Vėjas: 
Pasak VU Botanikos sodo Vingio skyriaus vedėjos, mokslo darbuotojos dr. Reginos Juodkaitės, melsvės – vienos įspūdingiausių pavėsingų želdynų augalų. Jos nereiklios, ilgaamžės, vienoje vietoje gali augti daugiau nei dešimtmetį, išlaikydamos išraiškingą kerą, puošnią lapiją. Matyt, tai ir yra jų populiarumo paslaptis.
Rūta ANTANAITIENĖ
Šventyklų augalai
„Negali likti abejingas ir nesižavėti įvairiausiomis melsvių spalvų, formų ir tekstūrų variacijomis“, – pasakoja mokslo darbuotoja ir kviečia apsilankyti VU Botanikos sodo Vingio skyriuje, kur kaupiama melsvių kolekcija, atspindinti genties biologinę įvairovę ir selekcijos raidos pasiekimus.
‘Abba Dabba Do’.
Melsvės (Hosta Tratt.) – daugiamečiai šakniastiebiniai augalai, sudarantys tankius kerus, savaime paplitusios Šiaurės Rytų Azijos vidutinio klimato zonoje: Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Pasak mokslo darbuotojos, kiekviena rūšis užima nedidelį arealą. Didžioji dauguma auga pamiškėse, kalnų pievose. Kai kurios aptinkamos visiškoje tankmėje arba atvirkščiai – ant saulėtų skardžių, drėgnose pievose, upelių pakrantėse, pelkėse, durpynuose. Literatūroje nurodoma, kad miniatiūrinės melsvės auga ant samanotų medžių kamienų kaip epifitai. Skirtingų autorių duomenimis, dabar šiai genčiai priskiriama 20–40 rūšių.
‘Bressingham Blue’.
Rytų Azijos šalyse melsvės šimtmečiais buvo auginamos soduose. Kinų rašytiniuose šaltiniuose jos minimos dar Hanų dinastijos laikais 206 m. pr. Kr. Kaip kultūrinis augalas, vadintas Giboshi vardu, pirmiausia paplito Japonijoje. XI–XII a. rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad jos skirtos valdovams, sodinamos šventyklų soduose, jų lapais apvyniojamos Budos statulos.
Paini klasifikacija
Šių augalų taksonomija, pasak R. Juodkaitės, paini. Melsvės seniau vadintos Giboshi, Gysločio lelija (Plantain lily), priskirtos Niobe Salisb., sosiurijos (Saussurea DC.), Aletris L., lelijos (Lilium L.), viendienės (Hemerocallis L.) gentims. 1812 m. austrų botanikas L. Trattinnickas, siekdamas įamžinti austrų mediko ir botaniko N. T. Hosto atminimą, gentį pavadino Hosta. 1817 m. vokiečių botanikas K. P. Sprengelis suteikė Funkia vardą, Bavarijos kolekcininko H. Funko garbei. Galiausiai 1905 m. vykęs Tarptautinis botanikos kongresas oficialiai nutarė šią gentį vadinti Hosta Tratt., tačiau ir dabar kartais naudojamas Funkia vardas.
Žinoma, kad pirmosios rūšys – gyslotinė melsvė (H. plantaginea), kiaušininė melsvė (H. ventricosa) į Europą pateko iš Kinijos. Pirmąją šių augalų siuntą iš Japonijos atsiuntė vokiečių botanikas, keliautojas P. F. Sieboldas, jo vardu pavadintos dvi rūšys. Naujų rūšių paieškos vyksta iki šiol.
‘Fried Green Tomatoes’.
‘Piedmont Gold’.
Akį traukia vaizdinga lapija
Išvesta tūkstančiai melsvių veislių, besiskiriančių kero dydžiu, lapų formos, tekstūros, spalvų ir žiedų įvairove. R. Juodkaitė pastebi, kad jos dažnai vadinamos šešėlių karalienėmis. Miniatiūrinės veislės išauga iki 10–15 cm, o gigantiškos gali pasiekti ir 100 cm. Lapai pamatiniai, priklausomai nuo rūšies ar veislės, gali išaugti nuo 2 iki 45 cm ilgio ir 2–30 cm pločio, su ilgais lapkočiais.
