Panevėžiečiui ūkininkui jo veikla – įdomi ir moderni verslo šaka

Panevėžio rajono jaunasis ūkininkas Simonas Barzda neturi kada nuobodžiauti ir žiemą. Jis yra kooperatyvo „Panevėžio aruodas“ valdybos pirmininkas. Kitos jo pareigos – žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko visuomeninių patarėjų tarybos narys.

Pasiūlė ministras

Visas laisvas Simono Barzdos laikas skiriamas šeimai.

Prisijungti prie žemės ūkio ministro visuomeninių patarėjų tarybos, patarsiančios, kaip pasiekti kokybinį poslinkį žemės ūkio sektoriuje, S. Barzdai pasiūlė ministras. Simonas sutiko ir mielai pasidalija savo įžvalgomis žemės ūkio politikos formavimo klausimais, kai jų prireikia.

Be Simono, taryboje yra dar trys ūkininkai bei žemės ūkio sektoriaus mokslo sričių atstovai. Jaunajam ūkininkui smagu, kad Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) siekia dialogo su ūkininkais ir mokslininkais.

Kadangi žemės ūkyje, ypač vasarą, tenka dirbti ir visą parą, laisvą laiką S. Barzda stengiasi praleisti su šeima. Visi kartu labiausiai mėgsta keliauti. Simonas tikisi, kad greitai vėl galės keliauti saugiai. Jaunasis ūkininkas taip pat domisi žemės ūkio technologijomis, inovacijomis, bet tai jau susiję su jo darbu.

Tėčio padrąsinimas ir žinios

S. Barzdos ūkio bazė yra Keravos kaime, Velžio seniūnijoje, Panevėžio rajone. Šiuo metu ūkį sudaro 300 ha dirbamos žemės. „Kiek save atsimenu, visos mano vasaros praleistos tėčio ūkyje“, – apie ūkininkavimo pradžią kalba Simonas. Tai davė pagrindą jo ateičiai, nors stodamas į Vilniaus universitetą mokytis ekologijos neturėjo jokio noro ūkininkauti. Vėliau jis agronomijos žinias gilino Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje.

Simonas juokauja, kad gal sunkios ir darbingos vasaros turėjo įtakos neigiamam nusiteikimui. Tačiau po truputį požiūris į žemės ūkį keitėsi. Jaunasis ūkininkas suprato, kad tai tikrai įdomi, labai sparčiai modernėjanti verslo šaka. S. Barzda, padrąsintas tėčio Eugenijaus, ūkį įregistravo, kai jam buvo 21 metai. Tėčio patirtis buvo neįkainojamas ir turbūt vienintelis žinių šaltinis. Sulaukęs ne vienos Europos Sąjungos (ES) paramos, Simono ūkis plėtėsi gana sparčiai. Parama jauniesiems ūkininkams įsikurti, žemės ūkio valdoms modernizuoti, konsultavimo paslaugoms labai paspartino ūkio plėtrą.

Jaunasis ūkininkas samdo du nuolatinius darbuotojus ir stengiasi, kad jiems būtų gera darbuotis. Kai reikia papildomo darbuotojo, Simonas išplatina darbo skelbimą. Ūkis yra netoli Panevėžio, tai labai padidina galimybes rasti tinkamą žmogų.

Turi modernėti

S. Barzda savo ūkyje plėtoja augalininkystę ir ūkininkaudamas stengiasi taikyti naujus metodus. Neariminę žemdirbystę jis taiko visuose dirbamuose laukuose visoms auginamoms žemės ūkio kultūroms. Skiriasi tik padargai ir dirbimo gylis: rapsams, pupoms skutama giliau, javams – sekliau. „Manau, tai tikrai padeda sumažinti darbo sąnaudas ir sutaupyti laiko, palyginti su arimine žemdirbyste“, – teigia Simonas.

Jaunasis ūkininkas taip pat eksperimentuoja su tiesiogine sėja, kai žemė išvis nėra judinama, o žemės dirbimas paliekamas sliekams. Ypač toks žemės dirbimas S. Barzdai pasiteisino 2019 m. Posėlis užaugo iki pečių, jokiais savo turimais padargais ūkininkas negalėjo jo įdirbti, o tiesioginės sėjos sėjamoji važiavo tiesiai per posėlį ir puikiai pasėjo. Žieminių kviečių derliaus skirtumų tarp tradiciškai įdirbtų laukų ir pasėtų tiesiogiai Simonas nepastebėjo, tačiau išlaidos skyrėsi ženkliai. „Bet gal čia buvo tik naujoko sėkmė, kad įsitikinčiau, reikia atlikti daugiau bandymų su kitais augalais“, – optimistiškai mąsto jaunasis ūkininkas.

Įdomu eksperimentuoti

2020 m. derlius S. Barzdai buvo geras, kaip pats sako, „toks, koks ir turėtų būti, kad ūkininkai galėtų sėkmingai tęsti veiklą“. Ankstesni dveji metai buvo katastrofiški, nes ūkininko pasėliai labai stipriai nukentėjo nuo sausrų. Tuo laikotarpiu žieminių kviečių prikūlė vidutiniškai apie 4 t/ha, o vasarinių miežių derlius ir tiek nesiekė. Praėjusių metų pradžia irgi nežadėjo nieko gero, nes Panevėžio kraštas buvo labai išdžiūvęs. Laimė, galiausiai buvo sulaukta lietaus.

