Rita Šemelytė: „Šiais laikais kiekvienas gali patirti Kolumbo atradimo džiaugsmą“

„Šeimininkės“ korespondentės Ritos Šemelytės kelionių reportažai mėgstami žurnalo skaitytojų. Juos pastebėję leidyklos „Obuolys“ darbuotojai pasiūlė žurnalistei išleisti knygą. „Pati nebūčiau pasiryžusi“, – pripažįsta Rita, glausdama prie širdies savo „kūdikį“ – ką tik pasirodžiusią knygą „Ugnies ir ledo kelionės“. Nuoširdūs įspūdžiai ir nuostabiausių pasaulio vietų nuotraukos nudžiugins ne vien kelionių gurmanus.

Ko reikia, kad parašytum knygą? Ne tokią, kurią išsileistum tiesiog sau, bet tokią, kurią pirktų, išgraibstytų tiražą? Knygai reikia tik idėjos, ji gimsta iš minčių pasaulio, be jokių investicijų, gamtos ištek­lių ar modernių technologijų. Jei neturi kompiuterio, gali rašyti ranka į bloknotėlį, jei namuose šalta, įsitaisyk kur nors kavinės kamputyje. Kita vertus, studijuojant Vilniaus universitete man buvo įskiepytas pagarbus ir atsakingas požiūris į rašytinį žodį. Visi tuomet jautėmės poetais, bet nepamiršdavome svarbiausios taisyklės – jei gali nerašyti, nerašyk. Literatūros studijos suformavo supratimą, kad jei šiandien parašyta knyga rytoj bus pamiršta ir neatguls į klasikų lentyną, tai jos iš viso nereikia. Žurnalistinis darbas ir kelionių dokumentika šiek tiek pakoregavo akademinį požiūrį į literatūrą. Pati nebūčiau pasiryžusi išleisti knygos, nes reikia objektyvaus įvertinimo, kad tekstas įdomus ne tik man. Šią misiją atliko leidykla, kuri pastebėjo mano rašinius „Šeimininkės“ žurnale. Man kaip žurnalistei tai svarbus įvertinimas. Pasiūlymas išleisti knygą nebuvo netikėtas, apie tai galvojau jau seniai. 2011 metais, ruošdamasi ekspedicijai į Antarktidą, ilgai svarsčiau, ar galiu sau leisti tokią brangią kelionę? „Važiuok, – pasakiau sau. – Kai grįši, parašysi knygą.“

Tačiau po kelionės atsirado ne knyga, o tinklaraštis... Taip, prieš kelerius metus visus kelionių tekstus ir nuotraukas jau mačiau kaip visumą, todėl juos sukėliau į interneto svetainę. Tai buvo mėgėjiškas, savarankiškas projektas, kuriam toliau gyvuoti šiandien nepakanka vien mano programavimo pradžiamokslio.

Kiek laiko prireikė knygai parašyti? Teko girdėti ne tik paraginimų, bet ir konkrečių metodinių patarimų iš rašytojų, kaip kuriami tekstai, bet esu per daug gaivališka, kad susikaupčiau kasdieniniams užrašams, nuolat fiksuočiau detales. Be to, maniau, kad dirbant žurnalistinį darbą knygai laiko tiesiog nelieka. Pasirodo, viskas įmanoma. Knygą turėjau parašyti per du mėnesius. Žinoma, darbą paspartino kelionių straipsnių „Šeimininkės“ žurnale archyvas. Per keletą metų tekstai subrendo kaip geras vynas, galėjau atsijoti vertingiausias dalis. Kai kurie fragmentai taip gerai sustyguoti, tankiai suausti, kad nereikėjo išbraukti nė žodžio, tik sujungti į visumą. Dienoraščio žanro nesirinkau, man įdomesnis asociacijomis perpintas pasakojimas.

