Pirmieji žiedus skleidžia nuostabieji eleborai

Vasario pabaigoje–kovą, kai žemę dar kausto šaltukas ir aplink baltuoja sniegas, pražysta eleborai. Pasak šių gėlių gerbėjos ir kolekcininkės Vitos Kuktienės, tai vieni anksčiausiai Lietuvoje nubundančių augalų. Vakarų Europoje jie sužydi dar anksčiau, prieš Kalėdas, todėl vadinami Kalėdų rože.

Rūta ANTANAITIENĖ

Eleborai žiedus skleidžia nelaukdami, kol nutirps sniegas.

Sužavėjo įvairovė

„Pirmasis eleboras gėlyne atsirado gal prieš 15 metų, tai buvo dvokiantysis eleboras (Helleborus foetidus), sėjinuką gavau iš draugės. Jis kasmet balandžio viduryje nustebindavo įdomiais žiedais. Tada nebuvau gerai susipažinusi su šiais augalais ir nežinojau, kokia jų įvairovė, – pasakoja Kairių miestelyje, Šiaulių r., gyvenanti kolekcininkė. – Vėliau kita draugė padovanojo dar anksčiau, balandžio pradžioje, raudonais žiedeliais pražystantį rytinį eleborą (H. orientalis). Prieš keletą metų susidomėjau rimčiau ir nustebau rūšių bei veislių įvairove. Sužavėjo, kad žydi labai anksti pavasarį, kol kieme dar nėra kitų žiedų. Tai visiškai nereiklios gėlės.“

Tarprūšinis hibridas H. x glandorfensis.

Šiuo metu Vitos kolekcijoje puikuojasi per 130 eleborų, dauguma rytiniai ir jų hibridai. Spalvų ir atspalvių gama be galo plati, yra tuščiavidurių, pilnavidurių, anemone tipo veislių, taip pat baltažiedžių, dvokiančiųjų ir tarprūšinių hibridų: H. x sternii, H. x glandorfensis. Jie auga neblogai, kai kurios veislės lėtai.

Ankstyvas žydėjimas

„Šiltesnio klimato šalyse, pavyzdžiui, Anglijoje, Airijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, žmonės džiaugiasi žiemą pražystančiais baltažiedžiais eleborais, dar vadinamais Kalėdų (sniego) rožėmis, – pasakoja kolekcininkė. – Pas mus, jeigu ilgiau užsitęsia ruduo, jie taip pat pražysta per žiemos šventes. Šiemet jau lapkritį dalis kolekcinių eleborų iškėlė žiedų karūnas.“

Lietuvoje šie augalai gėlynus puošia visą vegetacijos laikotarpį: ankstyvą pavasarį – akį maloninančiu žydėjimu, vasarą – išvaizdžiu stotu, o iki vėlyvo rudens – dekoratyviais lapais ir vaisynais. Ankstyvieji eleborai žydi kovą, o vėlyvos rūšys ir kultivarai žiedus skleidžia gegužę. Norintiesiems eleborais dekoruoti namų aplinką prieš žiemos šventes, Vita siūlo įsigyti vazonuose jau pražydintų. Paskui peržydėjusius augalus laikyti vėsioje patalpoje, o pavasarį sodinti į nuolatinę vietą gėlyne.

Ant dar žydinčių eleborų žiedų Vita uždeda maišelius, kad į juos subyrėtų sėklos – šiek tiek pavėlavus, jos išsproginėja ant žemės.

Įdomūs ir puošnūs

Eleborai (Helleborus) – vėdryninių šeimos (Ranunculaceae) daugiamečiai žoliniai, 20–50 cm aukščio augalai, nuo seno pas mus vadinami čėrais. Vitos teigimu, tikriausiai šis vardas prigijo dėl neįprastų baltų, žalių, rausvų, purpurinių stiebų viršūnėse kekėmis iškeltų žiedų.

Spalvoti ne tik vainiklapiai, bet ir ilgai nenukrintantys žalsvi, gelsvai balti arba raudoni taurėlapiai.

