Prieš šliaužiančią invaziją – alumi ir druska?

Dykras ir kitas apleistas žemes apkėtęs Sibirinis barštis, kuriuo savivaldybėms niekaip nepavyksta atsikratyti, nėra vienišas. Patyliukais vyksta kitos itin agresyvios rūšies invazija – pilvakojo moliusko luzitaninio ariono. Sodininkai mėgėjai dėl jo jau stveriasi už galvų. „Ūkininko patarėjas“ pasidomėjo, kaip šis šliužas kėsinasi į ūkininkų laukus ir, pagaliau, ar turime tinkamų ginklų prieš šią šliaužiančią invaziją?

šliužai, luzitaniniai arionai, invaziniai šliužai, moliuskocidai, Jonas Venslovas

Ėdrieji šliužai

Yra ko nerimauti, nes, palyginti su invaziniais, mūsų dirvašliužiniai atrodo nekaltučiai. Luzitaniniai arionai už juos 2–4 kartus didesni, pasiekia iki 12 cm ilgį ir nespjauna į jokias sultingas gėrybes, kokias tik randa soduose bei daržuose. Ir nors suaugėliai per žiemą neišgyvena, kitam sezonui palieka „dovanėlę“ – apie 400 kiaušinėlių, iš kurių išsirita nauja ėdrūnų karta.

Ko tik žmonės prieš juos nesigriebia – pasišviesdami prožektoriumi šliužus renka naktimis, stato gaudykles su alumi, prisimena visas liaudiškas priemones… Tokiame užkrėstų sodų masyve įsikūręs agronomo išsilavinimą turintis vilnietis „Ūkininko patarėją“ patikino, kad jo sklype – ramu. Vos išgirdęs apie pirmuosius signalus vyras panaudojo moliuskocidus. Jais barsto sklypo ribas. O kas pavėlavo imtis profilaktikos, įsileido vieną ar kitą neprašytą svečią – dabar nebeatsigina. Pirmąkart Lietuvoje šis šliužas buvo aptiktas apie 2008 m. Kaune. Pradžioje manyta, kad jis pradėjo plisti nuo Klaipėdos, tačiau mokslininkai patvirtino, kad tai buvo kita ariono rūšis.

Ragina savivaldybes

Aplinkos ministerija (AM) ragina savivaldybes sukrusti: panaudoti aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas, tarybų sprendimais pasitvirtinti atskiras tvarkas dėl invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo savo teritorijose. Nurodo gerąjį pavyzdį – štai Raseinių rajono savivaldybė jau įgyvendinanti luzitaninio ariono populiacijos gausos reguliavimo planą! Jį pačių raseiniškių iniciatyva parengė Vilniaus universiteto mokslininkai.

ŪP pasidomėjus Raseinių rajono savivaldybės geruoju pavyzdžiu paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta, kaip skelbia AM. Raseiniškiai iš tiesų pirmieji Lietuvoje ėmėsi iniciatyvos. Buvo skelbiami viešieji pirkimai, atvykę Vilniaus universiteto mokslininkai ištyrė padėtį ir pateikė rekomendacinį veiksmų planą, numatytą keleriems metams. Pasak savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjos Vilmos Kundrotienės, planas geras, į jį įtraukta daug įvairių punktų, nuo šienavimo iki augalų apsaugos produktų (AAP) naudojimo, tiek valstybiniuose sklypuose bei miško teritorijose, tiek namų valdose. Tačiau šis veiksmų planas neįgyvendintas, nes taryba tam neskyrė biudžeto lėšų. O šliužai ir toliau sėkmingai dauginasi. „Kitąmet populiacija bus gausesnė“, – akivaizdu Raseinių savivaldybės administracijos atstovei. Pasak jos, dabar viskas priklauso nuo to, kaip savo jėgomis tvarkysis seniūnijos ir gyventojai.

Nenuleisti rankų stengiasi šio rajono Betygalos seniūnija, kurioje invazinė rūšis išplitusi bene labiausiai. Seniūnas Stanislovas Totilas neslėpė, kad prieinamų priemonių arsenalas nėra didelis. Pasikviečia pašalpų gavėjus – jie aprenka šliužus. Taip pat Betygaloje naudojama techninė druska. Ja pasūdyti padarai iš karto gaišta. AAP yra, tačiau jie, pasak seniūno, daugumai gyventojų per brangūs, o seniūnija lėšų neturi. Taip pat yra galvosūkis ir dėl to, kur padėti surinktus šliužus – ar galima mesti į kompostą.

Luzitaniniai arionai išplito ir į Dubysos regioninio parko teritoriją – Betygalos kraštovaizdžio draustinį. Dubysos baseine jie tarpsta ties Vieviršės ir Lelyko santaka, kur statūs krantai ir šabakštynai, yra pūvančių medžių. Buvo numatyta išvalyti šių upių krantus… Anot Betygalos seniūno, pastebima, kad šliužai iš gamtos keliauja į daržus, esančius arčiau Vieviršės pakrančių.

