Spygliuočių skiepijimo ypatumai

Skiepijimas – augalų veisimo būdas, dirbtinis jų sujungimas ir suauginimas.

Skiepijami tie spygliuočiai (ir jų veislės), kurie neišaugina sėklų, o jų puošnias lajas (svyruoklines, rutulio, kūgio formos, plokščias – „raganų šluotas“) galima pakelti virš žemės. Dabar kaip tik pats metas skiepyti spygliuočius. „Rasoms“ apie tai pasakojo dendrologas Rimvydas KAREIVA.

Kada geriausia skiepyti spygliuočius?

Daugelį spygliuočių sėkmingai galima skiepyti antrąją vasaros pusę, nuo liepos vidurio iki rugsėjo pradžios. Tuo metu jie nustoja augti, šakelių galuose susiformuoja pumpurai ir poskiepio žievė nesunkiai atsiskiria nuo medienos. Tad dabar pats laikas pradėti spygliuočių vasaros skiepijimą. Taip pat spygliuočius galima skiepyti pavasarį, nuo balandžio pabaigos iki gegužės trečiosios dekados, maždaug baigus žydėti vyšnioms. Pradedama skiepyti, kai pjaunama poskiepio žievė lengvai atsiskiria nuo medienos, nes tuo metu suaktyvėja vandens ir maisto medžiagų judėjimas. Skiepyti jau negalima, kai žievė pradeda sunkiai luptis – išsprogus pumpurams ir skleidžiantis naujiems spygliams. Ypač prigyja pavasarį skiepyti spygliuočiai.

Rugsėjo pradžioje dar galima skiepyti pušis ir egles, tačiau jau rizikinga. Anksti pradėjus šalti, įskiepis nespėja suaugti su poskiepiu ir per žiemą gali sunykti. Ir per anksti pražūtinga – liepos pradžioje paskiepyti spygliuočiai šiltą ilgą rudenį gali pradėti augti ir paskui žūti nuo šalčio. Spalį galima skiepyti jautresnes spygliuočių veisles šiltnamyje.

Rugpjūtį skiepyti spygliuočiai prigyja, nors kiek prasčiau nei skiepyti pavasarį.

Tujos, puskiparisiai auga iki rudens, todėl šiuos augalus patartina skiepyti nuo rugpjūčio vidurio ir visą rugsėjį.

Kokių įrankių ir priemonių prireiks skiepijant spygliuočius?

Skiepijant augalus prireiks ne tik medelių poskiepiams, ūglelių įskiepiams, bet ir aštrių peiliukų, juostelių skiepams aprišti, dezinfekuojamųjų skiedinių. Daugelis, įsigiję skiepijimo peilį, mano, kad jis tinkamas spygliuočiams skiepyti, deja, juo nuvalomi tik spygliai nuo ūglelių. Spygliuočius derėtų skiepyti paprastu skutimosi peiliuku, perlaužtu per pusę, nuvalytu spirite ar kitame skystyje pamirkytu vatos tamponu arba marlės skiaute, kad neliktų sakų. Su skutimosi peiliuko pusele galima paskiepyti iki 40–50 skiepų. O po 5–6 skiepų peiliuką reikia dezinfekuoti.

Skiepai aprišami tampriomis, 80 mikronų storio, 1,5 cm pločio ir 25–30 cm ilgio polietileninės plėvelės juostelėmis. Tokia tempiama plėvelė netrūksta, bet tįsta, suplonėja ir stipriau užsiveržia. Specializuotose parduotuvėse galima įsigyti skiepyti naudojamos plėvelės juostelių, kurios po tam tikro laiko pačios suyra, nereikia jų nurišti nuo skiepų.

Skiepijimo vietos negalima tepti sodo tepalu ar aliejiniais dažais. Tik didesnes spygliuočio žaizdas  patartina užtepti dažais, o nupjovus storesnę šaką ar viršūnę – sodo tepalu.

Į kokius poskiepius reikia skiepyti?

