„Pienocentras, 1927–1936 m.“

Tęsinys. Pradžia „ŪP“ Nr. 72 Šiandien taip atrodo „Pienocentro“ rūmai Kaune, pastatyti 1931–1932 metais. Pieno gamybos išplėtimas priklauso ne tik nuo karvių skaičiaus, bet ir nuo jų kokybės. Norėdamas pakelti mūsų karvių kokybę, Pienocentras nuo 1934 metų skiria pieno perdirbimo bendrovėms premijas veisliniams buliukams pirkti. Pastaraisiais trejais metais bendrovėms šiam tikslui yra skirta 141.116,05 lt., už kuriuos pieno perdirbimo bendrovės yra įpareigotos nupirkti 1.446 veislinius buliukus ir juos paskleisti savo narių tarpe. Buliukams pirkti premijų lėšos yra sudaromos iš nuolaidų už atitinkamų pieno perdirbimo bendrovių Pienocentre prekių įpirkimą ir Pienocentro skirtų lėšų. Norint paskatinti ir atskirus ūkininkus gaminti daugiau pieno, 1936 metų pradžioje Pienocentro buvo suruoštas konkursas, kuriame buvo premijuoti ūkininkai – pieno perdirbimo bendrovių nariai – 1935 metais pristatę į pienines didžiausią kiekį riebalų nuo 1 ha naudojamos žemės. Pienocentras davė premijas: 1) kiekvienos pieninės didžiausiam pieno tiekė- jui – pieno koštuvą, 2) didžiausiems atskirų apskričių pieno tiekėjams – po koštuvą ir 100 lt. pinigais ir 3) 3 didžiausiems visos Lietuvos pieno tiekėjams: I-jam 500 lt., II-jam 300 lt. ir III-jam 200 lt. Konkurso laimėtojai – didžiausieji Lietuvos pieno tiekėjai buvo: I – 9,63 ha žemės ūkio savininkas, Medeikių pieno perdirbimo bendrovės narys Liūdas Vegys, 1935 metų eigoje nuo 1 ha naudojamos žemės pristatęs pieninėn 80,43 kg. riebalų; II – 6,76 ha žemės ūkio savininkas, Žagarės pieno perdirbimo bendrovės narys Vincas Jankauskas, pristatęs 78,12 kg. riebalų, ir III – 6 ha žemės ūkio savininkas, Šeduvos pieno perdirbimo bendrovės narys Klemas Alksnis, pristatęs 75,92 kg riebalų. Laimėtojai buvo pagerbti Pienocentro metiniame susirinkime ir Respublikos Prezidento apdovanoti IV laipsnio Gedimino ordinais. Plečiantis pieninių bei punktų tinklui ir didėjant juose surenkamo pieno kiekiui, palengvėjo spręsti vieną svarbiausiųjų pieno pramonės uždavinių – racionalizuoti ir tobulinti produktų gamybą. Šiuo tikslu ne tik buvo gerinamas pieninių įrengimas, bet taip pat tobulinamas ir kvalifikuoto personalo kadras pieninėse. Tuo metu pieninėse dirbę specialistai pienininkai buvo paruošti trumpalaikiuose 3 bei 6 mėnesių kursuose, suruoštuose Lietūkio, Pienosąjungos ir Žemės Ūkio Ministerijos. Suprantama, kad toks trumpas teorinis paruošimas, sujungtas su trumpa praktika, negalėjo sudaryti pajėgaus pienininkų kadro, ir tatai, kartu su kitomis sąlygomis, neigiamai veikė pieninių produktų rūšį. Norint išlyginti pienininkų teorinio ir praktinio pasiruošimo trūkumą, Pienocentro pastangomis, Žemės Ūkio Rūmai nuo 1927 metų rudens įsteigė dvisavaitinius (vėliau – trisavaitinius) pakartotinius pienininkams kursus, kurių programas sudarė, juos vedė ir lektoriavo daugiausia Pienocentro instruktoriai. Kursai veikė 4 metus, įvykdavo žiemos metu ir tęsdavosi po 4–5 mėnesius kasmet. Juos lankė paeiliui visi pieninėse dirbą pienininkai, nežiūrint jų pasiruošimo lygio ir stažo. Iš viso kursus aplankė 302, o baigė – 252 