Pieno ūkio ramsčiai – genetika ir psichologija

Pieninės galvijininkystės ABC

– Šiandien Europos pieno sektoriuje imituojama netvarka, – pastebi Paaluonio (Kėdainių r.) ūkininkai Viktorija ir Jonas Švedai, – tačiau tai režisūrinis sprendimas: atsisakyti verslo saviveiklos ir palikti tik ekonomiškai brandžius ūkius, kurių dydis istoriškai motyvuotas.
V. Švedienė įsitikinusi, jog restruktūrizavus perteklinės pieno gamybos šalių ūkius vėl bus sugrįžta prie kvotų sistemos, įsivyraus ne amerikietiško (tūkstančių karvių, pigios įvežtinės darbo jėgos), o europinio (kelių dešimčių karvių) stiliaus pieno ūkiai, kuriuose dėmesys bus koncentruojamas į galvijų genetiką, produkcijos kokybę, o šeimos verslo savininkai bus ir darbininkai.

Ūkininkų Viktorijos ir Jono Švedų turtas – produktyvių, su žmogumi bendrauti norinčių holšteinų veislės karvių banda.

Pradžioje buvo žodis
– Mūsų mintys – mūsų ateitis, – kalba J. Švedas, – racionalaus dydžio šeimos ūkis suteikia galimybę generuoti gamtos tausojimo, sveikos gyvensenos, socialinės pil­natvės, tautinio tapatumo idėjas. Nepaneigsime, jog pienininkystė – nacionalinis verslas.
Skaičiuok pajamas ir pagal jas planuok išlaidas, – tokio ūkininkavimo principo laikosi Viktorija ir Jonas, ketvirtį amžiaus kuriantys pieno ūkį. Būtent kuriantys, nes kiekviena diena atneša išbandymų, pasirinkimo galimybių, sprendimų įvairovę. Per tuos dešimtmečius išvengta nepamatuotų pirkinių, vadinamųjų „investicinių projektų“, įklampinusių į skolas ne vieną pieno ūkį, susitelkta į statybas, galvijų gerovę, veislininkystę. Iš nuosavų lėšų pastatytas paprastas tvartas, tačiau po visu statiniu įrengtas talpus skystojo mėšlo rezervuaras. Grotelių grindys ir guoliavietės visuomet sausos, nekyla problemų dėl karvių nagų, mastitų. Pašarai (šienas, šienainis) ruošiami pačiame ūkyje. Vienais metais gamintas kukurūzų silosas, tačiau atsisakyta dėl didelių jo gamybos kaštų: nedideliam ūkiui firmos technikos nenuomoja, o pirkti milijoną kainuojantį kombainą – neracionalu. Valstybės parama buvo nuolat orientuota į stambų ūkį.

Nedidelio ūkio privalumai
– Mes turime tai, kas olandui ar vokiečiui – siekiamybė, – pasakoja J. Švedas, – tai natūrali gamta, pievos su rečiausiais žolynais.
Tačiau vėlgi – tokį turtą išlaikyti stambiam intensyvios gamybos ūkiui būtų ekonomiškai nenaudinga. Pasikliaujama smulkesniu, ekonomiškai tvaresniu. Be to, toks ūkis suteikia gerovę galvijams. Pasak J. Švedo, karvės – labai bend­ruomeniški galvijai. Bandoje jos laikosi grupelėmis, drauge ganosi, drauge ateina pasisveikinti su šeimininkais, atsiliepia šaukiamos vardu. Žmogaus bendravimą jos labai vertina, prašosi pakalbinamos, paglostomos, reaguoja į pasikeitusį šeimininko balso toną. Fermoje joms patinka klausytis klasikinės muzikos.
– Kas galėtų paneigti, jog gyvūno produktyvumui neturi įtakos ir psichologinis klimatas? – svarsto J. Švedas.
Iš Paaluonio ūkio kasdien pieno supirkėjai išsiveža po 300 kg ir daugiau pieno žaliavos. Namuose V. Švedienė iš šeimos reikmėms palikto pieno pasigamina sviesto, sūrių. Produktai kokybe nenusileidžia olandų, šveicarų išskirtiniams gaminiams. Juntamas ir daugiažiedžių pievų aromatas, ir saulės suteiktas gaivumas.
– Mūsų vartotojui dar reikia augti, – pastebi J. Švedas. Jo teigimu, šalyje vyraujanti tendencija ieškoti pigaus produkto. Šiandien į tai orientuoti ir pieno žaliavos supirkėjai. Kaip ilgai užtruks tokia pienininkystės politika?
– Ūkio pagrindas – kontroliuojama holšteinų veislės karvių banda, – sako V. Švedienė, vadovaujanti Lietuvos galvijų veisėjų asociacijai (LGVA), su kolegomis aplankiusi pieninkyste garsėjančias šalis. Nyderlandai, Izraelis, Italija, Škotija, Švedija, Šveicarija, Austrija, Vokietija – visur vyrauja nedideli pieno ūkiai, visose šalyse, kuriose laikomos holšteinų veislės karvės, pagrindinis dėmesys skiriamas galvijų genetikai ir produkcijos kokybei.

