Šaltalankių derlius – trečdaliu menkesnis

Šiemet mažesniu derliumi turi tenkintis ne tik javų, bet ir šaltalankių augintojai. Jie prognozuoja, kad šių vertingų uogų priskins gerokai mažiau nei ankstesniais metais. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl sumenko derlius, – trejus metus iš eilės alinusios sausros. „Šie metai šaltalankių augintojams prastesni nei įprasta, žinoma, tai priklauso ir nuo regiono, kuriame auginami, tačiau bendra tendencija tokia“, – tikino Lietuvos šaltalankių augintojų asociacijos (LŠAA) prezidentas Gediminas Radzevičius.

LŠAA prezidentas Gediminas Radzevičius

Stebimas naujas reiškinys

Alytaus rajone, Alovės seniūnijoje, 75 ha ekologiniame ūkyje šaltalankius auginanti Daiva Kvedaraitė geromis sąlygomis iš vieno hektaro priskindavo 1–1,5 t, kartais ir 2 t šaltalankių uogų, tačiau šį sezoną prognozuoja, kad derlius bus trečdaliu mažesnis. Šaltalankiai uogas veda ant antramečių ūglių, o Dzūkijoje pernai ir dar dvejus ankstesnius metus buvo sausros, todėl susiformavo labai nedideli ūgliai, nulėmę prastesnį šių metų derlių.

Kitas svarbus veiksnys, turintis įtakos šaltalankių derlingumui, – gruntinio vandens lygis. „Didžioji Lietuvos šaltalankių ūkių dalis išsidėsčiusi nenašiose žemėse ir tai riboja potencialų derlingumą, kuris labai priklauso ir nuo to, kaip aukštai yra gruntinis vanduo. Jei gruntinis vanduo arčiau augalų, jie kiekvienais metais stabiliau duoda didesnį derlių“, – aiškino G. Radzevičius.

Šiemet šaltalankių augintojai stebėjo ir iki šiol nematytą reiškinį. „Karščiausiomis vasaros dienomis šaltalankių medeliai ėmė mesti uogas, tikriausiai jausdami, kad trūks drėgmės joms užauginti. Tai naujas reiškinys, lemtas klimato kaitos, mažai tyrinėtas, net mokslininkai dar negali daryti išvadų, kodėl tai vyko“, – pasakojo daug šaltalankių auginimo patirties turintis G. Radzevičius.

Ekologinių šaltalankių ūkių šeimininkai džiaugiasi, kad jau pavyksta pergudrauti daug žalos pridarančią šaltalankių muselę, nuo kurios apsisaugojimo priemonių Lietuvoje nėra, nors jų turi vokiečiai, lenkai, latviai. Anot G. Radzevičiaus, su muselėmis vyksta lenktynės, todėl derlių stengiamasi nuskinti kiek anksčiau, kol jis dar nepažeistas. Tiesa, tenka skinti iki galo nesunokusias uogas, tačiau, jei ūkininkai lauktų, kol jos sunoks, šaltalankių muselės apsigyventų uogose ir žmonėms nebeliktų nieko.

Realizacija problemų nekelia

Kasmet vis daugiau žmonių įsitikina, kokios vertingos šaltalankių uogos, todėl jų augintojams problemų dėl realizacijos nėra. „Supirkimo kainos šį sezoną nėra labai aukštos, tačiau patrauklios“, – atviravo G. Radzevičius.

Anot D. Kvedaraitės, ji 95 proc. savo ūkyje užauginamų uogų parduoda Lietuvoje. Prieš porą metų situacija buvo kitokia –tokį patį uogų kiekį realizuodavo užsienyje. Viskas pasikeitė, kai iš šaltalankių čia pat ūkyje buvo pradėti gaminti įvairūs produktai. Įvertinę kokybę, juos labai greitai pamėgo pirkėjai.

Ūkininkė Daiva Kvedaraitė

Kvedaraitės ūkyje įrengtas modernus perdirbimo cechas: sumontuota automatinė sulčių išpilstymo linija, moderni džiovinimo spinta, du sulčių spaudimo aparatai, stiklainių užsukimo ir etikečių klijavimo įranga, nupirkta naujų virimo katilų. Visi procesai yra mechanizuoti ir automatizuoti. Siūlomas gausus produktų asortimentas – šaltalankių gira, pelniusi „AgroBalt“ apdovanojimą, arbata, sirupai, sultys, dviejų rūšių uogienės, besiskiriančios cukraus kiekiu, kuris yra vienintelis natūralus konservantas. Nenaudojami jokie tirštikliai, skiedikliai, stabilizatoriai. Abiejų rūšių uogienės pasterizuojamos 82 laipsnių temperatūroje, kad būtų išsaugotos visos vertingosios, šaltalankių uogose esančios medžiagos.

Be laistymo neišsivers

Keičiantis klimatui, neišvengiamai teks priprasti prie to, kad ir šaltalankiai turi būti laistomi. Skinant uogas medelis nugenimas, tad jam reikia atsikurti, o trūkstant drėgmės, jis negali iš žemės pasiimti reikalingų medžiagų, todėl skursta ar net žūsta.

