Saulėgrąža – bet bulvinė

Pastaruoju metu itin akcentuojamas išskirtinis dėmesys racionaliam žaliavų auginimui, jų kokybei, perdirbimui, maisto funkcionalumui didinti. Lig šiol vis dar mažai tirtos ir dažnai neefektyviai panaudojamos kai kurios retesnės vietinės augalinės žaliavos, vangiai iš jų kuriami inovatyvių produktų prototipai. Topinambai – vieni iš tokių augalų. Literatūroje jie dažnai minimi su daugybe pavadinimų, juose juntamas riešuto skonis, o gumbai atsparūs šalčiui. Nors nepopuliarūs, auginti topinambus nesunku ir verta dėl universalaus panaudojimo, nors kartais jų intensyvus plitimas nepageidaujamas.

Dr. Elvyra JARIENĖ

VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto Augalų biologijos ir maisto mokslų katedros profesorė

Topinambų gumbai pasižymi riešuto skoniu ir yra atsparūs šalčiui.

Vis dar nepopuliarūs

Topinambai  – astrinių-graižažiedžių šeimos, saulėgrąžų (Helianthus) genties augalas. Šiai šeimai priklauso daug žydinčių geltonžiedžių augalų: saulėgrąžos, kiaulpienės, pienės, astros, ramunės. Manoma, kad nuo to galėjo kilti pavadinimai: bulvinė saulėgrąža, žieminė bulvė, šakniagumbinė saulėgrąža ir kt.

Lietuvoje topinambai žinomi kaip vertinga daržovė, tačiau kol kas jie nepopuliarūs. Juos augina vienas kitas sodininkas, o medžiotojai užsodina plotelius pamiškėse. Jie yra vieni iš naudingiausių augalų, kuriuos galima auginti pūdymuose ir jų masę naudoti kaip žaliąją trąšą. Antžeminė dalis tinkama alternatyviam kurui, o požeminė – naujos kartos funkcionaliesiems maisto produktams gaminti.

Gumbų panaudojimo mūsų stalui galimybių kur kas daugiau, nei įsivaizduojate. Jie tinka salotoms, kepiniams, konditerijos gaminiams, traškučiams. Gumbų miltų galima įmaišyti į sausainių, duonos, makaronų tešlą. Ši daržovė patiekalus praturtina mikro- ir makroelementais, ypač kaliu, inulinu, nepakeičiamomis aminorūgštimis, kurių organizmui labai reikia.

2. Topinambai yra astrinių-graižažiedžių šeimos augalas, kuriai priklauso daug žydinčių geltonžiedžių augalų: saulėgrąžos, kiaulpienės, pienės, astros, ramunės – matyt, dėl to jie dar vadinami bulvinėmis saulėgrąžomis, žieminėmis bulvėmis, šakniagumbinėmis saulėgrąžomis.

Gali žiemoti lauke

Topinambai (Helianthus tuberosus L.) buvo atrasti Šiaurės Amerikoje, XVII a. pr. atvežti į Europą: pirmiausia Prancūziją, vėliau Italiją, Nyderlandus, Angliją, Lietuvą. Tačiau XVIII a., paplitus bulvėms, jų populiarumas ėmė mažėti. Topinambai formuoja požeminius ūglius. Vegetacijos metu antžeminė dalis – plaukeliais apaugę stiebai gali išaugti 1,5–4 m, o geltoni žiedynai – graižai užauga 5–10 cm skersmens.

Šaknų sistema gerai išvystyta. Pagrindinė šaknis prasiskverbia į 1–3 m gylį, tačiau pagrindinė šaknų masė išsidėsčiusi ariamajame dirvos sluoksnyje.

Gumbų skaičius viename lizde, priklausomai nuo augimo sąlygų, būna nuo 15 iki 30 vienetų, sveriančių 10–50 g.

Topinambai yra trumpos dienos augalai ir kai kurios ilgesnės vegetacijos veislės mūsų sąlygomis nespėja suformuoti žiedų. Kur ilgos dienos, jų augimo laikotarpis pailgėja, vėluoja gumbų augimas. Mūsų krašte gumbai pradeda smarkiau augti rugpjūtį, kai ima trumpėti diena.

Šie augalai, ypač jų gumbai, atsparūs šalčiui. Žemėje po sniegu išsilaiko net –40 °C  ir žemesnėje temperatūroje.

Tinkamiausia dirva

Žemė topinambams ruošiama kaip ir bulvėms. Auginant mechanizuotai, svarbu, kad dirva būtų nesunki, neakmenuota, kuo lygesnė. Jie mėgsta lengvesnes ir lengvo priemolio, laidžias vandeniui bei orui, netinka gausiai akmenuotos ir daugiametėmis piktžolėmis, ypač varpučiais, užkrėstos dirvos. Jiems tinka trąšios, humusingos dirvos. Humuso kiekis nulemia topinambų mitybos sąlygas, dirvos derlingumą (tokiose yra kur kas daugiau maisto elementų, ypač azoto, jų geresnė struktūra, geriau sugeria ir sulaiko vandenį).