Viktorijos ir Jono Švedų sekmadienių ir laisvalaikio rūpestis – globoti vienintelę likusią kaimo palaikymo įstaigą – Lesčių bažnytėlę.

Pieningiausios pasaulyje karvės
Holšteinai – tai pieningiausi galvijai pasaulyje. Jų veislė susiformavo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje iš įvežtų Olandijos juodmargių galvijų. Ma­noma, kad pirmieji Olandijos juodmargiai į Amerikos žemyną pateko 1621 m. Čia selekcininkai intensyviai dirbo – didino pieningumą ir stambino karves. Holšteinai, palyginti su Olandijos juod­margiais, ryškesnio pieninio tipo, aukštesni, stambesni, jų didesnė krūtinės apimtis ir geriau išsivystęs bei taisyklingesnės formos tešmuo. Prieauglis sparčiai auga ir pagal gaunamą liesos mėsos kiekį lenkia daugelį specializuotų mėsinių veislių galvijų.
Holšteinų veislės karvė sveria 680–700 kg, buliai – 1000–1200 kg, jų aukštis ties ketera – atitinkamai 142 cm ir 152 cm. Ką tik atvesti veršeliai sveria apie 40 kg. Lietuvoje vidutinis primilžis iš šios veislės karvių – 8231 kg 4,18 proc. riebumo ir 3,33 proc. baltymingumo pieno. Geresnėse bandose iš karvės per metus primelžiama po 12–18 tūkst. kg pieno. Neseniai aukcione Vokietijoje holšteinų veislės telyčia parduota už 26 tūkst. Eur.
Holšteinai yra juodmargiai ir žalmargiai. Labiausiai pasaulyje paplitę juodmargiai. Jie labai nereiklūs, gerai prisitaiko prie pramoninės gamybos sąlygų. Todėl daugelyje šalių naudojami įvairių veislių galvijų pieno produkcijai didinti. JAV ir Kanadoje ši veislė sudaro apie 90 proc. visų pieno galvijų.
Lietuvoje juodmargiai holšteinai plačiai naudojami nuo 1982 m. Į Lietuvą buvo įvežta šios veislės bulių, karvių ir veislinių telyčių. Holšteinų ir holšteinizuotų galvijų kilmės knygą Lietuvoje veda ir pildo Lietuvos galvijų veisėjų asociacija.
– Pienininkystės verslas reikalauja ne tik akademinio išsilavinimo, bet ir nuolatinio mokymosi, – pastebi J. Švedas. Nors abu su žmona yra specialistai, bet savo ūkiui norėdami teikti veterinarijos, galvijų selekcijos paslaugas turi išklausyti paskaitas, gauti atitinkamus sertifikatus.