Tos pačios genties spygliuočiai skiepijami vienas į kitą. Į paprastosios eglės poskiepius galime skiepyti įvairių kitų eglių rūšių, veislių, formų ūglelius – dygiųjų (sidabrinių), baltųjų, įvairių koloniškų, rutuliškų ar kt. Panašiai ir su pušimis: į paprastosios pušies medelį galima įskiepyti juodųjų, balkaninių, sibirinių, Bankso pušų formą ir kitų rūšių ūglelius, balkaninę – į balkanines ir veimutines. Amerikinių pušų penkiaspygles geriau skiepyti į suktaspygles (Pinus contorta). Geri pušų poskiepiai – pirėninės ir kalninės pušys.Žemąsias pušis geriausia skiepyti į penkiaspygles. Skiepytos introdukuotos pušys atsparesnės šalčiui. Paprastosios pušies poskiepis storėja greičiau už smulkiažiedės, po 20–30 metų bus per silpnas, nes suaugimo vietoje vandens indai nebeatitiks vieni kitų (poskiepis storesnis už įskiepį), maisto medžiagos sunkiau pateks į lają. Medelis skurdžiau augs ir nyks, bet 15–19 metų tikrai gyvuos. Toks pats rezultatas bus kalninę pušį skiepijant į paprastąją – kalninė augs plonesnė. Todėl į paprastosios pušies medelį galima skiepyti juodųjų, balkaninių, sibirininų, bankso, himalajinių, įvairių jų formų bei kitų rūšių pušų ūgelius. Žemesnes lėto augimo pušis geriau skiepyti į kalninę arba pirėninę pušį. Į kalninę pušį galima skiepyti žemąsias pušis (Pinus pumila), kalninių pušų formas ir veisles, pavyzdžiui, ‘Ophir‘, ir daugelio kitų rūšių žemaūgias formas.

Vičo kėnis – geriausias kėnių poskiepis, atsparus šalčiui, puikiai prigija. Lietuvoje skiepijamos tik svyruoklinės kukmedžių formos, o kitos prigyja padaugintos gyvašakėmis. Į vyriškąjį paprastąjį ar kininį kadagį galima skiepyti į kitus kadagius. O skiepijant tujas ir puskiparisius reikia vengti jungti skirtingos genties medelius.

 Kada ir kaip ruošti ūglius?

Ruošdamiesi skiepyti vasarą ūglius skinkime prieš pat skiepijimą. Jeigu norime juos kuo ilgiau išlaikyti, tuomet imkime kuo didesnius – 2–3 metų šakeles. Kiekvienas ūglis turi būti sumedėjęs, su išsivysčiusiu viršūniniu pumpuru. Spygliuočių (kadagių, tujų, puskiparisių), kurių pumpurai „pasislėpę“, šakelės turi būti nustojusios augti, o jų žievė lengvai luptis.

Pavasariniam skiepijimui ūglius reikia ruošti žiemą arba anksti pavasarį. Tinkamiausias laikas – vasario pabaiga–kovo pradžia, kol augalai neprabudę. Ūglius reikia skinti, kai būna ne šalčiau nei -10 ^oC.

Derėtų pjauti dvejų metų ar senesnes šakeles. Jei ūgliai labai ilgi, pavyzdžiui, paprastosios eglės gyvatšakės formos ‘Cranstonii‘, skinkime tik juos. Jie turi būti apie 7–10 cm ilgio, šiek tiek ilgesni nei reikia skiepyti. Ilgesni ūgliai geriau išsilaiko ir lengviau prigyja.

Įskiepius skinkime tik nuo sveikų ir vešlių spygliuočių. Skiepai, nuskinti per didelius šalčius ar netrukus po jų, prigis prastai.

Iš kokios spygliuočio lajos vietos skinti ūglius (šakeles) skiepams?

Gražius ir koloniškus spygliuočius išauginsime, jei ūglius skinsime nuo tokių augalų viršūnėse augančių pirmos ar antros eilės šakelių. Spygliuočiai formuos gražiausias rutuliškas lajas, jei jų šakelės bus iš tokių pat lajų viršutinio trečdalio. Plokščios ar priplotai skėtiškos lajos augalų šakeles skinkime iš apatinės lajų dalies. O svyruoklinių augalų šakeles galime skinti iš bet kurios vietos. Spygliuočių, tarkime, serbinės eglės (Picea omorica) ‘Pendula‘, kamienai augs tiesūs, aukšti, o šakos svirs žemyn, jei ūglius skinsime nuo viršutinės lajų dalies.

