Pasivaikščiojimas su „Land Art“ meistru

Tai vienas naujausių Marijaus Gvildžio darbų, kurį išpynė padedamas smalsių ir darbščių girioniškių.

Daug rašėme apie keliones po miškus, parkus, pasivaikštinėjimus pažintiniais takais, ieškojome išskirtinių medžių, retų augalų, žvelgdami į aukštas, dangų remiančias lajas gilinomės į žmogaus ir gamtos santykį, jų sinergiją. Šįkart kviečiame pastudijuoti ne­įprastą maršrutą, sekti iš gamtinių medžiagų žmogaus rankų sukurtais žemės meno kūriniais, įsiliejusiais į miškų ir parkų landšaftą. Dešimt metų įvairiose šalies vietose tarptautinius „Land Art“ festivalius rengiantis vienas žymiausių Lietuvos floristų, tradicinio tarptautinio floristikos festivalio „Įkvėpimo naktis“ organizatorius Marijus Gvildys sutiko žurnalo skaitytojams parodyti tai, kas nutinka, kai atvira širdimi įsiklausome ir įsižiūrime į gamtą.

Rūta VAITKEVIČIŪTĖ

 

 

 

 

 

Papildantis gamtą

„Paliekio dvarą Lekėčiuose supantis parkas, Babtyno dvaras, Nemuno vingių apžvalgos aikštelė Vilkijoje, liepų alėja Girionyse, Akmenės gamtos ir kultūros parkas, Gerdžiūnų bendruomenės namai, Šakių r., IV fortas ir P.A.R.A.K.A.S Kaune (Aukštuosiuose Šančiuose) – tai vietos, kurias iškart galite pasižymėti savo kelionių žemėlapyje. Jei po Lietuvą keliausite rugpjūtį, būtinai užsukite ir į Tytuvėnus, šią vasarą ten atsiras naujausi žemės meno kūriniai“, – M. Gvildys tarsi profesionalus gidas vardijo vietoves, kuriose jau pasidarbavo ir dar ruošiasi padirbėti ne viena šį meną mėgstančių kūrėjų komanda.

Jis atkreipia dėmesį, kad tiek žiūrovai, tiek objektus kuriantys menininkai į šį procesą neturi žvelgti kaip į meną gamtoje, bet pajausti, kad tai yra menas su gamta. Koplytstulpis ar apdirbtas akmuo, pasak M. Gvildžio, demonstruoja gamtoje įkurdintą meno objektą, tarsi ant baltos muziejaus sienos pakabintą paveikslą. O štai žemės meno kūrėjui keliamas kitas uždavinys – atsiriboti nuo savo norų ir tapti miško, parko ar landšafto „papildiniu“.

Išpindama kamienu tekančias ašaras, latvių parkų specialistė I. Rubīna atkreipė praeivių dėmesį miškuose ir parkuose plintančias medžių ligas.

Anastasia Bezruchko iš Rusijos savo skulptūrą Paliekio parke taip ir pavadino „Atspindžiai“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Didžiausią riziką floristas įžvelgia paviršutiniškame požiūryje į gamtą, negebėjime į ją įsilieti, integruoti kūrinį. O reikia, regis, nedaug – apsižvalgyti aplink save, įsižiūrėti į linijas, šešėlius, atspindžius, formas. Idėjas ir temas, žemės meno meistro teigimu, siūlo pati gamta, tereikia pamatyti ir pasiimti, o pro šalį žingsniuojančiam praeiviui pasitelkti vaizduotę ir stebėti.

Ypatingasis taškas, kuriame M. Gvildžio „Dosnumas“ ir S. Zareckio „Skrodžianti žara“ susilieja į bendrą kompoziciją.

