Receptas Lietuvos žemės ūkiui – eiti Nyderlandų keliu?

Pandemijos sąlygomis gyvenantis šalies agrarinis sektorius, žvelgiant iš miesto, atrodo dirba, kaip dirbęs. Tačiau sutrikusios tradicinės maisto produktų tiekimo grandinės, viešojo maitinimo sektoriaus uždarymas, eksporto problemos lemia didžiulius nuostolius ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms. Apie tai, kokias išeitis mato iš susidariusios padėties ir kaip būtų galima pakelti žemės ūkio sektoriaus gyvybingumą, su Šakių rajone veikiančios UAB „Agrolina“ direktore Raminta JAKELAITIENE kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Daiva BARTKIENĖ.

– Šakių rajonas, ko gero, vienintelis Lietuvoje turi savo žemės ūkio strategiją ir ji yra orientuota į perdirbimą. Gal galite plačiau pakomentuoti šią strategiją. Kokį Jūs įsivaizduojate ir norėtumėte kurti ateities žemės ūkį ir ar ta vizija turi sąlyčio taškų su šios Vyriausybės žemės ūkio programa?

– Šakių rajono žemės ūkio strategija patvirtinta 2016 m. Atlikta išsami ir informatyvi sektoriaus analizė. Strategijoje kalbama apie maisto grandinių plėtojimą, aktyvų ūkininkų informavimą, konsultavimą, vietinių žemės ūkio produktų integravimą į turizmo maršrutus rajone.

Dabartinė maisto rinkos situacija yra palanki Lietuvos ūkininkų mėginimams dalį žemės ūkio ir maisto produktų parduoti tiesiogiai galutiniams vartotojams, nes didėja ekologiško, sveiko, šviežio, natūralaus, gyvenamojoje vietovėje pagaminto maisto paklausa. Kadangi perdirbant produkciją ūkiuose taikomos neindustrinės technologijos, sudaromos sąlygos vystyti beatliekę gamybą, kartu diegiama atsakingo vartojimo kultūra, kuriamas glaudesnis ryšys tarp miesto ir kaimo.

Vietos produktų asortimento plėtimas perdirbant žemės ūkio produkciją padeda išsaugoti ir kurti naujas darbo vietas, regiono kultūrinį tapatumą, plėtoti kulinarinį bei tautinį paveldą, įvairinti vietos gyventojų veiklas ir pritraukti daugiau turistų. Trumpųjų tiekimo grandinių vystymas yra puiki galimybė smulkiems ir vidutiniams ūkiams bei jų kooperatyvams užsidirbti papildomų pajamų, sustiprinti savo pozicijas grandinėje.

Dabar reikalinga nauja žemės ūkio ir kaimo politika – žiedinis žemės ūkis. Ūkiams svarbu racionalizuoti gamybos procesus, mažinti sąnaudas, investuoti į skaitmeninimą, beatliekę, tvarią gamybą, pažangias technologijas, biotechnologijas. Pamažu merdinčiam kaimui gyvybės gali įpūsti visuomenės susidomėjimas ekologija.

Turime daug galimybių stiprinti žemės ūkio pozicijas eksporto rinkose. Išsivysčiusių šalių, pavyzdžiui, Nyderlandų, eksportas viršija 90 mlrd. eurų, o Lietuvoje jis nesiekia net 5 mlrd. eurų per metus.

Mūsų ūkiams dažniausiai tenka konkuruoti su Lenkijos ūkininkų pagaminta standartine produkcija – ne tik ES bendrojoje, bet ir šalies vidaus rinkoje, todėl taip daug kalbame apie apmokestinimo sistemą, ūkininkų skatinimą, mokslo įstaigų indėlį į mūsų žemės ūkio pažangą.

– Esate gimusi kaime, užaugusi Vilniuje, baigusi teisės ir valdymo bei viešojo administravimo magistro studijas, bet surizikavote grįžti į kaimą vadovauti šeimos verslui. Kaip manote, ko trūksta, kad kaime liktų ar į jį grįžtų jauni žmonės, kurtų ūkius ir plėstų verslus?

