Sotūs ir sveiki alkanų ir ligotų neužjaučia

Jeigu iš sergančiųjų atimtume vaistus, o iš alkanųjų – maistą, sukeltume daugybę problemų. O kaip žemės ūkio augalų pasaulyje? Ar jų pakankamai nemaitindami ir nesaugodami nuo ligų, turėsime užtektinai maisto? Dabar, kai trąšos tampa neįperkamos ir jų stinga, artėja žaliojo kurso įpareigojimai mažiau tręšti ir naudoti augalų apsaugos priemonių, žemdirbius kamuoja didelis nerimas, kaip jie užaugins sveiką derlių.

Milžiniški nuostoliai

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija pirmą kartą paskelbė pasaulinę augalų sveikatos dieną, kurią minėsime gegužės 12-ąją. Visai neseniai – 2020-aisiais – buvo minimi tarptautiniai augalų sveikatos metai. Dėl augančios ligų ir kenkėjų grėsmės norima atkreipti dėmesį į augalų – Žemės plaučių ir žmonijos maitintojų – sveikatą.

Skaičiuojama, kad dėl kenkėjų ir ligų visame pasaulyje prarandama apie 40 proc. maistinių kultūrų. Tai – milžiniški nuostoliai. Žemdirbiai nuogąstauja, kad praradimai gali būti dar didesni, jeigu politikos formuotojai ir toliau bus atitrūkę nuo realybės ir, užsimerkdami prieš socialines ir ekonomines problemas, žemės ūkiui nenustos grūmoti žaliąja lazda. O aplinkosaugininkai perspėja, kad jeigu turtėjame gamtos sąskaita, tai atsigręš prieš mus pačius, ir ragina mažinti vartojimą bei pelnus. Tačiau jie nutyli, kad sumažinus vartojimą, pelnus, taigi, ir mokesčius, turėtų keistis ir biudžeto apimtys, vadinasi, ir viešojo sektoriaus (mokyklų, ligoninių, ministerijų ir kt.) finansavimo galimybės, atlyginimai ir t. t. Tai jau būtų esminiai visuomenės sanklodos pokyčiai.

Tręšimas apaugęs mitais

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis „Ūkininko patarėjui“ sakė dar prieš dešimtmetį atkreipęs dėmesį į augalų sveikatą: „Daug kalbame apie žmogaus, gyvūnų gerovę, o augalai buvo pamiršti. Nūnai atėjo metas ir juos prisiminti.“ Politikas pastebi, kad visuomenė supranta, kai kalbama apie žmonių ir gyvūnų sveikatą, sveiką mitybą, gydymą, tačiau augalų maitinimas ir jų apsaugojimas nuo ligų ir kenkėjų yra apaugę mitais ir nesusipratimais.

„Dabar trąšos žmonėms, kurie nieko apie tai neišmano, atrodo lyg koks blogis, sukeliantis šalutinį poveikį. Betgi tręšimas – augalų maitinimas, užtikrinantis jų gerovę. Viena vertus, reiškiame nerimą, kad alinamas dirvožemis, kita vertus, raginame mažiau tręšti. Bet trąšų negali nei sumažinti, nei padidinti – skaičiuojamas medžiagų balansas pagal gautą derlių. Negalime iš alkano atimti maisto ir sakyti: „Būk sotus“, – samprotavo V. Pranckietis ir tęsė, kad augalus būtina saugoti nuo ligų, kenkėjų, kurių sunku išvengti, kai augalai auginami labai koncentruotai. Negalime tikėtis, kad kokie nors gerieji gyvūnai sunaikins bloguosius gyvius ir ligas.

Jo manymu, kad visuomenė geriau suprastų, kokia svarbi yra augalų sveikata, labai praverstų švietėjiška veikla. „Visi supranta, kodėl per pandemiją reikėjo izoliuotis, laikytis atstumo. Jeigu saugome žmones ir gyvūnus, būtina padėti ir augalams, kurie negali pasitraukti vieni nuo kitų. Jeigu tikimės gauti sveiką, pavyzdžiui, pelėsiais neužkrėstą, derlių, turime jį apsaugoti. Juk augalus auginame ne tik dėl grožio“, – neabejoja parlamentaras.