pienininkai. Įsteigus Gruzdžiuose ir Belvėderyje valstybines aukštesniąsias pienininkystės mokyklas su 2 metų teoriniu ir 1 metų praktiniu kursu ir šioms mokykloms išleidus žymesnį kiekį stipriau paruoštų pienininkų, – pieninių specialistų kadro paruošimas įėjo į normalią vagą, ir atkrito reikalas ruošti trumpalaikius bei pakartotinius pienininkų kursus. Be to, ir patys pienininkai, bedirbdami, įgijo daugiau patyrimo. Galop, norint, kad pieninėse dirbtų vien cenzuoti ir patyrę specialistai, nuo 1933 metų rugpjūčio mėnesio įvestos pienininkų tarnybinės knygutės, kuriose pažymimas pienininko cenzas ir jo darbo rezultatai. Pieno perdirbimo bendrovės įpareigotos samdyti tik turinčius tokias knygutes pienininkus. Tarnybinėms knygutėms išduoti 1933 metais sudaryta speciali komisija, susidedanti iš Pienocentro, Žemės Ūkio Rūmų ir L. Pienininkų ir Kontrolasistentų Sąjungos atstovų ir veikianti pagal Žemės Ūkio Rūmų, susitarus su Pienocentru, išleistas taisykles. Pagal šias taisykles tarnybines knygutes gavo visi pienininkai, baigę pienininkystės mokyklas ir netrumpesnius kaip 3 mėnesių kursus. Neturintiems šio cenzo, ilgesnį laiką gerai pienininkavusiems asmenims 1935 metais buvo padaryti tarnybinei knygutei gauti egzaminai, prieš kuriuos Pienocentras tokiems asmenims Kaune buvo suruošęs 30 darbo dienų kursus. Tuo būdu pienininkų paruošimo klausimas buvo galutinai sutvarkytas. Iki 1937 metų sausio mėn. 1 dienos tarnybines knygutes yra gavę 360 pienininkų. Mūsų pieninių darbo pradžioje dirbusių keliolika svetimšalių pienininkų palaipsniui buvo pakeisti savaisiais. Grietinės nugriebimo punktų skaičiui ir juose surenkamo pieno kiekiui didėjant, pasidarė labai opus ir punktų vedėjų kvalifikacijų klausimas. Kadangi didelėje daugumoje punktų dirbo žmonės su visiškai menku tam darbui pasiruošimu, teko imtis priemonių jų kvalifikacijoms pakelti. Žemės Ūkio Ministerio 1932 metais patvirtintomis taisyklėmis nustatytas grietinės nugriebimo punktų vedėjams cenzas, kurį nuo 1935 metų sausio mėn. 1 dienos privalėjo turėti kiekvienas punkto vedėjas. Neturį punkto vedėjo cenzo asmens (o tokių punktų vedėjų buvo didelė dauguma) tokį cenzą privalėjo įsigyti Pienocentro ruošiamuose specialiuose 10 dienų kursuose. Tokie kursai veikė 1932/1933 ir 1933/1934 metų žiemomis. Juos baigė beveik visi tuo metu ėję punktų vedėjų pareigas asmenys. Nuo 1935 metų punkto vedėjo cenzui įsigyti nustatyta tokia tvarka: asmuo, norįs įsigyti šį cenzą, privalo atlikti 3 mėnesių praktiką pieninėje ir punkte, o po to išlaikyti egzaminus prieš komisiją, susidedančią iš Žemės Ūkio Rūmų agronomo, pienininkystės instruktoriaus ir pienininko. Norint padėti punktų vedėjams geriau teoriškai pasiruošti savo darbui, Pienocentrui subsidijuojant, 1934 metais išleistas „Grietinės nugriebimo punktų vedėjams vadovėlis“. Šalia pienininkų ir grietinės nugriebimo punktų vedėjų, nemažiau buvo svarbus ir instruktorių kadro tinkamumas. Pienocentro gamybos instruktoriai praktiškai mokė pienininkus gaminti aukštos kokybės sviestą, sekė jų darbą ir kartu padėdavo pieno perdirbimo bendrovių valdyboms organizaciniame darbe. Gamybos instruktoriais būdavo gabesnieji pienininkai ir atlikę tam tikrą praktiką agronomai. Pieninių produktų kokybės pakėlimas labai daug priklauso nuo tinkamo pieninių įrengimo. To siekiant, Pienocentrui teko išlaikyti technikos instruktorių kadrą. 