– Už BŽŪP įgyvendinimą atsakingi politikai turi užtikrinti, kad ūkininkavimas būtų patraukli veikla jaunajai kartai, nes būtent jaunieji ūkininkai yra imliausi inovacijoms ir skaitmeninėms technologijoms. Tačiau jaunimas labiausiai linkęs trauktis iš kaimo, įsikurti didžiuosiuose miestuose arba užsienyje.

Todėl smulkieji ir vidutiniai ūkiai, ypač jaunieji ūkininkai, turėtų sulaukti efektyvių skatinimo priemonių – teisingesnio tiesioginių išmokų, investicinės paramos paskirstymo, didesnio jų prieinamumo, lengvesnio ilgalaikio ūkio verslo projektų kreditavimo. Reikėtų peržiūrėti ir valstybinės žemės nuomos politiką, labiau šalies rinkoje populiarinti sertifikuotą, išskirtinės kokybės ir ekologišką žemės ūkio produkciją, nustatant jai mažesnį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą.

– Kokia žemės ūkio ateitis mūsų laukia, jei neinvestuosime į žinias ir gebėjimus, skaitmeninimą, pažangias technologijas, biotechnologijų diegimą ir kitas priemones, jei žemdirbiai nebus vieningi ir nesirūpins savo organizacijų išlikimu? Tam, kad būtų įdomus jaunimui, žemės ūkis turi neatsilikti nuo mokslo ir technologijų pažangos. Šakių krašte yra ir labai stambių ūkių, ir visai mažų ūkelių. Gal ne visi išgyvens, bet visi nori rasti savo vietą. Ar įmanoma suderinti tokius skirtingus žemdirbių interesus?

– Valstybės pažanga turėtų būti matuojama pagal tai, kiek ji sukuria prieinamų galimybių tiems, kam pagalbos reikia labiausiai. Net neabejoju, kad būtina įvesti tiesioginių išmokų lubas, tai turės būti padaryta, nes BŽŪP tai įpareigos. Pateiksiu pavyzdį: mokinys yra labai motyvuotas, jam puikiai sekasi, dažniausiai įvertinamas dešimtukais. Puiku! Bet mokykla labiausiai progresuoja tuomet, jeigu jai pavyksta rasti raktą į sėkmingą darbą su mažiausiai motyvuotais mokiniais. Tas pats principas galioja visur. Stambūs ūkiai, sutelkę kapitalą, žmogiškuosius išteklius, įvairias kompetencijas, pažangias technologijas, galų gale efektą kuria iš savo gamybos masto. Todėl stambių ūkių finansavimas viešaisiais pinigais turi būti adekvatus.

Dominuojant augalininkystės ūkiams, ir toliau pastebimai mažės ūkių, ypač smulkiųjų, skaičius. Tačiau žemės ūkio indėlis į skurdo mažinimą yra kur kas reikšmingesnis nei žemės ūkio sukuriama pridėtinė vertė. Dėl šios priežasties svarbu užtikrinti natūrinių, arba vadinamųjų šeimos, ūkių gyvybingumą. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse labai populiarūs dalinio užimtumo ūkiai, todėl būtų labai reikalinga diskusija šia tema su mokslo atstovais. O prekiniams ūkiams, kurie kuria darbo vietas ir prisiima įvairius įsipareigojimus, turi būti sudarytos atitinkamos mokestinės sąlygos ir paramos taikymo schemos, numatytas ilgesnis (net 10–20 metų) išduodamų kreditų terminas. Taip pat būtų vertinga atlikti Danijos ir Estijos mokestinės aplinkos bei ūkių kreditavimo sąlygų ekspertinę analizę.

– Daugiau nei 10 metų vadovaujate bendrovei, kuri gimtajame Kriūkų krašte kuria pažangų daugiašakį ūkį. Kaip sekasi?