Teks peržiūrėti pelnus

Aplinkos ministerijos (AM) Gamtos apsaugos politikos grupės patarėja Laura Janulaitienė pabrėžia aplinkosaugos svarbą ir pastebi, kad žaliojo kurso idėjos iškeltos ne veltui, jos ne susapnuotos, o visos ES bendruomenės pasiūlytos, atsižvelgiant į klimato, biologinės įvairovės krizių pasekmes, technologijų pažangos, demografinius ir kitus aspektus.

„Mums reikia prie tų priemonių adaptuotis, šalies viduje rasti bendrus sprendimus ir derėtis su Europos Komisija. Ūkininkams, nevyriausybinėms organizacijoms ir aplinkosaugininkams reikia ieškoti kompromiso“, – įsitikinusi AM atstovė.

L. Janulaitienė teigė, kad siekdami apsaugoti ir auginti sveikus žemės ūkio augalus ir matydami gamtos bei klimato pokyčius, turime suvokti, kad keistis teks ir patiems. „Esame įpratę gauti visko parduotuvėje visais metų laikais, pavyzdžiui, braškių ir kt. Tačiau, žiūrint plačiau į pasaulines tendencijas ir tai, kokie mūsų prioritetai šalyje, turime keisti požiūrį. Naudoti tiek trąšų ir užauginti tiek produkcijos mums gali nebepavykti, reikės persiorientuoti ir ieškoti naujų sprendimų“, – tvirtino ŪP pašnekovė.

AM Gamtos apsaugos politikos grupės patarėja primena, kad jeigu auginame labai didelius kviečių ar vaismedžių plotus, tai – puikus didelis stalas įvairiems kenkėjams. Ji siūlo remtis kitų šalių gerąja praktika: rinktis nepalankiems klimato aspektams atsparias veisles, ligų, kenkėjų ir piktžolių plitimą bandyti kontroliuoti kitais būdais, pavyzdžiui, mažinant augalų plotus, įterpiant kitų kultūrų, natūralios augmenijos, auginant šalia skirtingus augalus ir kt.

„Turime naudoti gamtos išteklius atsakingai ir sąmoningai – nesame atskirti nuo gamtinės aplinkos, todėl pasekmės jau atsigręžia prieš mus pačius, – dėmesį atkreipia L. Janulaitienė ir siūlo šiuo dėl karo Ukrainoje jautriu metu išlaikyti pusiausvyrą dėl galbūt reikalingo didesnio žemės ūkio produkcijos poreikio ir gamtos išteklių naudojimo. – Jeigu siekiame išlaikyti nenualintus dirvožemius, iki kritinių ribų neužterštus vandens telkinius, mūsų sveikatingumą, mažinti biologinės įvairovės nykimą, turime atsakingiau vartoti, mažinti maisto švaistymą ir peržiūrėti planuotus pelnus. Į šių dienų iššūkius reikėtų žiūrėti kompleksiškai.“

Lyderystę perima aplinkosauga

Pakruojo r. ūkininkų sąjungos vadovas Albinas Navickas ne kartą apgailestavo, kad kai lyderystės vaidmenį žemės ūkyje perima Aplinkos, o ne Žemės ūkio ministerija, pelkininkystės link krypsta ne tik žvilgsnis, bet ir lėšos. Jis neabejoja, kad ūkininkavimas yra pažengęs toliau, nei mano mūsų politikai ir valdininkai. „Daugelyje ūkių jau kuris laikas taikoma precizinė žemdirbystė, leidžianti naudoti kintamas trąšų normas ir t. t. Kai kur esame labiau pažengę nei kitų šalių ūkininkai, lietuviai yra imlūs inovacijoms. Aišku, reikia įvertinti jų pliusus ir minusus, kad nenukentėtų derlius ir dirvožemis. Be to, turėkime omenyje, kad naujos technologijos, pavyzdžiui, neariminė technika, daug kainuoja, tad visų ūkių ant vieno kurpalio neužmausi“, – mąsto A. Navickas. Jis sutinka, kad siekiant išvengti ligų ir kenkėjų rizikos, reikia užmiršti praktiką, kai sėjami tik kviečiai ir rapsai. „Ūkyje turi atsirasti bent jau keturlaukė sėjomaina. Be to, ūkininkai linksta naudoti biologinius preparatus. Aišku, dar turime išmokti, kaip juos kokybiškai įterpti, bet tam reikėtų pasitelkti inovacijas“, – samprotavo Pakruojo ūkininkų lyderis.

