietis ėmėsi su mokslininko kruopštumu, atsakomybe. Požiūris atsiskleidžia net jo įsteigtos smulkios įmonės pavadinime: „Ensifera“. Tai terminas, nurodantis svirplių vietą vabzdžių klasifikacijos sistemoje: grupė vabzdžių, pilvelio gale turinčių kiaušdėtį – adatą, kuria perduriamas drėgnas substratas, jame padedamas kiaušinis. „Ensifera“ lotyniškai reiškia kardo nešėją. „Pavadinimu norime pasakyti, kad siūlome ginklą, kuris galbūt ateityje išgelbės pasaulį“, – paaiškina D. Aleknavičius, kurio idėja patikėjo, kartu į naują veiklą įsitraukė ir šeima – žmona Kristina, brolis Karolis Aleknavičius.

Pirmiausia atliktas eksperimentas su didžiuoju milčiumi (maistui vartojamos vabalo lervos), bet padaryta išvada, kad labiau priimtini lietuviams būtų maistiniai svirpliai. Augintojas užveisė naminių svirplių, vėliau ir jamaikinių. Nutarė pasirinkti pastarąją rūšį, mat jamaikiniai svirpliai truputį didesni ir atsparesni ligoms.

Vabzdžiai taip pat serga

Dirbtinomis sąlygomis auginamiems vabzdžiams gresia daugiau pavojų nei natūraliai gamtoje, nes jie gyvena labai tankiai – svirpliai laikomi dėžėse tarsi bitės aviliuose tarp korių (kad nepasklistų, dėžės yra dengiamos dangčiais su tinkleliu).

Vabzdžius susargdina plati virusų grupė, vadinama dendovirusais. Užkratas gali patekti su pašaru, jo atnešti gali pats augintojas.

Pasak D. Aleknavičiaus, Vakaruose dar trumpoje vabzdžių auginimo istorijoje jau buvo atvejų, kai virusai nušlavė svirplių fermas JAV, Vakarų Europoje, pridarė milžiniškų nuostolių. Kai kurios įmonės bankrutavo. Todėl labai didelėse fermose vilkimi apsauginiai drabužiai, lyg būtų dirbama su biologiniu užkratu, ir tokio lygio apsaugos reikalavimų tikrai paisoma. Įvežus naujo pašaro, dalis svirplių yra paskiriama testuoti: norima įsitikinti, kad nėra pavojingų užkratų.

Kiti pavojai susiję su patalpos mikroklimatu. Aplinka turi būti ganėtinai šilta (28–32 °C), vėdinama, bet ne per sausa. Išdžiūvimas ypač pavojingas mažiems svirpliukams. O kai per drėgna, substrate, kuriame auginami vabzdžiai, gali pradėti veistis mikroorganizmai. Jų išskiriami toksinai, patekę į svirplių organizmą, gali kelti pavojų galutiniam vartotojui – gyvūnui ar žmogui.

Užkandis kaip riešutai ar saulėgrąžos

Džiovinti svirpliai yra lengvučiai ir traškūs. Tai užkandis, primenantis riešutus ar saulėgrąžas. Aleknavičiai svirplius siūlo natūralius, taip pat sūdytus bei gardintus aitriosiomis paprikomis. Tačiau jų pritaikymas yra fantazijos dalykas. Maistiniai vabzdžiai gali būti rūkomi, liofilizuojami. Džiovintų susmulkintų vabzdžių miltais papildomi kepiniai, glotnučiai, salotos, kiti valgiai. Be baltymų, produkte gausu kalio, geležies. Šių medžiagų čia daugiau negu jautienoje.

Mokslininkas neslepia svirplių auginimo maistui bei produkto paruošimo detalių. Pagal taikomą technologiją, siekiama išvengti bet kokios mikrobiologinės taršos.

Svirpliai marinami šalčiu (–18 °C), sušaldyti kruopščiai nuplaunami po tekančiu vandeniu, tuomet apverdami. Galiausiai produktas išdžiovinamas, kol lieka 3–4 proc. drėgmės.

Produkto sausumas lemia ir jo galiojimo laiką. Gerai, kol drėgmės ne daugiau kaip 4 proc., nes tokia terpė nepalanki mikrobiologiniam procesui. Pirmieji Aleknavičių fermos mėginiai atlaikė 3 mėn. testą. Atidėti mėginiai bus tiriami po pusmečio, po metų. Pasak entomologo, alternatyvūs užsienio kompanijų produktai galioja mažiausiai metus.

Vis dar galima išradinėti dviratį

Į naują veiklą įsitraukusį mokslininką žavi tai, jog šioje srityje vis dar galima išradinėti dviratį.

Dar nėra atsakymo, kaip vabzdžius auginti geriausia. Atliekami tyrimai, eksperimentuojama, siekiant suprasti, kaip didesnį kiekį biomasės užauginti tame pačiame tūryje, mažesnėmis energijos sąnaudomis.

Europoje stipriausias mokslo centras yra Olandijoje, Vageningeno universitete, kuris garsėja žemės ūkio tyrimais apskritai. Universitetas šioje srityje dirba ne vienus metus, paskelbta nemažai mokslinių straipsnių, kuriuose propaguojama entomofagija – vabzdžių vartojimas maistui. Pabrėžiama, kad vabzdžių auginimas tvaresnis, palyginti su jautiena, kiauliena, daug mažesnės energijos, pašaro ir kitos sąnaudos. Su olandų kolegomis teko bendrauti ir Gamtos tyrimų centro tyrėjui.

„Kažkiek patirties iš jų perėmėme“, – pripažįsta lietuvis, atkreipdamas dėmesį, kad Lietuvoje vabzdžių auginimo tyrimai yra sutelkti Gamtos tyrimų centre. Žiūrima, kaip efektyviai galima vabzdį užauginti, kokį duoti pašarą – bulvę ar morką, o gal užtenka šlapios vatos. Buvo kuriamos ir robotizuotos vabzdžių auginimo technologijos.

Šėrimo eksperimentai vyksta ir Aleknavičių svirplyne. Vabzdžiams duodama šviežių vaisių, daržovių; jie ypač mėgsta morkas, moliūgus. Tačiau didžiąją raciono dalį sudaro kombinuotieji grūdinių kultūrų pašarai, kurių 18–20 proc. sudėties yra baltymai.

Labiau laisvalaikio pomėgis nei verslas

Vabzdžių auginimas žmonių maistui kol kas mokslininkui yra labiau laisvalaikio pomėgis nei verslas. Dabar Lietuvoje didesnis susidomėjimas yra auginti negu vartoti.

„Šiandien rinka dar labai nestabili, – pripažįsta pašnekovas. – Jei parduotuvė užsisakė produkto, tai nebūtinai tai darys nuolat. Gali tekti ieškoti naujų partnerių. Tačiau ateityje tai turėtų būti labai perspektyvu.“

D. Aleknavičius prognozuoja, kad pelningu verslu ši veikla Lietuvoje gali tapti po 5–10 metų. Paklausa atsiranda keičiantis visuomenės požiūriui į europiečiams netradicinį maistą. Daugeliui jis atrodo atgrasus. Tačiau situacija keičiasi. Augintojas tai pastebi vertindamas pusės metų patirtį (prekyba vabzdžių produktais pradėta prieš pusmetį). Prie visuomenės ugdymo prisideda patys augintojai. Žinia apie baltyminį maisto papildą pamažu plinta su kiekvienu nauju ragautoju.

Entomofagijai Lietuvoje kelią skinantys Aleknavičiai savo neįprastą fermą jau rengiasi plėsti.

Irma DUBOVIČIENĖ ŪP korespondentė