Lietuvoje tai nėra vienintelė vieta, kur luzitaniniai arionai išplito į natūralią gamtą.

„Pas mane nėra“

Ar invaziniai šliužai jau kėsinasi ir į ūkininkų laukus? Specialistai vieningai teigia (tai patvirtina ir pasaulinė tendencija), kad šliužams daugintis plačiąja prasme palankiausios sąlygos laukuose, kur taikomas supaprastintas žemės dirbimas – skutimas ar tiesioginė sėja į neapdirbtą ražieną, mat šliužai turi kur pasislėpti.

Pirmiausia skubėjome pasiteirauti Lietuvos neariamosios tausojamosios žemdirbystės asociacijos (LNTŽA) pirmininko Jono Venslovo. Rokiškio rajone, Kamajų seniūnijoje ūkininkaujantis tausojamosios žemdirbystės patriotas patikino: „Pas mane nėra, jų dar nebuvau sutikęs.“ Ir, pasak LNTŽA lyderio, jo plotuose nėra jokių šliužų. Taigi kol kas esą nereikalingos ir jiems kontroliuoti skirtos AAP.

Tačiau atėjūnų plitimo faktas ūkininką jaudina. Jam apmaudu, kad pavojus kyla iš sodininkų mėgėjų, namų valdų. „Tegul daržininkai susitvarko – nepaplis pas ūkininkus. Iš daržų plečiasi, ne iš ūkininkų“, – samprotavo žemdirbys. Jo nuomone, atsakomybę turėtų prisiimti ir AM, ir savivaldybės, ir apsileidę namų valdų savininkai bei kiti, kurie neprižiūri palaukių, pakelėse leidžia klestėti kiečiams.

Anot J. Venslovo, štai Panevėžyje vanduo pralaužė užtvanką, o AM išsiuntė žinutę, kad gali padėti užtvankas griauti, o ne remontuoti: „Taip ir su šliužais: nuėjo į saugomą teritoriją, tai jį saugokim? O kai visur paplis, tai sakys „mes jums nepadėsim“. Pas mus viskas saugoma, tik ne žmonės.“ Pratęsdamas mintį jis svarstė, kad savivaldybė turėtų padėti žmonėms naikinti šliužus namų valdose, nelaukti, kol šie pradės šliaužti ant galvų.

LNTŽA pirmininkas mato analogiją su kitos invazinės rūšies, Sosnovskio barščio, paplitimu: „Kovoja, kovoja – niekaip negali nukovoti.“ O juk yra veiksmingų AAP. Štai ir jų ūkis pirkęs sklypą, kuriame buvo Sosnovskio barščių, o šį pavasarį sutvarkė – švaru. Jei visi naikintų, tai ir būtų išnaikinta.

Grėsmė ne tik pasėliams

nma, zum, ukininkams, agro, šliužai, luzitaniniai arionai, invaziniai šliužai, moliuskocidai, Jonas Venslovas

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šiuos šliužus, ypač jaunesnius, ne specialistui sunku atpažinti. Taip yra iš dalies todėl, kad jų spalva įvairuoja, mažiukai gali nesukelti įtarimų, lengva supainioti su kita rūšimi. Suaugėlio dydis taip pat nėra pagrindinis atpažinimo rodiklis.

Pasak Visuotinės enciklopedijos, Lietuvoje iš viso aptinkamos 8 arionų genties rūšys. Tarp jų yra ir didumu invaziniam šliužui prilygstantis didysis arionas – tai rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Retasis šliužas visiškai juodas, o luzitaninio ariono suaugėlis – visų atspalvių rudos-oranžinės spalvos. Dar vienas svetimžemis šliužas – rudasis arionas – suaugęs yra didesnis (iki 15 cm) ir jo pado pakraštėlis yra ryškiai oranžinis, nepriklausomai, kokios spalvos šliužas (rudas, juodas, oranžinis). Nuo mažesnių rūšių arionų invazinis arionas (kaip ir kiti didieji arionidai) labiausiai skiriasi čiuopikų spalva – jie visiškai juodi.

Luzitaniniai arionai Centrinėje Europoje yra vieni pavojingiausių žemės ūkio augalams. Be to, šliužai gali pernešti augalų ligų sukėlėjus, gali kryžmintis su kitais didžiaisiais arionais ir juos nukonkuruoti.

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjas“ laikraštyje arba elektroniniame leidinyje.

 

Redakcijos nuotraukos

2022.08.11

ŪP korespondentė Irma DUBOVIČIENĖ

Susijusios temos – skaitykite: šliužai, luzitaniniai arionai, invaziniai šliužai, moliuskocidai, Jonas Venslovas