Žemdirbių ir mokslo galvosopiai

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja dr. Roma Semaškienė atkreipė dėmesį, kad visuomenė dažnai nepagalvoja, kokie galvosopiai kamuoja žemdirbius kiekvieną sezoną: „Ypač dabar, kai aplinkui tiek daug pokyčių, grėsmių ir rizikų, labai svarbūs ekonominiai paskaičiavimai, kad galima būtų užauginti sveikus augalus ir derlių, uždirbti ir išlaikyti ūkį.“ Mokslininkė pabrėžia, kad tinkamai nepamaitinus augalų – o dabar yra ekstremali situacija dėl trąšų, jie vystysis nevisavertiškai, atseikės mažesnį derlių, gali kilti kitų grėsmių. „Jaučiamas klimato kaitos poveikis augalams, kai per užsitęsiančias karščio bangas augalai patiria stresą dėl aukštos temperatūros ir sausringų augimo sąlygų, gausiai plinta kenkėjai, vyraujant ne tik šiltiems, bet ir lietingiems orams stebimi ligų protrūkiai. Nuolat kartojame, kad augalų apsaugos produktus reikia naudoti tik tada, kada reikia ir kiek reikia, tad neabejojame, kad ūkininkai stengiasi taip daryti“, – aiškino profesionali agronomė.

R. Semaškienė įvardijo vieną pagrindinių mokslininkų ir žemdirbių rūpesčių – pasėliuose vis dažniau aptinkama mūsų sąlygomis neįprastų ligų ir kenkėjų, dažnesni jau žinomų žaladarių protrūkiai, vis didesnė ligų, kenkėjų, piktžolių atsparumo pesticidams problema, o veikliųjų medžiagų sąrašas trumpėja. „Kai turime veikliųjų medžiagų įvairovę, sezono metu galime jas kaitalioti ir sėkmingiau apsaugoti augalus nuo ligų ir kenkėjų. Bet jų pasirinkimas mažėja, pastebima sparti atsparumo atsiradimo tendencija net naujausioms veiklioms medžiagoms. Tai verčia nuolat sukti galvas, kokias augalų apsaugos technologijas taikyti, kad būtų išvengta kylančių rizikų“, – ūkininkavimo iššūkius vardijo LAMMC Žemdirbystės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja.

Žemdirbiai įsitraukia į integruotą kenksmingųjų organizmų kontrolės sistemą. Tai turėtų sudaryti galimybes užauginti sveikus augalus, sumažinti gamybos kaštus ir nuostolius. „Augalų sveikatos palaikymas yra susijęs su gebėjimu užauginti sveiką sėklą, ją paruošti, tinkamu laiku pasėti, apsaugoti pasėlius nuo žaladarių, laiku nuimti derlių, sudaryti geras sandėliavimo sąlygas. Aišku, svarbu pasirinkti ir ligoms atsparias veisles, taikyti tinkamas žemės dirbimo technologijas“, – preventyvias priemones ŪP minėjo mokslininkė.

Žmonės gali likti be pajamų

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) kanclerė prof. Astrida Miceikienė tikisi, kad daug ką išspręs mokslo pažanga, atsiras naujos technologijos, kurios leis išsaugoti augalų sveikatą ir be gausaus įvairių augalų apsaugos priemonių naudojimo.