‘Sauliai’.

‘Rubik’.

 

 

 

 

 

 

 

Tinkamiausia dirvos reakcija neutrali – pH 6,5–7,0. Rūgštesnėse reikia patręšti kalkių trąšomis. Norint gauti gausų ir geros kokybės derlių, žemė iš rudens ir pavasarį turi būti dirbama taip, kad išliktų puri iki nuimant derlių. Sodinant po javų, vertėtų nuskusti ražienas, o vėliau rudenį gražiai suarti. Sodinant po ankštinių ar kitų vėlyvųjų augalų, skusti ražienų nėra laiko, todėl laukas rudenį iš karto suariamas. Pavasarį dirva pirmiausia suakėjama, tada kultivuojama. Prieš pat sodinimą dirva turi būti giliai (apie 20 cm) supurenta.

Geriausi topinambų priešsėliai: daugiametės žolės, po jų pasėti arba mėšlu tręšti žiemkenčiai, ankštiniai, į pūdymą pasėtos vienmetės žolės, ankstyvosios kopūstinės daržovės.

Gera sėkla – pagrindinė gausaus gumbų derliaus sąlyga. Sodinti atrinkti gumbai turi būti švieži, tvirti, sveiki, be mechaninių ar ligų pažeidimų, tipiškos veislei formos.

Prižiūrėti nesunku

Atrinktus gumbus reikia kuo greičiau pasodinti, nes jie greitai suvysta. Jei apvyto, rekomenduojama kelioms valandoms pamerkti į vandenį. Prieš sodinant rūšiuojami į stambesnius ir smulkesnius. Didesni topinambai išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius. Geriausia sodinti 30–50 g svorio gumbus.

Topinambus galima sodinti rudenį ir pavasarį. Rudenį – spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje, o pavasarį – tik išėjus pašalui (kai galima įvažiuoti su technika). Į hektarą sodinama maždaug 2 t gumbų (apie 40 000 augalų). Atstumai tarp vagų – 60–70 cm, tarp gumbų – 35–40 cm. Pavasarį, nelygu gruntas, sodinama 6–12 cm gylyje, rudenį giliau – 10–12 cm. Sudygsta po 20–30 dienų.

Priežiūra priklauso nuo sodinimo būdo. Pasodinus maždaug po savaitės akėjama. Kai stiebai užauga 20–30 cm aukščio, sunkiose dirvose rekomenduojama apkaupti. Lengvose ir sausose dažniausiai nekaupiama. Sunkiose dirvose naudinga apkaupti ir antrą kartą. Iki 40–50 cm užaugę stiebai pridengia žemę, todėl jokių priežiūros darbų nebereikia.

Maistui, trąšai ir biokurui

Lietuvos sąlygomis tinkamiausia auginti veislė ‘Sauliai’, priimtiniausia ir pagal skonį, nes saldesnė. Veislės ‘Albik’ gumbai šviesesni, tačiau nepopuliarūs maistui gaminti. Šios lenkiškos veislės topinambai Lietuvoje nežydi. ‘Rubik’ gumbai tamsesni, jų antžeminė ir požeminė dalis dažniausiai naudojami biokurui, kaip ir ‘Albik’.

‘Albik’.

Gumbai pradedami kasti, kai į juos baigia tekėti maisto medžiagos iš augalų antžeminės dalies ir pasiekia vadinamąją vartojimo brandą. Kasimą galima atidėti iki pavasario, tačiau tada derliaus nuėmimo laikas yra palyginti trumpas, nes atšilus orams, gumbai pradeda dygti.

Prieš kasant gumbus, augalų antžeminė masė nupjaunama, susmulkinama ir paskleidžiama dirvos paviršiuje tame pačiame lauke arba, jeigu masės derlius ypač didelis, ji gali būti kaip žalioji trąša, išvežta į kitą lauką arba sukompostuota. Jei gumbus kasite pavasarį, topinambų stiebus galite smulkinti bet kuriuo metu žiemą. Gumbų derliui nuimti tinka bulvių kasimo kombainai ar kitos mašinos.

Kaip suvaldyti nepageidaujamą plitimą?

Birželio pabaigoje motininis gumbas yra labiausiai pažeidžiamas, nes maistinės medžiagos jau maksimaliai sunaudotos naujam stiebui auginti. Būtent šiuo laikotarpiu galima išnaikinti dirvoje nuo praeitų metų likusius gumbus. Pirmiausia nupjaukite antžeminę dalį ir racionaliai panaudokite žaliąją masę, o dirvą suarkite ar pan., paruoškite pagal naudojimui skirtą poreikį. Dirvoje likę gumbai labai lengvai pažeidžiami, todėl greitai sunyksta.

Elvyros Jarienės nuotraukos

 

topinambai, bulvinės saulėgrąžos, žieminės bulvės