Pamatiniai lapai (kai kurių rūšių stiebiniai) ant ilgokų lapkočių, giliai plaštakiškai suskaldyti į 7, 8 arba 9 dalis. Žiemojantys lapai standūs, vaškiniai, nežiemojantys – švelnūs.

Genties pavadinimas sudurtinis iš dviejų graikų kalbos žodžių: helein – žudyti ir bora – maistas. Kadangi augalai nuodingi, kaip ir visi vėdryniniai, todėl augintoja pataria saugoti nuo mažų vaikų. Gentyje žinomos apie 25 rūšys. Natūraliai gamtoje paplitę pavėsingose Europos kalnų vietose (Viduržemio jūros regione), Balkanų pusiasalyje, Mažojoje Azijoje.

Lietuvoje dažniausiai auginami dvokiantieji, baltažiedžiai, rytiniai ir rausvieji eleborai.

‘Double Spotted White’.

‘Double Yellow’.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Spalvinga kolekcija

Pasak kolekcininkės, visos eleborų rūšys skirstomos į dvi grupes: stiebinius ir bestiebius.

Stiebiniai eleborai. „Žiedai pasirodo iš peržiemojusio stiebo ūglio suformuoto stambaus pumpuro. Sunokinęs sėklas, šis stiebas nunyksta, jį pakeičia naujas, pasiruošęs žiemoti su žiedpumpuriu viršuje, – pasakoja Vita. – Mano kolekcijoje auga dvokiantysis ir H. x sternii stiebiniai eleborai. Priešingai nei bestiebiai, gerai auga ir saulėtoje vietoje, ir nedideliame pavėsyje, atsparesni sausroms.“ Kadangi žiedus sukrauna jau rudenį, šaltą žiemą jie gali apšalti ar visai nušalti, todėl augintoja pataria mulčiuoti.

Dvokiantysis eleboras (H. foetidus) kilęs iš Pietvakarių Europos, auga akmenuotuose šlaituose ir šviesiuose miškuose. Užauga iki 40–50 cm. Lapai tamsiai žali, visžaliai, giliai suskaldyti į 7–10 skilčių. Rudenį iš žemės užauga 20–30 cm ilgio stiebas su žiemojančiais lapais, o žiemai baigiantis arba pavasarį iš jo išlenda iki

80 cm aukščio žiedkotis su daugybe smulkių varpelio formos žiedų. Jie žali, kartais su purpuriniu ar rausvai rudu atspalviu. Nors šių gėlių pavadinimas ir baugus, iš tikrųjų žiedeliai bekvapiai. Žydi gausiai balandį–gegužę, apie 25–35 dienas. Vėliau subrandina sėklas.

H. x sternii – tarprūšinis Korsikos eleboro ir H. lividus (kilusio iš Maljorkos) hibridas, augantis gana kompaktišku, iki 50 cm aukščio kereliu. Šie puošnūs augalai ištvermingi žiemą. Lapai melsvai žali, panašūs į H. lividus.

Bestiebių eleborų žiedai susiformuoja ant tam tikro stiebo, kuris žiedynkočius iškelia į paviršių. Lapai skroteliniai, pradeda atželti augalams žydint ir visai susiformuoja derėjimo metu.

Baltažiedis eleboras (H. niger) paplitęs Alpių, Apeninų kalnų šlaituose. Pasak Vitos, augalai visžaliai, iki 25–30 cm aukščio. Žiemojantys lapai tamsiai žali ir standūs, pavasarį juos pakeičia nauji. Stiebas belapis, viršutinėje jo dalyje yra 2–3 žvyniški lapeliai. Žiedkočiai ištįsta apie 30 cm. Žiedai pavieniai, nusvirę, dideli, iki 7–8 cm skersmens, iš pradžių skaisčiai balti, iš išorės baltai pilkšvi, vėliau rausvi, paskui pažaliuoja. Žydi kovą–balandį, apie 12–14 dienų, subrandina sėklas. Kolekcininkė pažymi, kad baltažiedžiai eleborai atsparūs šalčiui, žiemą ištveria –35 °C, bet kartais apdega nuo saulės, todėl pavasarį juos reikėtų pridengti eglišakėmis.