Kas buvo pirmieji skaitytojai? Rašydama knygą tariausi su bendražygiu, knygos bendraautoriu Vytautu Brazausku, nes kartu kūrėme kelionių idėjas. Be to, Vytautui knyga yra vertybė, namuose turi didelę močiutės padovanotą biblioteką, kurioje yra ir kelionių serijos „Horizontai“ kolekcija. Pirmasis skaitytojas ir knygos vertintojas buvo ir mano sūnus Augustinas, kurio puikiu teksto pojūčiu, erudicija galiu visiškai pasikliauti. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje kelionių žanras yra gana naujas. Žinomiausi tarpukario Lietuvos keliautojai – Antanas Poška ir Matas Šalčius. Sovietmečiu kelionės buvo apribotos, o nepriklausomybės periodas dar per trumpas, kad spėtų susiformuoti rašančių keliautojų karta. Ne visi ryžtasi keliauti savarankiškai, ne visi keliautojai gali rašyti, ne visi rašantieji gali ar nori keliauti. Dar reikia ir gerai fotografuoti, nes kelionių knygoje nuotraukos ne mažiau svarbios nei tekstas. Džiaugiuosi sulaukusi knygos įvertinimų, kad dokumentika parašyta kaip romanas.

Kelionių knyga fiksuoja besikeičiantį pasaulį? Knygoje sustabdytos kelionių akimirkos, pasaulis, kurio jau niekada nebebus. Nuotraukose įamžintos šventyklos Katmandu, kurias sugriovė žemės drebėjimas praeitais metais. Giedro veido senolė ant viršelio – moteris, kurią pamačiau šalia induistų šventyklos įkurtoje senelių prieglaudoje. Laimingas jos veidas švyti, nors už prieglaudos sienų į dangų nenutrūkstamai kyla tamsūs kremuojamų palaikų dūmai. Ši moteris liko gyventi tik knygos viršelyje – fotografuota prieš šešerius metus, o Nepale vidutinis moterų amžius apie 50 metų, tad jos pelenus jau nusinešė amžinybės upė. Kaip ir kelionės išgyventos, taip ir knyga parašyta su dideliu entuziazmu ir labai nuoširdžiai. Man atrodo, kad bet koks darbas sėkmingas tik tada, kai jo idėja, stipri vidinė motyvacija sprogdina iš vidaus. Jei grįžus po kelionių bespalviu balsu norisi pasakyti „patiko“ ir nieko daugiau negali pridurti, iš viso neverta keliauti, laimę galima rasti ten, kur esi. Mano namuose dirbo vienas meistras, kuriam užlipdyti silikono siūlę tarp plytelių prireikė dviejų valandų. Vien dėl šio darbo jis atvažiavo sekmadienį – laimingas žmogus, dirba ir mėgaujasi, ko daugiau reikia?

Kada pajutai, kad kelionės yra Tavo aistra? Mano kelionės prasidėjo nuo kalnų žygių: Tian Šanio, Altajaus, Kaukazo. Teko būti Urale su speleologais, apžiūrėti sienų vertikales po žeme. Nors buvo įdomu išvysti fantastišką stalaktitų pasaulį, bet supratau, kad mano stichija ne požemiai, o atviros erdvės, kai virš galvos begalinis mėlynas dangus, paremtas baltomis kalnų viršūnėmis. Esu kalnų žmogus, jų peizažas mane įkvepia ir išlaisvina. Vėliau žygiai persikėlė į Europos kalnus, nuo Skandinavijos iki Pietų Europos, užkopiau į aukščiausią Vakarų Europos viršūnę Monblaną. Šis kalnas kardinaliai pakeitė kelionių kryptį – pradėjome planuoti maršrutus po tolimus ir egzotiškus pasaulio kraštus. Sunku išskirti įdomiausią kelionę. Vien ko verta nepaprastai svetinga ir istoriškai įdomi Gruzija, iš kurios žmonių galime pasimokyti patriotiškumo. Išsipildė svajonė pamatyti Himalajus ir Everestą, egzotišką Katmandu ir paslaptingą Mustangą. Antarktida pasirodė kaip siurrealistinis žemynas, nepanašus į jokią kitą pasaulio vietą. Naujoji Zelandija – miniatiūrinis planetos žemėlapis, su unikaliais dinozaurų amžininkais paparčiais ir žeme bėgiojančiais paukščiais.