„Aš pats ir kai kurie kiti augintojai jau žadame įsirengti laistymo sistemas. Taip galėtume užsitikrinti stabilų derlių, būtume mažiau priklausomi nuo klimato užgaidų ir išgelbėtume plantacijas. Tam reikia labai didelių investicijų ir daug darbo“, – tikino šaltalankių augintojas G. Radzevičius. Jo nuomone, laistymo sistemoms įsirengti tokio pobūdžio ūkiuose per Kaimo plėtros programos priemonių planą galėtų būti numatyta išskirtinė parama ir galbūt net didesnis kompensavimo intensyvumas, nes tai neproporcingai didelės sąnaudos. Reikės ne tik prie kiekvieno medelio laistymo žarnelę atvesti, bet ir iškasti vandens telkinius, įrengti gręžinius, o tai kainuoja labai didelius pinigus.

Tręšimas – problemiškas

Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria ekologiniai ūkiai, – šaltalankiams tinkamų ekologiškų trąšų trūkumas. Mat ekologiškų veiksmingų trąšų praktiškai nėra. „Visas, kurios yra rinkoje, išbandėme ir turime liūdną rezultatą. Neturime galimybių padėti šaltalankių medeliams tada, kai jie stipriai apgenėti“, – nelinksmą tiesą konstatavo LŠAA prezidentas.

Anot G. Radzevičiaus, būtų gerai, kad kitose Europos Sąjungos (ES) valstybėse sertifikuotas ekologiniams ūkiams tinkamas naudoti trąšas ir kitas priežiūros priemonės būtų galima naudoti ir Lietuvoje, nereikėtų jų akredituoti atskirai. Dabar lenkai turi, latviai turi, Lietuvos šaltalankių augintojai – ne. Kažkodėl mūsų šalies rinka nepatraukli šaltalankių trąšų gamintojams, jie nenori jų akredituoti Lietuvoje, nes sertifikavimo procedūra labai brangi. „Yra taip, kad negalime naudotis tuo, kuo naudojasi mūsų kaimynai“, – nusivylimo neslėpė G. Radzevičius.

Esą būtų geras postūmis ir didelė pagalba ūkininkams, jei nors vienoje ES šalyje sertifikuotas trąšas ar kitas priemones pagal tam tikrą regioną be didelių apribojimų būtų leidžiama naudoti ir kaimyninėse šalyse. Reikėtų rasti susitarimą tarp šalių, kad vienoje šalyje atlikti tyrimai būtų pripažįstami ir kitoje, o sertifikavimas vyktų pusiau automatiniu būdu. Tai palengvintų ir vyšnias auginantiems sodininkams, kurias taip pat puola vyšninės muselės ir pridaro daug žalos derliui.

Šaltalankių ūkių mažėja

Bene didžiausi šaltalankynų plotai Lietuvoje buvo deklaruoti 2017 metais. Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) duomenimis, jų buvo beveik 3 908 ha. Dabar stebimas ženklus šaltalankių plotų sumažėjimas.

„2019 metais buvo deklaruota 2 845 ha šaltalankių uogynų, 2020-aisiais – 2 540 ha, o šiais metais – 2 337 ha. Tokiam procesui įtakos turėjo sausros ir didesni reikalavimai, įpareigoję plantacijų savininkus laikytis tam tikrų augalų tankio reikalavimų ir užtikrinti normalią jų priežiūrą. Dėsninga ir tai, kad dalis augintojų, atėjusių dėl išmokų, susidūrę su griežtesne tvarka traukiasi iš šio verslo. Lieka tie, kurie sąžiningai vykdo šią veiklą. Šaltalankių augintojų 2019 metais buvo 227, šiemet – 215“, – su statistika supažindino G. Radzevičius.

Lietuvoje dominuoja ekologiniai šaltalankių ūkiai, jų skaičius irgi mažėja. Dažniausiai ekologinio ūkininkavimo atsisako ūkiai, nerandantys būdų, kaip kovoti su šaltalankių musele.

Daugiausia šaltalankių ūkių yra Šiaurės Lietuvoje, tačiau jų auginama visoje šalyje. Uogynų plotai įvairaus dydžio – yra ir po 300 ha, ir po 2 ha. Tačiau derlių lemia ne tik hektarų skaičius. Nors vyrauja nuomonė, kad šaltalankiai nereiklūs dirvožemiui, derlingoje žemėje, gerai prižiūrimi, jie viename hektare gali užauginti net 6 t uogų. „Tai būtų geros papildomos pajamos ūkiams, vystantiems ir kitą veiklą“, – pastebėjo G. Radzevičius.

Tiems, kuriuos vilioja šaltalankių auginimas, LŠAA prezidentas siūlo pirmiausia nuvažiuoti į tvarkingą ir pažangų šaltalankių ūkį pažiūrėti, kaip jie auginami, susipažinti su augintojų sukaupta patirtimi. „Didžiausia klaida, kurią daro dalis pradedančiųjų, – nevisiškai išsiaiškina agrotechnikos reikalavimus, ne visai supranta veislių svarbą, būtinumą tinkamai paruošti dirvą. Šaltalankis yra gyvas organizmas, jį reikia matyti, suprasti, jam reikia padėti“, – pabrėžė G. Radzevičius.

 

Rita KRUŠINSKAITĖ

ŪP korespondentė

2021-08-22

 

šaltalankiai, šaltalankių ūkis, Lietuvos šaltalankių augintojų asociacija