„Melsvių lapai gali būti apvalūs, kiaušiniški, pailgi ar lancetiški, – pasakoja specialistė. – Yra veislių, turinčių standžius ir storus arba atvirkščiai – minkštus ir švelnius lapus, kuriuos norisi glostyti. Jie gali būti lygūs ir blizgūs, matiniai ir raukšlėti, turėti vaškinį apnašą. Išvesta veislių su labai ryškiomis ar mažiau pastebimomis lapų gyslomis.“
Kokia plati lapų spalvų ir atspalvių gama! Nuo vienspalvių (balsvų, gelsvų, šviesiai žalsvų, melsvų, pilkšvų ir šių spalvų tamsiausių atspalvių), dvispalvių (su ryškiais ar išsiliejančiais, platesniais ar siauresniais kontrastinių atspalvių apvadais) iki daugiatonių dryžuotų derinių. Mokslininkė pastebi, kad daugumos lapų atspalviai sezono metu kinta. Vienų rudenėjant intensyvėja, kitų pamažu blanksta. Geltona spalva palengva pereina į žalsvą atspalvį ir atvirkščiai.
Nors labiausiai vertinamos dėl išskirtinai dekoratyvios lapijos, vidurvasarį jos gali nustebinti įvairiaspalviais (baltais, melsvais, alyviniais, violetiniais), subtiliai kvepiančiais, net ir pilnaviduriais žiedais. Jie susitelkę į paprastos kekės pavidalo žiedynus su lapų pažiedėmis. Žiedai varpelio, vamzdelio ar voriškos formos. Ankstyviausios veislės pradeda žydėti birželį, o vėlyvosios – rugpjūčio pabaigoje.
Kryžminant melsves ir atrankos būdu išvesta tūkstančiai veislių, kurias registruoja Amerikos melsvių augintojų draugija. Ji nuo 1996 m. kasmet vienai veislei suteikia „Metų melsvės“ nominaciją. JK Karališkoji sodininkų draugija taip pat tiria veisles, o išskirtinėms skiria apdovanojimus.
‘Royal Standard’.
Rudenį išsiskiria žavesiu
Kai vasaros gėlynai pamažu praranda spalvas, vėlyvosios melsvių veislės jiems suteikia antrą kvėpavimą. Nors jau rugsėjis, vėlyvosios ‘Royal Standard’, ‘Fried Bananas’, ‘Fried Green Tomatoes’ ir gyslotinė melsvė (H. plantaginea) dar tik pradeda skleistis.
Iš Japonijos kilusi gyslotinė melsvė užauga iki 40 cm. Lapai šviesiai žali, ovališki, 15 cm pločio, 25 cm ilgio, blizgančiu paviršiumi. Išraiškingumo jiems suteikia ir ryškios 7–9 gyslos. Žiedai balti, labai kvapnūs, 5 cm skersmens, 10 cm ilgio, forma kiek primena baltosios lelijos žiedą. Žiedynkotis su dviem lapais, žydi rugsėjį apie 20 dienų. Žiemai pridengiama medžių lapais arba eglišakėmis.
‘Royal Standard’ krūmai auga sparčiai ir dideli, o lapai įgauna širdies formą. Lapija įspūdinga ir spalvine gama: net 22 cm ilgio, ryškiai žali, satiniško blizgesio lapai saulėje įgauna gelsvai žalius tonus. Vasaros pabaigoje ši melsvė pasipuošia taip pat kvapniais, piltuvėlio formos, baltais žiedais, gerokai iškilusiais virš lapijos. Žydėjimas trunka apie 25 dienas. Ši veislė yra pelniusi Karališkosios sodininkystės draugijos apdovanojimą.
‘Fried Bananas’ pražysta kiek anksčiau, rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje. Jos lapai dideli, blizgūs, žalsvai geltoni. Žiedai taip pat dideli, šviesiai alyviniai, maloniai kvepia. Kero aukštis apie 70 cm. Gali augti ir saulėtoje vietoje.