Kodėl Nepalas, Antarktida, Naujoji Zelandija? Šios šalys pasirinktos neatsitiktinai. Kai pasiekėme tolimus, egzotiškus kraštus, nutarėme šauti į priešingą planetos pusę ir patyrinėti Naująją Zelandiją. Tomis pačiomis kryptimis Žemės rutulį apsuko pirmieji keliautojai, kurių vardais pavadintas salas, sąsiaurius, jūras radome Naujojoje Zelandijoje ir Antarktidoje. N. Zelandijoje gimęs Edmundas Hilaris pirmasis įkopė į Everestą, motorinėmis rogėmis pasiekė Pietų ašigalį. Ir šiais laikais kiekvienas gali patirti Kristupo Kolumbo atradimo džiaugsmą, pamatyti pasaulį savitai, išgyventi sukrečiančias akimirkas savo akimis išvydęs pasaulio architektūros šedevrus ir gamtos stebuklus.

Kaip dažnai susikrauni lagaminą ir pajudi iš namų? Norint ištrūkti į kelionę, reikia kasmetinių atostogų, o kol jų laukiu, kasdienybės monotonijos purtausi kitais būdais. Žurnalistinis darbas suteikia daug galimybių iš arti susipažinti su įvairiausiomis žmonių patirtimis, bet ta pati lietuviška aplinka ilgainiui praranda skonį. Kartais pradeda atrodyti, kad nieko naujo negali sugalvoti, tirpsta kūrybingumas. Kai staiga suvokiu, kad niekur nebenoriu pajudėti iš savo komforto zonos, nes namie patogu ir gera, pasijuntu kasdienybės vartotoja, ne kūrėja. Išsivaduoti iš minčių ir idėjų sąstingio padeda aktyvi gyvensena. Nieko naujo nepasakysiu – mūsų fizinė ir psichinė savijauta yra nedaloma visuma. Vasarą važinėju dviračiu, žiemą plaukioju baseine arba paprasčiausiai daug vaikštau pėsčiomis. Pastebėjau, kad numynusi 100 kilometrų dviračiu kitą dieną straipsniui temą sugalvoju ir tekstą parašau greičiau. Ne tik aktyvus laisvalaikis, bet ir vien žiūrėjimas į gražų peizažą aktyvina už kūrybingumą atsakingą smegenų sritį ir mažina streso hormonų. Geras fizinis pasirengimas būtinas ir kelionėms – jei pavargsi, niekas nebus įdomu.

Vis dėlto įdomu, kiek kainuoja tolima, egzotiška kelionė? Negaliu atsakyti į tokį klausimą, nes išlaidos priklauso nuo poreikių. Įsitikinau, kad į brangias šalis galima nukakti pigiai, o po skurdžias kai kas sugeba keliauti prabangiai. Viskas priklauso nuo keliautojo. Turintieji daug pinigų, bet mažai laiko nesiima organizuoti kelionių savarankiškai, kreipiasi į agentūras – už paslaugas reikia sumokėti. Manau, norint keliauti svarbiausia ne pinigai. Galima savanoriauti tolimose šalyse – nekainuos nei nakvynė, nei maistas. Jei neturi pinigų transportui, stabdyk pakeleivingas mašinas, trūksta viešbučiui – ieškok svetingų šeimininkų per „CouchSurfing“ tinklą. Maistui pinigų tikriausiai atsiras, juk ir namuose valgai. Svarbiau nei pinigai – pasirinktas gyvenimo modelis, ar gali sau leisti trumpalaikes keliones, ar nori išvažiuoti ilgam. Jei pasiryžti daryti karjeros pertrauką ir išvykti metams, turi numatyti visas rizikas. Žinau istorijų, kai grįžęs po klajonių vyresnio amžiaus žmogus prarado kvalifikaciją ir iškrito iš darbo rinkos. Jam jau nerūpi kelionės, nes didžiausia problema – kur įsidarbinti. Pinigai nėra svarbiausi dar ir todėl, kad po įdomios kelionės greitai pamiršti, kiek išleidai. Šios investicijos virsta įspūdžiais, prisiminimais ir emocijomis, tai tokie turtai, kurių vertė laikui bėgant tik auga. Priešingai nei daiktai, kuriuos nusipirkai, o po metų išmetei.