„Žinoma, norint tokias technologijas įdiegti, agroverslui reikalinga tam tikra parama – ir finansinė, ir intelektinė. Dabar vyksta ūkių valdytojų kartų kaita, ateina jauni, išsilavinę ūkininkai, svarbu, kad būtų palanki kaimo plėtros politika, ekonomiškai grįsti politiniai sprendimai ir stabili teisinė aplinka, tada ūkininkai taikys šiuolaikines technologijas“, – neabejoja profesorė. Ji mano, kad ūkininkus galėtų kiek nuraminti Lietuvoje atlikti moksliniai tyrimai apie žaliojo kurso poveikį. Deja, mūsų šalyje jie nepadaryti. Kitose šalyse tokių studijų jau atlikta ne viena, tačiau, pasak A. Miceikienės, jie atspindi tam tikrą regionų specifiką, apima augalus, kurie nebūdingi mūsų kraštui. „Dar labai svarbu įvertinti ne tik aplinkosauginius, bet ir ekonominius bei socialinius aspektus. Būtina visa tai suderinti, nes kitaip dalis žmonių liks be pajamų, o tai irgi svarbu, pabrėžiant nacionalinį saugumą“, – apibendrino VDU ŽŪA kanclerė.

Kur veda feisbuko žinios?

V. Pranckietis įsitikinęs, kad reikia klausytis profesionalų, o politikų sprendimai turėtų būti grįsti ne iš feisbuko paimtos informacijos nuotrupomis, bet mokslo žiniomis ir pagrįstais skaičiais. „Štai vienas politikas siūlė uždrausti prie kelių ir kitur naudoti glifosatinį herbicidą, argumentuodamas, kad jo randama šuliniuose ir kt. Ką pasiūlysime vietoj jo? Jeigu glifosato vienam ha reikia 3–4 kg, kad būtų sunaikintos žolės, kitų veikliųjų medžiagų reikėtų dvigubai daugiau. Kitas reikalas, jeigu šia medžiaga purškiami grūdai. Bet, užuot tai uždraudus, prasidėjo vajus ją visiškai eliminuoti“, – per pasaulį nuvilnijusią glifosato draudimo istoriją priminė parlamentaras. Pasak jo, problemų sukuriama ir mažinant insekticidų pasirinkimą, nes kenkėjai tampa atsparūs tai pačiai veikliajai medžiagai. Be to, ribojant legalias priemones, atveriami keliai nelegaliems produktams.

Kas teršia Baltijos jūrą?

Pakruojo r. ūkininkų organizacijos vadovas A. Navickas primena, kad Lietuvoje žemdirbiai naudoja apie 5 kartus mažiau chemikalų, ypač fungicidų, nei, pavyzdžiui, pietinės ES valstybės. „Lietuva yra Europos šalių, naudojančių mažiausiai augalų apsaugos produktų vienam hektarui, penketuke. Tačiau mūsų politikai kategoriški – žemės ūkyje naudojamų pesticidų kiekį teks stipriai mažinti. Nekalbama, kaip mažinsime ir kas prisiims atsakomybę dėl rizikos. Politikai tiesiog pataikauja rinkėjams – be jokio poveikio ūkiui vertinimo ir ekonominių skaičiavimų“, – konstatavo ūkininkas.

Jis užsiminė apie Baltijos jūros baseino užterštumą, apie kurį nuolat kalba mūsų aplinkosaugininkai: „Baltijos šalių žemdirbiai prie to prisideda labai mažai. Mes, ūkininkai, neturėtume ant savo pečių prisiimti AM kraunamų taršų. Oficialiais duomenimis, Lietuvoje išvaloma tik 43 proc. nuotekų. Juk nėra skaičių, kiek fosforo yra skalbimo priemonėse, kiek tupyklų turinio mūsų drenažais keliauja upėmis į Baltijos jūrą.“

Susijusios temos - skaitykite: žaliasis kursas; Seimo kaimo reikalų komitetas; trąšos; karbamidas; V. Pranckietis;