„Miške, parke žmogus visų pirma mato gamtą ir tada pamažu atranda aplinką papildančias detales, kurias įterpė kūrėjas. Ką tik baigėme projektą prie Paliekio dvaro esančiame parke. Įspūdinga vieta su nuostabiu kalvotu landšaftu, vingiuotais takais, o labiausiai į akis krinta tai, kad čia daug vandens. Vaikščiodami girdime čiurlenantį Liekį, kriokliais į tvenkinį bėgantį vandenį, paviršiuje pliaukšinčias žuvis, dar smagu stebėti nuraibuliuojančias bangeles, bet tikrai nedaugelis įsižiūri į atspindžius. O juk jie taip pat nuostabūs! Todėl kai kurie kūriniai tiesiog provokuoja žiūrovą pažvelgti ir į atspindžius vandenyje“, – apie kūrybišką santykį su aplinka pasakojo floristas, pastebėdamas, kad šiam procesui labai svarbus įdomus miško ar parko reljefas, seni medžiai, kalvos, duobės, grioviai, tekančio ar stovinčio vandens telkiniai ir kt.

Išnyrantys iš aplinkos

Praėjusią vasarą Akmenės gamtos ir kultūros parke dirbo net aštuonios kūrėjų komandos, kurioms vadovavo menininkai iš Estijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos. Buvusiame pušyne miesto bendruomenė 2002 m. įkūrė parką, pasodino daugiau medžių, įrengė akmeninę estradą, čia pat ir gražus Dabikinės upės slėnis, buvęs smėlio karjeras, tvenkinio pakrantė. Parkas miestiečių kruopščiai prižiūrimas, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg vaikščiotum natūraliai susiformavusio miško takais. Tokia aplinka kūrėjams padiktavo savus sprendimus.

Floristės iš Šiaulių Aldonos Jankauskienės skulptūra „Klausyk širdies“ akmeniškiams primena, kad miške galima ne tik pasportuoti, pavedžioti šunelį, bet ir paskirti romantišką pasimatymą.

Iš akmeninės estrados į parko gilumą sukančio tako pradžioje įdomią idėją įgyvendino estų floristas Aleksas Kartozia. Netaisyklingos formos ir skirtingo dydžio akmenis iš vienos kamieno pusės jis sudėjo į sienelę su tolyn nuo medžio nusidriekusia žemėjančia ir siaurėjančia uodega, atkartojančia medžio šešėlį. Menininkui akmuo – kieta, tvirta ir sunki medžiaga – pasitarnavo sukuriant subtilų perėjimą iš žmogaus rankomis sukurtos erdvės į natūralų augmenijos pasaulį.

„Parkų specialistė, floristė iš Latvijos Ilze Rubīna, pasivaikščiojusi parke, atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais metais daugelyje Lietuvos ir Latvijos vietų pamažu pradėjo džiūti spygliuočiai. Tad jai kilo mintis į du kamienus išsišakojančioje pušyje iš šakų sukurti dvi tekančias ašaras, kaip įspėjimą mums apie kenčiančius medžius. Graži mintis – išpintos formos primena ir ašaras, ir kamienu kapsinčius sakus“, – prieš metus vykusį projektą, kurio objektus vis dar galima aplankyti, prisiminė „Land Art“ specialistas.

Tai sutankėjantis, tai išretėjantis, vietomis į upės slėnį atsiveriantis parkas kūrėjus įkvėpė netikėtoms idėjoms. Dailininkas iš Lenkijos Rafałis Eretas tarp tankiai suaugusių medžių esančioje parko aikštelėje supindamas šakas suformavo iš žemės išsisukančią gramofono triūbą. Taip menininkas kvietė lankytojus įsiklausyti, ką nori pasakyti miškas, išgirsti po žeme glūdinčią melodiją. Netoliese dirbusi latvių floristė Ilse Balodis pušies kamienu iš 5 m aukščio žemyn nuleido specialia technika sujungtų pagaliukų, primenančių spyglius, girliandą. Kas tai, gali spręsti patys žiūrovai – medį puošiantis auskaras, varvantys sakai ar kažkas kita…