Kaip planuoji keliones? Keliones planuoju savarankiškai – taip ne tik pigiau, bet ir įdomiau. Lėktuvo bilietų akcijų pradedu ieškoti maždaug prieš metus. Būtų gerai dar anksčiau pasidomėti, kaip kinta bilietų kainos, nelygu sezonas, iš kokių miestų pigiausi skrydžiai. Jei galite atostogų laiką derinti prie bilietų išpardavimų, sužvejoti mažiausią kainą nebus sunku. Pigiausia apsistoti jaunimo nakvynės namuose. Ten renkasi ir patys nuoširdžiausi įvairaus amžiaus keliautojai. Jaunimas dažniausiai nakvoja bendruose kambariuose, o senjorams patogiau atskiruose apartamentuose. Tokiuose viešbučiuose yra ir virtuvė, kur pigiai pasigaminsite vakarienę. Maisto produktų kainos panašios kaip ir Lietuvoje.

Ar norėtum gyventi kurioje nors iš aplankytų šalių? Laimingų žmonių šalis pasirodė Naujoji Zelandija. Išvažinėjome ją skersai išilgai, pasidairydavau, kaip gyvena vietiniai. Nors tai viena iš šalių, kur pragyvenimo lygis aukščiausias pasaulyje, žmonės nesipuikuoja prabangiais namais. Aristokratiškas, brandžios visuomenės požymis – kukli išorė ir turtingas vidus. Simboliškas pasirodė ir užrašas, kurį jau baigiantis kelionei išvydau viename mieste: „Tobula taika“. Zelandams pasisekė įsikurti salose, nutolusiose nuo didžiųjų pasaulio karų greitkelių. Vis dėlto man nepriimtinas požiūris, kad reikia lėkti ten, kur malonu, gražu ir gera, vien todėl, kad savi namai vargani. Be to, atvykėlis gali integruotis ir gerai jaustis tik margaspalvėje imigrantų minioje, tarp vietinių nebūsi savas. Gražioje pasaulio vietoje norėčiau pagyventi laikinai, nes trauktų į namus. Žmogus kaip medis turi turėti savo šaknis, jų netekęs plakasi lyg vėjo pamušalas. Kelionės man padeda įvertinti tai, ką turiu. Lietuviai linkę padejuoti, bet gyvename gerai. Pasidairykite plačiau po pasaulį – Aziją, Afriką, Pietų Ameriką, ir patys tuo įsitikinsite.

Rita ir jos...

...pomėgiai. Man patinka skirtingi, rodos, nesuderinami dalykai: buvimas gamtoje ir kompiuteriniai žaidimai, lavinantys fantaziją, pažinimą, loginį mąstymą. Mėgstu vaikščioti basomis po rasotą žolę, klausytis paukščių ir miško ošimo, auginti gėles. Galėčiau gyventi mažame namelyje gamtoje – man svarbiau gražus vaizdas pro langą nei buitinis komfortas. Bet namuose, kur dažniausiai ir dirbu, būtini trys dalykai: greitas internetas, geras kompiuteris ir išmanusis telefonas. Skaitymą dažnai pakeičiu įgarsintų knygų klausymu, kad pavargusios akys pailsėtų. Vasaras dažniausiai praleidžiu Lietuvoje, keliauju dviračiais, pėsčiomis ir automobiliu. Domiuosi ir pažįstu vaistinius augalus, kai kuriuos auginu ir pati. Nakvojant palapinėje gamtoje kvapios arbatos pasiimti iš namų nereikia – ežero pakrantėje greitai randu vandeninių mėtų. Iš kalnų atsivežu raudonėlių, aukso šaknų, krūminių sidabražolių – aukštikalnėse jie sukaupia ypač daug eterinio aliejaus. ...pojūčiai. Pirmiausia kelionėse ieškau laisvės pojūčio, stengiuosi išsivaduoti iš rutinos. Tarsi atgimstu iš naujo, apima nenusakomas, su niekuo nepalyginamas laimės jausmas. Kiekviena kelionė praturtina įspūdžiais, pažinimu, emocijomis – tai kaip atversta įdomi, dar neperskaityta knyga. ...potyriai. Neieškau ekstremalių potyrių, bet kelionėje tokių situacijų neišvengsi. Naujojoje Zelandijoje naktį teko sprukti iš itin pigių nakvynės namų, kurių gyventojai mums pasirodė įtartini, nepanašūs į turistus. Kopiant į Monblaną kilo tokia stipri audra, kad naktį laužė palapines. Gruzijoje bandėme pasiekti Kazbeko viršūnę, bet kilus rūkui pasiklydome, laimei, netikėtai sutikome vienintelę grupę, pasirodo, tai buvo turistai iš Mažeikių. Nepale važiuojant vietiniu autobusu per kalnus mintyse atsisveikinome su gyvenimu, nes pakeliui ant skardžio kybojo mašina, sužinojome, kad prieš savaitę kitas autobusas nukrito į prarają. Antarktidoje įstrigome tarp ledo lyčių, mūsų valtį su virve ištraukė laivas.