1927–1936 metų eigoje Pienocentras laikė 1–2 inžinierius, 3–4 statybos technikus, iki 12 pieninių mašinų monterių ir iki 3 šulinių gręžimo specialistų. Besistengiant pieninių įrengimus vis labiau tobulinti, technikos instruktorių skaičius kasmet didėja. Grietinei rauginti kultūros (pieno raugo) pieninėms parūpinimas taip pat turėjo teigiamos įtakos pakelti sviesto rūšiai. Nuo pat Lietuvos pienininkystės vystymosi pradžios ši kultūra buvo perkama užsienyje miltelių pavidalu, nes parsiųsdinti iš užsienio skystą kultūrą, kuri sviesto gamybai yra tinkamesnė, buvo keblu: pakeliui kultūra sugesdavo. Norint aprūpinti pienines skysta ir šviežia kultūra, 1928 metais prie Žemės Ūkio Rūmų buvo įsteigta grietinei rauginti kultūros laboratorija, kuri nuo to laiko aprūpindavo kasmet vis didesnį pieninių skaičių savo krašte pagaminta šviežia kultūra. 1936 metais šią kultūrą naudojo jau beveik visos pieninės. Prie sviesto rūšies pagerėjimo nemaža prisidėjo ir pieninių apsirūpinimas geru artezinių šulinių vandeniu. Arteziniais šuliniais ligi šiol jau yra apsirūpinusi didžioji pusė mūsų pieno perdirbimo bendrovių. Prie sviesto kokybės išlaikymo daug prisidėjo pagerinimas transporto sąlygų iki eksportinių šaldytuvų ir 1929 metais pastatyti Klaipėdos uoste moderniški šaldytuvai. Eksportuojamo sviesto kokybei štandartizuoti ir užsieniuose jo markei išdirbti labai daug padėjo nuo 1927 metų rudens įsteigtoji Žemės Ūkio Departamento Sviesto Kontrolė, pradžioje savo būstinę turėjusi Kaune, o nuo 1929 metų – Klaipėdos uoste, prie sviesto šaldytuvų. Sviesto Kontrolės organizatorius ir pirmasis vyr. kontrolierius buvo velionis Antanas Kudžma. Sviesto Kontrolėje kas savaitę nustatoma eksportuojamo sviesto rūšis, sudėtis ir vandens %. Prie sviesto rūšiavimo dalyvaują Pienocentro atstovai apie kontrolės duomenis tuojau informuoja atitinkamas pieno perdirbimo bendroves. Tatai bendroves įgalina išvengti pasitaikančių sviesto ydų. Siekiant ko tiksliausio sviesto kokybės įvertinimo, nuo 1932 metų pabaigos įvestas sviesto patvarumo tyrimas, sviestą 14 dienų išlaikant specialioje kameroje prie +10o C temperatūros. Įvedus sviesto patvarumo tyrimą, sviesto sudėtis plačiau analizuojama taip pat ir laboratoriniu būdu. Kiekvienos pieninės sviesto patvarumas tiriamas vidutiniškai 4 kartus per metus ir apie tyrimo duomenis pranešama suinteresuotoms pieno perdirbimo bendrovėms, kurios, pasitaikius nepatvariam sviestui, skatinamos imtis reikiamų priemonių tam pašalinti. Greta jau minėtų būdų, sviesto kokybei pakelti buvo imtasi ir kitų priemonių, turinčių daugiau skatinančio pobūdžio. Ministerių Kabineto nutarimu, jau nuo 1928 metų įvestos pieno perdirbimo bendrovėms Žemės Ūkio Rūmų išmokamos premijos už pagamintą eksportinį I rūšies sviestą. Iki 1931 m. tos premijos buvo po 30 ct., 1931 m. sausio–gegužės mėn. po 15 ct., o birželio–gruodžio mėn. po 