Genetika mažina pieno gamybos kaštus
V. Švedienė tvarko ūkio buhalteriją, analizuoja pieno gamybos kaštus. Galvijų genetika – sritis, kurios įvertinti dar nesuspėta. Pasak V. Švedienės, kasmet pieno ūkių savininkams galvijų veislininkystės įmonės pateikia geriausių bulių katalogus. Kaip visuomeninės pieno ūkių šeimininkus vienijančios organizacijos – Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos – prezidentė V. Švedienė įsitikinusi, jog pasaulyje dominuojanti holšteinų galvijų veislė įrodė, kad yra pati produktyviausia pieno gamybos veislė, puikiai prisitaikanti įvairiose klimatinėse zonose ir prie įvairių laikymo sąlygų. Lietuvos ūkininkai karvėms sėklinti dažniausiai pasirenka tuos bulius, kurie didina karvių produktyvumą, garantuoja gerą galvijo sveikatą, vaisą ir ilgaamžiškumą.
LGVA narių aplankytose šalyse holšteinų galvijų veislės specialistai savo selekcijos programose įveda vis naujus kriterijus, veislinės vertės indeksus. Bulių vertinime atsirado nauji duomenys – veršiavimosi eiga, veršelių mirtingumas, sveikatingumas, atsparumas ligoms ir t.t.
– Savo ūkio bandai renkuosi ištirtos genominės vertės bulius, – sako V. Švedienė, – ir svarbiausias jų atrankos kriterijus – vaisos savybės.
Ūkininkė prisimena, jog anksčiau pasitaikydavo metų, kai visos apsėklintos karvės atsivesdavo buliukus. Pasak V. Švedienės, ūkiui tai nuostolis – nebus kuo pakeisti brokuojamų karvių. Drauge su LGVA specialistais V. Švedienė aptarė bandos veislinės vertės analizę pagal bandoje esančių karvių ir telyčių tėvų-bulių veislines vertes. Remiantis analizės duomenimis sudaromi bandos gerinimo indeksai, kurie naudojami parinkti bandai sėklinti naudotinus bulius. Tai Lietuvoje naujas galvijų parankos metodas, plačiai paplitęs pasaulyje. Ši programa sukurta tam, kad ūkininkai galėtų parinkti tinkamiausius bulius karvėms ir telyčioms, siekiant didinti produktyviąsias ir veislines jų savybes, temperamentą, išvengiant giminingo poravimo, taupant laiką ir pinigus. Galvijų porų parinkimas – tai LGVA verslo partnerio – bendrovės „Litgenas“ paslauga, kuria gali naudotis visi pieninių veislių galvijų laikytojai.

Karvių apvaisinimo galimybės
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos mokslininkai V. ir J. Švedų pieno ūkyje atliko bandymus – karvei į gimdą įsodino apvaisintą embrioną. Pasak J. Švedo, procedūra sudėtinga, rezultatas nenuspėjamas.
– Galvojant apie ūkio perspektyvą, ekonomiškai naudinga karves sėklinti seksuota sperma, kuri beveik šimtu procentų nulemia telyčaičių atvedimą bandoje, – pasakoja V. Švedienė, pridurdama, jog tai brangi paslauga. Spermos seksavimo sistema – tai tam tikra technologija, kai lazeriu buliaus spermoje atskiriami moteriškosios lyties spermatozoidai nuo vyriškosios. Taip pasiekiama, kad vietoj teoriškai atvedamų 50 proc. telyčaičių atvedama 90 proc.
Tokiu būdu didesnis atvedamų telyčaičių kiekis yra akivaizdus privalumas pieninėje galvijininkystėje, nes telyčaičių pieninėje bandoje reikia daugiau nei buliukų. Naudojant seksuotą spermą, yra galimybė padvigubinti atvestų telyčių skaičių ir sukoncentruoti savo pastangas bandos pakaitai gauti naudojant pačias geriausias bandos karves. Šios spermos naudojimas veislininkystėje garantuoja greitesnį bandos veislinių požymių gerinimą.
Pasak V. Švedienės, LGVA priklausantys pieno ūkių šeimininkai jau patyrė, jog naujos veislininkystės technologijos padėjo pasiekti didesnio karvių produktyvumo ir gauti daugiau pajamų, todėl genetika ir Lietuvoje pagaliau turi būti pripažinta kaip turinti didelės reikšmės ūkio konkurencingumui.
– Žmogų apsikabink, karvę paglostyk, – apie ūkininko būties pilnatvę kalba Viktorija ir Jonas Švedai.

Autoriaus nuotraukos

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.