S. Zareckio žemės meno objektas „Raktas“ parke Akmenėje.

„Maniškis „ŠAUKTUKAS“, sukurtas Akmenės parkui“, – tąkart feisbuko paskyroje savo kūriniu dalijosi pats Marijus. Kodėl šauktukas? Ar toks grafinis ženklas įsilieja į gamtos landšaftą? Per kalvą tarsi bangelė atsiritanti, iš medžių šakų ir į jas įpintų raudonų uogų suformuota šauktuko linija užduoda daug klausimų… Tačiau nusiridenęs šakų kamuolys – lyg užuomina į vaikišką išdaigą, žaismingą nuotaiką, provokaciją. „Jau visus metus šis kamuolys nenustygsta vietoje – kažkokie išdaigininkai jį vis paridena žemyn, o akmeniškiai vėl grąžina į vietą“, – apie įtraukiantį žaidimą pasakojo tarptautinį žemės meno „Art‘menė“ festivalį iniciavusi Simona Bijanskienė.

O štai kiek toliau prie to paties tako kelias dienas darbavęsis lietuvių floristikos meistras Sergejus Zareckis ant miško paklotės „pametė“ „Raktą“! Dar vienas pokštas? Bet gerai įsižiūrėjus į riestą liniją, kyla visai rimtas klausimas: kaip gi kūrėjui pavyko taip tolygiai ties linkiais sujungti medinius rąstus? O nuo ko šis raktas: miško lobių, mylimosios ar mylimojo širdies?.. Ir tokių klausimų bus daugybė, jei tik įsižiūrėsite, įsiklausysite, įsijausite į prieš akis atsiveriantį vaizdą, pasiduosite jo provokacijai, žaidimui.

Ir įprastos formos žaismingos

Kaunietės Indrės Petrusevičiūtės „Žvaigždė“, kuriai sunaudota 1 816 medinių kuolų, „įbrido“ į Paliekio tvenkinį atsigerti.

Jei į gamtą integruotų kūrinių formos abstraktesnės, laisvesnės, prisitaikančios prie vietovės linijų, kauburių, kolorito, tai urbanizuotoje aplinkoje, miesto parke, aikštėje, pasak M. Gvildžio, daugiau figūratyvumo. „Tokios vietos kūrėjus šiek tiek suvaržo, darbuose mažiau spontaniškumo, gamtiškumo, dominuoja atpažįstami objektai: akys, lūpos, širdis, kėdė, šaukštas, šaudyklė ir kt. Meistriškumą belieka atskleisti savitai panaudojant medžiagas, sukuriant originalias faktūras. Žiūrovui irgi nebereikia įtempti vaizduotės – tik grožėtis, atrasti įdomias detales, nusifotografuoti asmenukę“, – skirtumus pastebi meistras.

Bet ir tokiuose kūriniuose neišvengiami pokyčiai: šaukšte gali priaugti žolės, po lietaus atsiradusioje baloje atsispindėti skulptūros detalė, žiemą apsnigti ar nutįsti varvekliai. Objektai tarsi gyvena savo gyvenimą, kurį galime stebėti ir mes. Štai parke Lekėčiuose tereikia atrasti tašką an

t kalvelės, iš kurio žvelgiant du skirtingi kūriniai susilieja į vientisą paveikslą – iš ąsočio teka vanduo (o gal vynas!), o šiame sraute ant kotelio siūbuoja saulės diską primenanti gėlė. Net tikroviškas, lengvai atpažįstamas formas kūrybinga vaizduotė gali paversti fikcine kompozicija.

„Floristams sunku atsiriboti nuo noro papuošti gamtą arba save pademonstruoti, bet visada sąlygas diktuoja aplinka“, – juokiasi M. Gvildys ir kviečia aplankyti kuo daugiau „Land Art“ kūrinių, skatinančių su meile žvelgti į gamtą, kūrybiškai mąstyti, lavinančių pastabumą smulkmenoms ir suteikiančių gerų emocijų.

 

Marijaus Gvildžio, Elvino Skabeikio, Simonos Bijanskienės, Indrės Petrusevičiūtės nuotraukos

2021-08-02