Rausvažiedis eleboras (H. purpurascens) kilęs iš Pietvakarių Europos, paplitęs Ukrainoje, Karpatų kalnuose. Užauga 20–40 cm aukščio. Skroteliniai lapai tamsiai žali, nežiemojantys. Žydi purpuriniais tuščiaviduriais, 4 cm skersmens žiedais balandį–gegužę, apie 20–30 dienų. Peržydėję žiedai pažaliuoja.

Keru augantis tarprūšinis hibridinis eleboras H. x glandorfensis yra 20–30 cm aukščio, žydi anksti pavasarį purpuriniais, dar puošnesniais žiedais nei rausvažiedžiai. Žydėjimui einant į pabaigą, pradeda augti nauji lapai. Nespėję iš rudens subręsti, lapai per didesnius šalčius apšąla.

Rytinis eleboras (H. orientalis) kilęs iš Graikijos, Turkijos ir Kaukazo. Augalai visžaliai, atsparūs šalčiui, 30 cm aukščio. Natūraliose augavietėse dažnai auga grupėmis. Pavasarį žydi taurelės pavidalo, apie 5 cm skersmens žiedais. Vita teigia, kad lengvai kryžminasi tarpusavyje, yra daug savaiminių hibridų, nuo skaisčiai baltų iki salotinių ar rausvų, vienspalvių ar kontrastingai taškuotų.

‘Barnhaven Double Dark Shades’.

Rytinių eleborų hibridai

„Dėl Anglijos, Nyderlandų ir kitų šalių selekcininkų dėmesio šiems unikaliems, ilgaamžiams augalams, sukurta daugybė labai įspūdingų veislių ir tarprūšinių hibridų: dideliais, 5–7 cm skersmens, tuščiaviduriais ar pilnaviduriais įvairių formų žiedais, dažnai svyrančiais, primenanančiais varpelius, – teigia kolekcininkė. – Pačių nuostabiausių spalvų: nuo baltos, gelsvos, geltonos, kreminės, žalios, rausvos, rožinės, purpurinės iki šokoladinės ir net beveik juodos, su gerai matomais aukso spalvos kuokeliais.“

Vitos kolekcijoje unikaliais pilnaviduriais žiedais išsiskiria rytiniai eleborų hibridai (H. orientalis x hibridus): ‘Double Spotted White’ – purpuriniais taškeliais išgražintais baltais žiedlapiais, ‘Double Ellen Pink’ – vaivorykštės pereinančiomis spalvomis, nuo šviesiai žalsvos, rausvos iki rožinės,  ‘Double Picotee’ – šviesiai rausvais, su išryškėjusiomis purpurinėmis gyslomis ir tokiais pat žiedlapių apvadais, ‘Double Ellen Picotee’ – šviesiai rausvais, gausiai išpuoštais purpuriniais taškeliais, su kontrastingais apvadais, ‘Double Yellow’ – stambiais, šviesiai geltonais su žaliu viduriuku, ‘Barnhaven Double Dark Shades’ – vienas iš tamsiausių pilnavidurių kultivarų, labai tamsiais purpuriniais žiedlapiais ir ryškiais geltonais kuokeliais.

Tarprūšinis hibridas H. x sternii.

Kolekcininkė sako, kad į plukes lygiuojasi ir puošniai atrodo anemoniniai hibridai: ‘Barnhaven Anemone Strain White Shades’ – šį vėlų rudenį pražydę baltais žiedais su puošniu žalsvu viduriuku, ‘Anemone Strain Lilac’ – rausvais žiedlapiais, dekoruotais labai gausiomis mažytėmis persiliejančiomis purpurinėmis dėmelėmis ir menišku centru, ‘Anemone Pink Spotted’ – šviesiais rausvos bei purpurinės deriniu ir ‘Anemone Pink’ – rausvais elegantiškais žiedais.

Lietuvoje kol kas labai retas hibridas ‘Spotted Pink’ banguotais, taškuotais rausvais žiedlapiais, o iš gausiausiai žydinčių tikras favoritas ‘Single White’ baltais, tuščiaviduriais, stambiais žiedais.

‘Anemone Strain Lilac’.