– Šiemet „Agrolina“ minės savo veiklos 30-metį. Per tą laiką žemės ūkyje daug kas pasikeitė, stengiamės ir mes neatsilikti, įdėmiai sekėme mokslo naujienas, sėkmingai dirbančių ūkių taikomas naujausias technologijas. „Agrolina“ prilyginama stambiam ūkiui, pagrindinė jos veikla – augalininkystė, tačiau plėtojama ir mėsinė galvijininkystė. Ūkyje auginame daugiau kaip 200 aubrakų veislės galvijų su prieaugliu. Gyvulininkystė reikalauja daugiau dėmesio, energijos, investicijų į infrastruktūrą, pastatus, rankų darbo. Liūdina gyventojų nepakantumas bei priekaištai dėl žemei tręšti naudojamų kiaulių srutų. Nauda akivaizdi – sumažiname amoniako išlakas, dirvožemis tampa gyvybingesnis, naudojame mažiau cheminių azoto trąšų. Nors darome viską, kad žmonių nepiktintų kvapas – srutos specialiais preparatais apdorojamos biodujų jėgainėje, tačiau nepatenkintų asmenų vis viena yra.

Organinės trąšos – mėšlas, srutos, bioskaidžių atliekų kompostas ir kitokios atliekos – dėl mikrobiologinio poveikio sukuria dirvą gerinantį produktą – humusą, mineralizuoja organinės kilmės medžiagas iki augalui įsisavinamų komponentų. Visiems žinoma, kad dirvožemio struktūra yra svarbiausias dalykas, norint užauginti gerą derlių. Žaliasis kursas signalizuoja apie būtinybę iš esmės keisti tradicinę žemės ūkio veiklą į tausojamąjį ūkininkavimą, investuoti į ekologiškas, aplinkai draugiškas technologijas, tvarius sprendimus, tačiau pirmiausia reikėtų stengtis pakeisti žmonių požiūrį.

– Viena politinė partija Jus pristato kaip šešėlinę žemės ūkio ministrę. Jei jau žvelgiate į žemės ūkį politikės žvilgsniu, pasakykite, ką dabar darytumėte kitaip ir kokia kalba kalbėtumėte su žemdirbiais, jei iš tiesų turėtumėte žemės ūkio ministro portfelį?

– Vyriausybės lygmeniu suformuočiau strateginę žemės ūkio ir kaimo plėtros darbo grupę iš Lietuvos ir Nyderlandų agrosektoriaus atstovų. Nyderlandų Vageningeno universitetas ir tyrimų centras pagal pažangumą žemės ūkio srityje jau daugelį metų vertinamas kaip geriausias pasaulyje. Olandai yra išvystę intensyvų žemės ūkį, nes valstybė turi santykinai mažai dirbamos žemės ploto, orientavosi į inovacijas, rėmėsi mokslo pasiekimais. Tradiciniame žemės ūkyje kilogramui pomidorų užauginti reikia apie 100 litrų vandens, o olandai geba užauginti su vos 4 litrais.

2002 m. sprendimą sekti Nyderlandų pavyzdžiu priėmė Lenkija. Dabar matome, kaip Lenkija įgyvendina ambiciją pamaitinti Europą, kaip sparčiai auga šios šalies eksporto rodikliai. Mūsų ūkininkams su standartine produkcija sunkiai sekasi konkuruoti, todėl būtina diegti pažangias technologijas, keisti gamybos metodus, gaminti moderniau, tvariau.

Galėtume pasitelkti Airijos „Origin green“ nacionalinės maisto kokybės sistemos gerąją praktiką. Visa tai turėtume analizuoti kartu su mūsų mokslo, žemdirbių savivaldos atstovais ir kartu atsirinkti efektyviausiai veikiančius mūsų šalies sąlygomis metodus, technologijas.

Akivaizdu, kad kaip šalis mes turime kur patobulėti, svarbu kryptingas, nuoseklus darbas, suderintas veikimas su mokslo, agrosektoriaus atstovais bei politikais formuotojais.

Rimanto AKUTAIČIO nuotrauka

2021-03-29

 

 

 

Raminta Jakelaitienė, maisto produktai, pandemija