‘Fried Green Tomatoes’ lapai apie 25 cm ilgio ir 20 pločio, sodriai žali, primenantys žalius pomidorus, paryškinti 5–6 gyslomis. Kerai apie 60 cm aukščio ir 85 cm pločio. Žydi baltais, kvepiančiais žiedais rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje.
Auginimas ir priežiūra
Gyslotinė melsvė.
Vieta. „Melsvės geriausiai suveši daliniame pavėsyje, pasodintos giliai įdirbtoje, drėgnokoje, tačiau vandeniui pralaidžioje, humusingoje priemolio dirvoje, – patirtimi dalijasi R. Juodkaitė. – Šiems augalams reikia pavėsio bent tris valandas per dieną. Labiausiai kenkia tiesioginiai vidudienio spinduliai. Saulėtoms vietoms tolerantiškesnių veislių lapai storesni. Pasodintos šviesesniame pusšešėlyje su priešpietine saule geltonlapės ir dvispalvės su geltonais apvadais melsvės įgauna ryškesnių atspalvių, tačiau jų šaknims reikia pakankamai drėgmės.“
Specialistės teigimu, tos pačios veislės augalų lapai prie skirtingo apšvietimo įgauna skirtingą atspalvį, pavyzdžiui, ‘Sun Power’ – auksinio atspalvio šviesesnėje vietoje, žalsvoki labiau pavėsingoje. Šviesesnių tonų žalialapes irgi galima sodinti kiek šviesesnėje vietoje. Kvepiančios melsvės geriau suveši šviesesniame pusšešėlyje, viena kvapniausių gyslotinė melsvė vešliau suaugs ir daugiau žiedynų išaugins, parinkus kiek šviesesnę vietą.
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad melsvių veislės su mėlynų, pilkų, mėlynai ir tamsiai žalių lapų atspalviais geriau jaučiasi pavėsyje. Nuo tiesioginių saulės spindulių palaipsniui dingsta melsvas apnašas ir lapai žalsvėja. Ypač jautrios dvispalvės su baltais lapų apvadais veislės – jų lapų kraštai greitai išdega.
R. Juodkaitės nuomone, Vingio skyriaus kolekcijoje šią tikrai neūkanotą vasarą atspariausios tiesioginiams saulės spinduliams: ‘Brother Stefan’, ‘Cathedral Windows’, ‘Choo Choo Train’, ‘Emerald Charger’, ‘Fried Bananas’, ‘Fried Green Tomatoes’ (palengva gelsvėjo), ‘Reversed’, ‘Sentimental Journey’, ‘Spartan Glory’, ‘Stained Glass’.
‘Purple Heart’.
Tręšimas. Melsves geriau tręšti pavasario pradžioje (didesniu azoto kiekiu) ir vasaros pabaigoje–rudens pradžioje (didesniu kalio ir fosforo kiekiu) kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis. Suaugusiam dideliam kerui užtenka saujos trąšų, o miniatiūrinėms veislėms – nedidelio šaukštelio. Rugsėjo pabaigoje tręšti nerekomenduojama ir laistyti reikėtų mažiau, nes augti skatinamas augalas nespės pasiruošti žiemai.
Melsvės gana atsparios ligoms ir kenkėjams. Pavojingiausią virusinę ligą sukelia HVX virusas. Ant lapų atsiranda dėmių, pakinta spalva, lapų paviršiuje susiformuoja įdubimai. Tokio augalo išsaugoti jau nepavyks, tad geriau jį iškasti ir sunaikinti.
Rytų Azijos šalyse melsvės naudojamos ir maistui. Literatūroje nurodoma, kad jų skonis primena šparagus. Japonijoje kai kurios rūšys (H. montana, H. sieboldiana) auginamos kaip daržovės. Lapai valgomi lengvai virti arba žali. Pipirų skonio žiedai taip pat valgomi. Tačiau dažnai perspėjama, kad lapuose yra cheminių junginių, toksiškų naminiams gyvūnams (katėms, šunims, arkliams) ir mirtinai nuodingų žuvims.
Reginos Juodkaitės nuotraukos
2022-09-16
Susijusios temos – skaitykite: melsvės, hostos, vėlyvosios melsvės ‘Royal Standard’, gyslotinė melsvė, melsvė ‘Sun Power’