Auginimas

Vieta. Vitos teigimu, eleborai ilgaamžiai – nepersodinti gali augti 10–12 metų, yra pavėsio augalai. Geriausia jiems surasti vietą pavėsyje arba pusiau pavėsyje, galima sodinti po medžiais ar krūmais, nors rytiniai eleborai neblogai pakenčia ir saulėtą vietą, jeigu netrūksta drėgmės. Mėgsta nerūgščią, neutralios reakcijos (pH 6,5–7), vidutinio sunkumo, laidžią, pakankamai drėgną priemolio dirvą. Augintoja primena, kad eleborų nepatartina persodinti, todėl iš karto parinkite jiems nuolatinę vietą.

Sodinimas. „Sodinti geriausia balandį arba rugsėjį, – patirtimi dalijasi Vita. – Iškasu plačias, 40 x 40 x 30 cm duobes, iki pusės pripilu komposto (šiems augalams reikia daug organikos), tuomet įstatau į duobę ir užpilu žemėmis.“ Kolekcininkė pataria sodinti negiliai, kad besiformuojantys pumpurai liktų paviršiuje. Pasodinus apie mėnesį palaikyti nuolatinę drėgmę, reguliariai laistyti.

Priežiūra. Kasmet anksti pavasarį, prieš žydėjimą, kad neliktų grybinių ligų sukėlėjų, augintoja pataria nukirpti ir sunaikinti senus lapus, paskui pamulčiuoti nestoru komposto sluoksniu ir minimaliai patręšti kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais.

Jauni lapai užauga po žydėjimo. Dirvą aplink augalą patartina ravėti, supurenti paviršinį sluoksnį, mulčiuoti kompostu. Liepos mėnesį galima patręšti antrą kartą kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais ir įterpti kaulamilčių (organinės trąšos).

Dauginimas. Pasak augintojos, eleborai dažniausiai auginami iš sėklų. Ji pataria sėti šviežias, birželio pabaigoje ar liepą surinktas sėklas į humusingą, drėgną ir laidžią priemolio žemę. Užberti 1 cm storio žemių ar komposto sluoksniu. Galima sėti ir į dėžutes su puriu substratu.

Augintoja pastebi, kad dauguma daigų pasirodo kovą, bet nemažai sudygsta ir rudens pabaigoje, lapkritį. Paaugusius dvejų metų sodinukus reikia išpikiuoti rugsėjį arba balandį. Sėjinukai pražysta jau trečiais metais po sėjos. Dažnai eleborai pasisėja ir savaime, pridygsta aplink kerelius.

Juos dauginti galima ir vegetatyviškai, dalijant suaugusius, 5–10 metų amžiaus kerus. Tinkamiausias rugsėjis, nes atvėsus orams, šaltuoju metų laiku geriausiai formuojasi šaknų sistema. Padalijus kerą, pjūvių vietas reikia apibarstyti medžio anglies milteliais. Jei augalus pirksite vazonuose, galite sodinti per visą vegetacijos sezoną.

Ligos ir kenkėjai. Kadangi eleborai privilioja sraigių ir šliužų, augintoja pataria juos nuolat rinkti arba naudoti tam skirtus repelentus. Iš visų eleborų labiausiai nukenčia baltažiedžiai ir H. x glandorfensis. Kartais juos užpuola vabzdžiai. Ant lapų atsiradus  kenkėjų ir jų lervučių, purkškite insekticidais „Deciu“, „Actara“, „Karate Zeon“.

Vita pastebi, kad dažnai eleborus pažeidžia antraknozė (grybinė liga). Jeigu ant lapų išryškėja tamsios spalvos žiedo formos dėmių, pažeistus lapus būtina nukirpti ir sunaikinti, o augalą ir dirvą aplink purkšti ar palaistyti fungicidais „Previcur“ ar „Signum“, tinka ir vario preparatai.

Geriausia augalus anksti pavasarį profilaktiškai nupurkšti vario preparatais, tai padės išvengti grybinių ligų. Augdami pernelyg rūgščioje dirvoje, eleborai dažnai tampa neatsparūs ligoms, tuomet patartina nukalkinti dirvožemį.

Vitos Kuktienės nuotraukos

 

eleborai, eleborų priežiūra, čėrai, Kalėdų rožė