Kaip ūglius saugoti iki skiepijimo?

Nupjautus ūglius suriškime į ryšulėlius, pritvirtinkime etiketes su spygliuočių pavadinimais ir iki skiepijimo nekarpykime. Paskui juos sudėkime į polietileno maišelius su drėgnomis samanomis, šlapiu skudurėliu ar popieriumi ir sandariai užrištus laikykime nuo +2 iki -2 ^oC šaldytuve ar rūsyje.

Kaip ruošti įskiepius?

Nuo šakelių nukirpkime ar nupjaukime tokio ilgio ūglelius, kokie užaugo per paskutinius metus. Skiepijimo peiliu nuvalykime spyglius, braukime nuo pagrindo viršūnės link,

dalį jų – 5–7 spyglius ar jų kuokštus (pušų auga po 2–5) palikdami tik ties viršūniniu pumpuru. Ant storesnių ūgelių reikia palikti daugiau – iki 10–12 spyglių. Tai derėtų atlikti prieš pat skiepijimą, kad atsiradus žaizdelėms ūgliai neišdžiūtų. Jei ant ūglelio toliau nuo viršūnės yra 1–2 pumpurai, juos galime palikti arba pašalinti. Prie viršūnės visus pumpurus stenkimės palikti.

Vasarą nupjautus ūglelius skiepykime tuoj pat arba pamerkime į vandenį, suvyniokime į šlapią skudurą.

Kaip ruošti poskiepius?

Pasiruošę įskiepių, imkimės poskiepių. Skiepijimo vietose nuo jų taip pat pašalinkime spyglius ir pavienius pumpurus. Svarbu, kad likę spygliai netrukdytų skiepyti ir aprišti. Viršūnėje palikime ne mažiau kaip 7–9 spyglius ar jų kuokštus. Dažniausiai skiepijama į viršūninį, kartais – į šoninių šakelių paskutinių metų ūglius. Kurioje metūglio vietoje bus įskiepis – prie pagrindo, per vidurį ar prie pat viršūnės – nėra svarbu.

Koks būdas tinkamiausias spygliuočiams skiepyti?

Spygliuočiai sėkmingai skiepijami priglaudimu (vidutiniškai prigyja 90 proc. paprastosios pušies skiepų).

Kaip nupjauti įskiepį?

Nuvalę poskiepius pradėkime skiepyti. Pirmiausia įskiepį pjaukime 1–1,5 cm atstumu nuo viršūninio pumpuro, įstrižai šerdies link tokiu kampu, kad ją pasiektume maždaug už 0,5 cm nuo pjūvio pradžios. Po to skutimosi peiliuko puselę šiek tiek pakreipkime ir maždaug ties ūglio viduriu išilgai rėžkime dar 2,5–5 cm. Paskui, truputį pasukę peiliuką, įstrižai nupjaukime apie 0,5 ilgio „uodegėlę“. Visą tą atkarpą nupjaukime vienu judesiu. Paskui pjūvio taisyti negalima, nes bus nelygu, prastai priglus prie poskiepio ir blogai suaugs.

Plonesnius nei 2 mm ar labai kietos medienos ūglelius galima pjauti ne per vidurį, o tik pašalinti žievę iki brazdo. Pjūvio eiga tokia pati, tik iš pradžių įpjaukime iki brazdo, o toliau – vien žievę, kol įstrižai nurėšime „uodegėlę“.

Kaip nupjauti poskiepį?

Tuoj pat ruoškime poskiepį. Pjūvis turi būti tokio pat ilgio kaip įskiepio, kad suglausti abu sutaptų. Pašalinkime tik poskiepio žievę iki brazdo. Viršūnę palikime sveiką.