10 ct. už 1 kg I rūšies eksportinio sviesto. Nuo 1932 metų pradėta mokėti premiją tik už skirtumą bėgamais ir praeitais metais pagaminto I rūšies sviesto; 1932 ir 1933 metais premijos mokėta po 10 ct už tokio skirtumo 1 kg., o 1934 m. – po 5 ct. Nuo 1935 metų šios premijos nutrauktos. Kalbamos premijos skatino gaminti I rūšies sviestą ne tik pieno perdirbimo bendroves, bet ir jų pienininkus, nes paprastai jiems buvo išmokama ši premija visa ar bent jos dalis. Nuo 1935 metų nutraukus Žemės Ūkio Rūmų premijas, pienininkams premijas už I rūšies sviestą pradėjo mokėti pieno perdirbimo bendrovės iš savo lėšų. Pienininkui išmokamos premijos dydis ir nustatymo mastas iš sykio buvo paliktas laisvam bendrovių ir pienininkų susitarimui; nuo 1932 m. Žemės Ūkio Ministerija nustatė tų premijų maksimalinį dydį – 3 ct už 1 kg nuo viso I rūšies sviesto kiekio. 1935 metų pradžioje buvo bandyta įvesti premijų mokėjimą virš tam tikro % I rūšies sviesto arba už visą sviesto kiekį, kuris buvo įvertintas virš 10,5 punkto, o 1936 metų pradžioje Paruošiamosios Komisijos priimtos taisyklės, pagal kurias pienininkams premija mokama nuo ½ iki 3 ct už 1 kg (atsižvelgiant į pieninės produkcijos dydį) ir tik už tą I rūšies sviesto kiekį, kuris yra pagamintas virš 50 % viso sviesto kiekio garinėse pieninėse, virš 40 % – motorinėse pieninėse ir virš 20 % – rankinėse pieninėse. Sviesto kokybės kėlimas buvo skatinamas taip pat premijuojant aukščiausios rūšies sviestą bend­rose Kauno ir provincijos žemės ūkio parodose; laimėtojams premijos buvo duodamos iki kelių šimtų litų pinigais ir įvairių laipsnių medaliais bei pagyrimo lapais. Nuo 1935 metų Pienocentras įvedė Lietuvos sviesto kokybės bei patvarumo konkursą. Pagal šio konkurso taisykles, konkurse gali dalyvauti visos per Pienocentrą eksportuojančios sviestą pieninės, kurių konkursiniais metais sviesto patvarumo tyrimo metinis skirtumų vidurkis nėra žemesnis už 1 punktą, metinis I rūšies sviesto % nėra žemesnis už 75 % ir kurios tų metų eigoje patiekė netinkamai eksportui paruoštą sviestą nedaugiau kaip du kartus. Konkursą vykdo komisija iš pirmininko – Pienocentro atstovo – ir 3 narių – Žemės Ūkio Ministerijos, Žemės Ūkio Rūmų ir Lietuvos Pienininkų ir Kontrolasistentų Sąjungos atstovų. 30 konkursą laimėjusių pienininkų gauna penkių laipsnių pinigines premijas ir atitinkamus pažymėjimus, o pieno perdirbimo bendrovės, kuriose tie pienininkai dirba, gauna atitinkamus diplomus. Už 1935 metus Pienocentras šiam konkursui yra davęs 6.200 litų, už 1936 metus – 3.100 litų. Pirmą premiją laimėjo 1935 metais Joniškio pieno perdirbimo bendrovės „Šaltinis“ pienininkas J. Zakis, o 1936 metais – Medeikių pieno perdirbimo bendrovės pienininkas Petras Glemža. Antrąsias premijas laimėjo: 1935 m. – Dabikinės – Gaudžiočių pieno perdirbimo bendrovės pienininkas M. Mašalaitis, Sodeliškio p. p. b-vės pienininkas M. Serafinas ir Panemunėlio p. p. b-vės pienininkas J. Zmitrys; 1936 metais – Pašiaušės p. p. b-vės pien. Julius Misevičius, Skapiškio p. p. b-vės „Aušra“ pien. L. Namajūnas ir Kražių p. p. b-vės pien. V. Savickis. Justino ADOMAIČIO nuotrauka