Simonas pastebi, kad klimato sąlygos tampa vis sunkiau prognozuojamos, tad žemdirbiai turi tam ruoštis. 2020 m. ūkininko pagrindinės augintos kultūros buvo žieminiai kviečiai, žieminiai rapsai, pupos. Augo ir šiek tiek grikių, kanapių, garstyčių, facelijų, saulėgrąžų. Pastarųjų auginimas Simonui buvo šioks toks nuotykis. „Be saulėgrąžų laukų grožio, daugiau naudos nelabai buvo“, – juokiasi eksperimentuoti mėgstantis ūkininkas.

S. Barzda dar neapsisprendė, ar jas augins ir šiais metais. Nors jau keleri metai iš eilės tokie, kad saulėgrąžos subręsta ir galima jas nukulti, tačiau dar labai trūksta informacijos apie jų auginimą. Reikia atidžiai atsirinkti veisles, apgalvoti auginimo technologiją bei žvirblių baidymo priemones. Taip pat reikėtų specialios pjaunamosios, nes pjaunant su paprasta pjaunamąja pusė saulėgrąžų galvų nubyra žemėn.

S. Barzda mėgsta bandyti auginti naujas kultūras. „Naujos kultūros vis tiek atsiranda dėl tam tikro tikslo, pavyzdžiui, kaip galėtų būti naudingos ūkyje ateityje“, – praktiškai mąsto ūkininkas. Simonas norėtų išbandyti auginti daugianarius pasėlius, t. y. viename lauke auginti kelių skirtingų rūšių augalus. Privalumų galima sugalvoti daug: šalia pagrindinės kultūros augantis augalas galėtų privilioti bites, atbaidyti ar suklaidinti kenkėjus, uždengti žemės paviršių, kad būtų išsaugota dirvos drėgmė.

Žemei įsigyti – paskola

Didžioji dalis S. Barzdos dirbamos žemės yra nuomojama, nes žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą pirmiausia lemia ūkininko piniginės storis. Anot Simono, Panevėžio rajonas labai didelis ir margas, laukų derlingumas labai stipriai svyruoja. Tad čia dirbamos žemės kainos svyruoja tarp 3 500–4 500 eurų už hektarą. Ūkininko žiniomis, kitose rajono dalyse yra ir mažesnių, ir didesnių kainų.

Simonas tik imdamas paskolą galėtų sau leisti įsigyti dirbamos žemės. Tačiau ir čia susiduriama su problema, kad kredito įstaigos nenori skolinti ilgesniam laikotarpiui. „Juk žemė – ne traktorius, kuris po 10 metų jau pasenęs“, – piktinasi jaunasis ūkininkas. Žemdirbys, įsigijęs dirbamos žemės, planuoja ja naudotis visą gyvenimą, tad ir požiūris į tokį ilgalaikį turtą turėtų būti kitoks. S. Barzda įsitikinęs, kad palankesnės kredito įstaigų sąlygos ūkininkams labai palengvintų finansinių srautų suvaldymą.

Trūksta aktyvumo

Paklaustas apie konkurenciją tarp ūkininkų, S. Barzda atsako filosofiškai: „Žemės ūkis yra be galo platus, tad vienose srityse konkurencija jaučiasi, kitose – ne. Visi žinome: kur du pešasi – trečias laimi. Tokiais momentais ūkininkai ir pralaimi.“ Simonas pastebi, kad „peštynės“ tarp ūkininkų dėl žemės plotų rimsta, tačiau konkurencija dėl ES pinigų tikrai jaučiama. Situaciją aštrina ir viešojoje erdvėje tendencingai ant žemdirbių pilamas purvas.

S. Barzdos nuomone, ūkininkų vienybę iliustruoja „sąjungos, asociacijos, tarybos ir rūmai“, tačiau į kurią nuomonę atsižvelgti sprendimų priėmėjams, lieka neaišku. Remdamasis savo patirtimi kooperatyvo veikloje, ūkininkas pripažįsta, kad didžioji dalis ūkininkų nėra aktyvūs, reikia daug pastangų, norint juos išjudinti. Gali būti, kad daugumai žemdirbių gerai taip, kaip yra, o kitiems po sėjos ir purškimo, žurnalų ir ataskaitų pildymo, apklausų tiesiog nebelieka laiko. Anot Simono, ūkininkams trūksta ir tikėjimo, kad kiekvienas iš tikrųjų gali daug nuveikti ir pakeisti. Jis įsitikinęs, kad už patį ūkininką niekas kitas nepakovos.

Kooperatyvas auga

Žemės ūkio kooperatyvą „Panevėžio aruodas“, kurio valdybos pirmininko pareigas eina S. Barzda, 2016 m. įsteigė 15 steigėjų. Šiuo metu yra 30 narių, kurių amžius nuo 28 iki 66 metų. Kooperatyve narių kaitos nėra, yra tik narių gausėjimas. „Esame dar jaunas kooperatyvas, tačiau suprantame, kad tai yra ilgalaikis projektas ir didžiausia nauda laukia ateityje“, – optimistiškai nusiteikęs Simonas.

Stebint, kai didžiosios prekybos įmonės stambėja ir tarp jų konkurencija mažėja, akivaizdu, kad ūkininkų svoris taip pat turi augti, o kooperacijos forma tam yra tinkamiausia. Į „Panevėžio aruodą“ įstoti gali kiekvienas ūkininkas, sumokėjęs stojamąjį mokestį ir pajinį įnašą. Tačiau, anot S. Barzdos, pirmiausia reikėtų pabandyti padirbėti kartu – įsigyti trąšų, parduoti grūdų, perprasti, kaip kooperatyvas veikia.

Asta ŠUKIENĖ

ŪP korespondentė

 

Simono BARZDOS nuotrauka

2021-02-21