Soduose besisupantys sodai

„Mane jie visada kilsteli virš žemės, sugrąžina į  „čia ir dabar“ momentą. O kur dar linkėjimai, intencijos, sudėtos rišant sodą…“ – susižavėjimo šiaudų sodais neslepia aplinkos dizainerė kaunietė Rasa Povilionienė. Ji ne tik pati kuria ir prižiūri jaukias sodybų aplinkas, yra viena iš Kauno landšafto dizaino festivalio organizatorių, bet dar ir puoselėja šiaudinių sodų kūrimo tradiciją Lietuvoje. Rasa tikra sodų mėgėja, ji negali likti abejinga, matydama besisukantį sodą, o su vaikais mėgsta iš šiaudų rišti žaisliukus eglutei.

Rūta ANTANAITIENĖ

 

Kai kur galime matyti, kad, kuriant sodybos aplinką, tradiciniai šiaudiniai sodai naudojami kaip estetinis elementas. Ar tai mažosios architektūros elementas, ar tarsi šių elementų papildinys, sodybos puošmena?

Mažoji architektūra – tai nedideli funkciniai statiniai, užpildantys kiemo erdvę. Tai gali būti suoliukai, pavėsinės, vaikų žaidimų įrenginiai, fontanai. Jų dizainui tradiciniai rišami sodai gali daryti įtaką, pavyzdžiui, taisyklinga geometrija gali įkvėpti autorių vienu ar kitu būdu atkartoti tai mažojoje architektūroje ir suteikti tam objektui išskirtinį dizainą, konkrečią praktinę funkciją. Bet senąja technika, kad ir iš neaugalinės medžiagos, surišti sodai atviroje erdvėje yra labiau kaip meninė instaliacija, dekoro elementas, kviečiantis atrasti ir tradicinius šiaudinius sodus.

Pastaruoju metu stebiu rišamų sodų populiarėjimą. Tai siečiau būtent su ieškojimais ir netradiciniais šių sodų panaudojimo būdais. Natūralu, kad keičiantis žmonių gyvenimo būdui, keičiasi, prie jo prisitaiko ir senosios tradicijos. Jeigu anksčiau buvo įprasta šiaudinius sodus kabinti namuose, garbingiausioje vietoje – dažniausiai virš stalo ar šalia šventų paveikslų, tai šiandien galima stebėti, kaip pasikeitė žmogus – išsiplėtė, išaugo. Šiandien sodai jau puošia konferencijų sales, viešąsias erdves, privačius balkonus, terasas ir kiemus.

Sodų dizainas siejamas su „šventąja geometrija“, kaip jungiamąja grandimi erdvėje, suteikiančia šventą prasmę ir dovanojančia sodui gyvybę. Kokią nuotaiką, emocijas ir asociacijas sukelia rankų darbo sodai?

Rišamų sodų tradicija – be abejonės sak­ralią, šventą prasmę turintis mūsų protėvių palikimas, kurį vis dar tyrinėja mokslininkai, etnologai. Tradicinis šiaudinis sodas – tai Visatos modelis, Pasaulio medis, jungiantis tris erdves: Požemių, Žemės ir Dangaus, simbolizuojantis darną tarp jų, tarp žmogaus ir gamtos, tarp dvasios ir materijos.

Pakabintas sodas nuolat juda, supasi, kaip ir gyvenimas eina, akimirka po akimirkos, kinta žmonių būsenos, tarpusavio santykiai, tačiau ašis tarp piramidės viršūnių lieka stabili, o tai simbolizuoja vertybes, ramybę, stabilumą. Sodų dizainas siejamas su „šventąja geometrija“, kuri, teigiama, turi galingą poveikį. Teko klausyti įdomaus pranešimo konferencijoje „Sodų tyrimai ir sklaida“, kur technologinių mokslų daktaras, specialia metodika tyręs sodus, pastebėjo, kad oro molekulių entropija (chaotiškumas) mažėja artėjant link tiriamo objekto. Tai leido mokslininkui padaryti išvadą, kad sodas struktūrizuoja erdvę.

Taip pat kiekvienas galime be vargo stebėti, kaip mus veikia matomas besisupantis sodas, kokią emociją, nuotaiką, asociacijas sukelia. Mane jie visada kilsteli virš žemės, sugrąžina į „čia ir dabar“ momentą. O kur dar linkėjimai, intencijos, sudėtos rišant sodą, kabinant jį ar dovanojant brangiam žmogui. Ne veltui daugelis lietuvių sodą laiko ne tik gražiu erdvės papuošimu, bet ir kažkuo gyvu. Šiandien, gyvenant viena koja virtualiame pasaulyje, labai rekomenduoju užeiti į virtualią galeriją www.galerija.sodai.eu ir pasigrožėti 3D modeliais, vaikams parodyti. Mūsų seneliai negalėjo įsivaizduoti, kad be fizinio materialaus ir dvasinio pasaulio, dar turėsime virtualų, skaitmeninį, o mes jau negalime jo neigti, belieka prisitaikyti, rasti privalumų ir pagelbėti mūsų mažiesiems vaikams orientuotis. Gal mūsų vaikų namuose jau švies sodų hologramos…

Lietuvoje sodų rišimo tradicija pripažinta nacionaliniu paveldu. Tradiciniai sodai rišami iš javų šiaudų. O iš kokių medžiagų jie dar gali būti kuriami?

Tradiciniai sodai rišami iš rugių šiaudų. Tačiau šiandien ši tradicija tapo įkvėpimu dizaineriams, architektams, floristams ir kitiems kūrėjams, kurie drąsiai eksperimentuoja tiek su medžiagomis, tiek su formomis, tiek su spalvomis. Žmonių vaizduotė beribė.