Nedarykime dažniausių klaidų. Jei giliau pažeisime poskiepį, dauginsis tik brazdo ląstelės ir poskiepis su įskiepiu suaugs abiejų brazdų lietimosi vietose; kuo giliau įpjautas poskiepis, tuo lengviau jis luš ir skiepijimas nueins perniek; neprigijus liks mažesnė žaizda, kuri lengviau užsitrauks, o poskiepį bus galima skiepyti pakartotinai.

Įskiepio ir poskiepio pjūviai turi būti panašaus pločio, kiek platesnis gali būti poskiepio pjūvis. Jei poskiepio pjūvis per trumpas, jį reikia pailginti, o jei per ilgas – glausdami įskiepį stenkimės labiau priderinti apatinės dalies pjūvius.

Įsitikinę, kad poskiepio pjūvis tinkamas, tuoj pat prie jo priglauskime įskiepį. Stenkimės, kad pjūviai kuo labiau sutaptų. Jei poskiepis storesnis ir jo pjūvis gerokai platesnis (taip dažniausiai būna pušims), įskiepį priglauskime arčiau vieno kurio šono, stebėdami, kad abiejų brazdai liestųsi.

Kaip skiepą aprišti polietilenine juostele?

Suglaudę ūglius, juos kuo greičiau apriškime. Juostelę pradėkime sukti apie 0,5 cm žemiau pjūvio apačios, kildami aukštyn iki pat įskiepio viršūninių pumpurų ir spyglių. Jei virš jų atsirado per didelė poskiepio žaizda, reikia paslėpti ir ją. Juostelę vyniokime standžiai, kad ūgliai kuo geriau priglustų vienas prie kito. Spyglius ir pumpurus palikime plikus. Juostelę užriškime, jos galą patraukime stipriau, kad suplonėtų. Paskutinę viją ištempkime ir, ją įkišę į galą, užverškime. Patartina užrišti du kartus.

Kiek laiko trunka skiepijimas?

Visą skiepijimą nuo įskiepio pjovimo iki skiepo aprišimo stenkimės atlikti kuo greičiau, nes augalo žaizdos greitai gyja. Įskiepis, nupjautas prieš pat skiepijimą ar dar saugotas, gyja lėčiau, todėl jį pjaukime pirmą. Poskiepis savo žaizdą užtvindo sakais per keliolika sekundžių. Sakai apsaugo nuo ligų ir vandens garinimo, deja, per juos nesuauga ląstelės, todėl ūglelius pjūvių vietose būtina suglausti kuo greičiau. Pjūvių vietos turi būti sterilios, todėl negalima jų liesti pirštais ar skiepyti lyjant, nes ūgliai nesuaugs.

Kokioje vietoje lauke derėtų skiepyti spygliuočius?

 Jeigu skiepijama lauke – pietryčių ar pietvakarių pusėje. Pietų pusėje per daug saulės, kaitinančios poskiepį. Vakarų ar šiaurės pusėje augalų sultys juda lėčiau. Spygliuočiui augalui spygliai – kaip žmogui skrandis, jie mineralus fotosintezės metu perdirba į reikalingas maisto medžiagas ir paverčia organika.

Kada reikia nupjauti viršūnę?

1) Poskiepio viršūnė nupjaunama iš karto tada, kai įskiepio ūglis išaugina pakankamai spyglių, kad galėtų išmaitinti tą šakelę ar kitą augalo dalį iki poskiepio viršūnės.

2) Jei spyglių per mažai, nulaužkime viršūnę, pirmų metų ūgliuko spyglius, palikdami pernykščius.

Nupjauti galima nulūžusią viršūnę, taip pat trumpinti rugpjūtį (pavasario skiepijimo) arba kovo mėnesį (vasaros skiepijimo), bet nepatartina per žiemos šalčius. Jei žiemą ir iki pavasario prasčiau ar visai negyja žaizdos, jas užtepkime tepalu.

Kada skiepytą augalą galima sodinti į nuolatinę vietą ar vazoną?

Po dvejų metų skiepytą eglę ar kitą spygliuotį jau galima iškasti ir persodinti į vazoną ar vietą sklype.

Ačiū už išsamius patarimus.

Rūta ANTANAITIENĖ

Autorės nuotraukos

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.