Ištrauka iš knygos „Ugnies ir ledo kelionės“

Prie Nirajamo prisijungia jo draugas gidas Soshi, lydintis amerikietį Roką. – Šiuo metu neturiu nei darbo, nei žmonos, nei vaikų, kada keliauti, jei ne dabar? Važinėju po Aziją jau šešis, o gal septynis mėnesius, tiksliai neprisimenu. Nepalas – gražiausia šalis iš visų, – sako Rokas, siurbiantis į save unikalią patirtį ir įvairiaspalvę kultūrą, planavęs iš Azijos keliauti į Europą. Yra ir daugiau pakeleivių: mergina iš Austrijos kiekvieną vakarą rašė dienoraštį, dvi moterys iš Malaizijos žingsniavo nuo saulės prisidengusios skėčiu. Prie Soshi prisijungė du vaikinai iš Australijos, kad neklaidžiotų ieškodami kelio. Jis gana aiškus iki Everesto bazinės stovyklos, tačiau vietomis takai šakojasi. Himalajuose geriau nepasiklysti. Vieną vakarą prie upės nuėję vandens, pamatėme brastos ieškančius du turistus. Jie pradėjo šaukti, mojuoti rankomis. Supratome, kad kažkas atsitiko, bet niekuo negalėjome padėti. Atrodo, kad jie leisdamiesi nuo kalnų brido per siaurus išsišakojusius upelius, kol pateko į upės salą, apsuptą vis platėjančių srovių. Jau temo, keliautojai tikriausiai buvo pavargę, grįžti atgal iki aukštupio nenorėjo. Kitos išeities nebuvo, brido per ledinę upę. Žinoma, batų nenusiavė, nes per upės akmenis basas nepereisi. Kol įkopė į šlaitą kitame krante, visai sutemo... Įeinant į Samargatha nacionalinį parką reikia užsiregistruoti. Kiekvienais metais atsiranda tokių, kurie dingsta be žinios. Aukščiausios pasaulio viršūnės kaip magnetas traukia ne tik alpinistus, bet ir įvairiausio amžiaus bei fizinio pasirengimo turistus: ne tik jaunus ir stiprius, bet ir senjorus. Nepalas iš tiesų yra keliautojų rojus, nes gali pasisamdyti nešiką. Jis tempia ne tik kuprinę, bet jei nori – ir sunkų fotoaparatą, net gertuvę. Na, tai kraštutinis variantas, kai turtingas vakarietis tik pirštais spragteli ir jam viskas paduoda. Bet atlaisvinti įskaudusius pečius nuo sunkios kuprinės, kad matytum ne tik savo suprakaitavusią nosį, bet ir kalnus, tikrai nėra išsidirbinėjimas, nes veiksmas vyksta penkių kilometrų aukštyje, kai net ir treniruotam kūnui tenka nemažas krūvis. Žinau, kad nešikas nepriimtinas alinančių žygių užgrūdintiems žygeiviams. Anksčiau galvojau taip pat: romantiką galima pajusti tik laukinėmis kalnų sąlygomis, euforija pelnoma sunkiu darbu žygyje, kai kovoji su kalnais ir pačiu savimi. Nužingsniavus ne vieną ilgą kalnų maršrutą, tiesa tampa paprastesnė: kuo daugiau patirties ir žinių, tuo mažiau kategoriškų teiginių. Pasirodo, kad kalnai gali atsiduoti ne prakaitu, bet spindėti elegancija, pro mažą viešbučio langelį apdovanoti tekančios saulės pro Everesto viršūnę vaizdu, patiekti vakarienę prie stalo ir pasiūlyti nakvynę lovoje, ne palapinėje. Ar minimalūs patogumai gali sugadinti kalnų žygį? Tikrai ne, jei tai ne fizinio pasirengimo treniruotė, o aistringai fotogeniškas maršrutas. Visą laiką skiri tam, kas svarbiausia: įspūdžiams, kurių nepamirši visą gyvenimą. Kalnų viešbučiuose dvivietį kambarį gali gauti ir už 2 eurus. Tiesą sakant, viešbučiai