Žinoma, arčiausiai tradicinių sodų būtų rišami iš bet kurios kitos tuščiavidurės augalinės medžiagos. Jie nebus tokie auksiniai, kaip iš rugių, tačiau išliks šiaudo simbolika, kuri byloja apie nenutrūkstamą gyvybę. Juk šiaudas išlaiko varpą, kuri subrandina sėklas, jas išbarsto ir patręšia, kad šios sudygtų. Dabar taip stipriai populiarėjant natūralistiniam želdinimo stiliui, dažname gėlyne be vargo galima rasti varpinių augalų, tokių kaip melvenės, lendrūnai, miskantai. Tačiau natūralaus šiaudo medžiagos paruošimas ir įvaldymas reikalauja kruopštumo, kantrybės ir atsidavimo. Beje, šiaudinių sodų rišimo tradicija įtraukta į UNESCO saugomų Lietuvos nematerialiojo kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Masyvesniam sodo elementui surišti, verta išbandyti ir kai kurių salierinių augalų žiedų stiebus. Deja, dirbiniai iš augalinės medžiagos yra jautrūs aplinkos poveikiui, jie pakeičia spalvą, ima irti. Dėl to pasitelkiamos lauko sąlygoms atsparesnės medžiagos: plastikiniai ir stikliniai šiaudeliai, metaliniai vamzdeliai, mediena.

Praeitą vasarą dažnai eidavau pro Kauno „Aušros“ gimnaziją Laisvės alėjoje, kurios langai buvo papuošti karpytais popieriniais sodais, t. y. vienoje plokštumoje atvaizduotais sodų motyvais, bet to visiškai pakako, kad mano vaizduotėje iškiltų jau regėti auksiniai stebuklingi sodai, kurie primena apie tautos stiprybę, darną, išmintį, gausą, kūrybingumą, ir tai sustiprina, nuteikia pakiliai.

Kabantys sodai yra vertinami ir laikomi šeimos ar giminės simboliu ir net talismanu, nešančiu sėkmę, saugančiu namus. Kokioje sodybos vietoje patartumėte juos įkurdinti? Gal reikėtų atsižvelgti ir į spalvinę gamą?

Pandeminė situacija, pristabdžiusi daugybę žmonių, privertė iš naujo įvertinti turimas lauko erdves, taip pat paskatino ieškoti kūrybinių sprendimų toms erdvėms atgaivinti, paįvairinti, suteikti prasmės. Prasmės paieškos neretai žmogų nuveda į kultūrinio paveldo lobynus, kuriuose jis semiasi išminties ir dažnai randa taip trokštamą ramybę.

Natūralu, kad žmogus savo aplinkoje nori matyti tuos simbolius, kurie jam asocijuojasi su geromis emocijomis, primena pamatines vertybes arba kaip talismanas neša sėkmę, gausą ir saugo namus nuo blogio. Tokį simbolį geriausia kabinti matomoje, garbingoje vietoje – ten, kur susirenka šeima, kur prisėdama pailsėti, pamąstyti.

Kalbant apie lauko erdves, tai gali būti terasa, pavėsinė, senolis medis – kiemo puošmena, su suoliuku prisėdimui po juo. O gal kieme yra arba planuojama turėti želdiniais atskirtą zoną dvasinėms praktikoms: jogai, meditacijai, maldai? Tradiciškai suvertą sodą galima gražiai pritaikyti ir reprezentacinėje zonoje, kuri yra tarp namo ir gatvės, ją mato praeiviai, per ją į namus patenka svečiai. Reprezentacinė zona parodo šeimininkų estetinį skonį, vertybes.

Kalbant apie sodų panaudojimą lauko erdvėse, svarbu pastebėti, iš kurių vietų, kuriuo metu sodas bus labiausiai matomas ir, į tai atsižvelgiant, parinkti tinkamas proporcijas ir spalvas. Jeigu fonas šviesus – gražiau atrodys tamsių šiaudelių (vamzdelių) sodai, jeigu žalios augmenijos ar kitas tamsus fonas, tuomet geriau atrodys baltas, pastelinis ar dirbtinai apšviestas sodas.

Trispalviai sodai įsipynę į baltą Verkių dvaro parko ažūrą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Aplinką puošiantys sodai įdomiai atrodo dieną. O kaip atrodytų apšviesti vakare? Kaip patartumėte juos apšviesti, kad papildytų kuriamos aplinkos išskirtinumą?

Šviesos diodų (LED) panaudojimo technologija nuolat tobulėja ir šiandien dizaineriai labai dažnai ją pasitelkia savo kūrybinėms ambicijoms įgyvendinti, nes tai ekonomiška, ekologiška ir pakankamai patikima. Dirbtinis lauko apšvietimas jau nėra naujiena, tai būdas pratęsti buvimo savo kieme laiką, pamatyti jį visai kitokį. Kabantis sodas tokiame kieme galėtų būti apšviestas apačioje montuojamu kryptiniu frontaliniu (priekiniu) arba šoniniu šviestuvu.

Kabantis sodas pats gali būti šviečiantis. Kaip pavyzdžius galėčiau paminėti Anykščių miesto viešųjų erdvių dekoracijas, kurios, sukabintos ant medžių ir apšviestos, atrodo labai stilingai. Taip pat Lazdijų miesto kalėdinės eglės puošyba, kuri šviečiančių tautinių raštų motyvais vainikavo besibaigiančius tautodailei skirtus 2020 metus.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad ateis diena, kai daugybė sąmoningų žmonių ir šeimų savo namuose ir soduose su pasididžiavimu kabins šį darnos ir Pasaulio medžio simbolį.

Rasos Povilionienės, Aušros Skliutaitės ir Mortos Tursės nuotraukos

 

2021-02-20