nėra tokie, kaip mes įpratę: kambarėliai, kur telpa tik lovos, dažniausiai iškalti nedažytais faneros lakštais nuo prekių pakuočių (dar matyti užrašai ir antspaudai). Girdėti, kaip už sienos maišelius krebždena ar kosti kaimynas. Kuo aukščiau, tuo sąlygos kuklesnės: 5 kilometrų aukštyje nebuvo net dalies lubų, nuo kito „miegamojo“ skyrė tik siena. Šeštą valandą vakaro lauke jau tamsu ir šalta, todėl keliautojai sėdi valgomajame: žaidžia kortomis, šnekučiuojasi, skaito knygas, rašo dienoraščius ir laukia vakarienės. Viduryje pastatyta krosnelė skleidžia malonią šilumą, o kambarėliuose prieš miegą ne nusirengi, o apsirengi, praverčia kepurė ir pirštinės. Nešikų uždarbis priklauso nuo nešamo svorio – nuo Luklos iki Everesto bazinės stovyklos visus krovinius tempia arba jakai, arba nešikai. Ant galvijų užkrauna kelis maišus bulvių, kopūstų ar alpinistų inventorių ir jie kantriai velka savo jungą. Jei bando maištauti, gauna pagaliu ar akmeniu per pasturgalį. Tad nenuostabu, kad kartais gyvulys užsispiria ir neina, arba raunasi kur nors į šalį ir pasileidžia tolyn plačiu slėniu. „Į laisvę!!!“ – pritariančiai šaukia jam tokias pačias vertybes puoselėjantis keliautojas. Bet ir žmonėms nė kiek ne lengviau. Krovinius (ne turistų kuprines) tempiantys nešikai pakelia 40–50 kg svorį, ant nugaros nešamos mantos svoris laikomas su juosta ant kaktos. Nešikai dažnai net sportinių batų neturi, įsispyrę į gumines šlepetes. Eina susilenkę dvigubai, o kažkur iš krepšio blerbia muzikėlė – už menką uždarbį kai kurie nusiperka mobilųjį telefoną. Vilkdami krovinį už lūpos užsikiša kramtomojo tabako – daugiau jokių pramogų. Mačiau, kaip išslenka „į darbą“ rytais iš dūminių pirkelių. Jei aukštai kalnuose neturi malkų, degina džiovintą jakų mėšlą, dūmai per stogą išsivėdina, bet ir spėja sodriai prisigerti į drabužius. Prausiasi ir drabužius skalbia tik kalnų upeliuose, lediniame vandenyje. Paauglių veidai jau išvagoti raukšlių, jie net dorai pasenti nespės – vidutinis vyrų amžius Nepale 56 metai, moterų metais trumpesnis. Krovinius tempiantys nešikai nepriklauso net žemiausiai darbininkų ir tarnų kastai, neturi dieviškos kilmės, yra beteisiai vergai. Kai netoli mūsų vienas nešikas suklupo po savo sunkia našta, Vytas pribėgęs padavė jam ranką, norėdamas padėti atsistoti. Jis nuleidęs galvą skubiai pasitraukė į šalį. Pasirodo, prie jų nedera liestis, sveikintis, kastoms priklausantys žmonės nevalgo su jais prie vieno stalo, maistas jiems išnešamas į lauką. – Kaip šunims? – bandau suprasti. – Taip, kaip šunims, – linkteli galvą Nirajamas. Gimęs vaikas į šį pasaulį atsineša tėvų kastos stigmą, kurios negali pakeisti, nors pastaruoju metu miestuose ribos tarp kastų tampa ne tokios ryškios. Nešikų nereikia painioti su šerpais. 1953 metais šią kalnuose gyvenančią tautą išgarsino šerpas Tenzing Norgay, įkopęs į Everestą. Nuo tada šerpų vardas tapo Himalajų ikona. – Šerpai labai turtingi, jiems priklauso viešbučiai kalnuose, – sako Nirajamas.

Daiva Budrienė Liudo Masio nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.