Sumanūs agroverslo technologai

Šiemet Vilniaus kolegiją (VIKO) baigia penktoji agroverslo technologų laida. Tačiau žemės ūkio specialistų rengimas Agroverslo technologijų fakultete turi gilias tradicijas, ištakos – dar Buivydiškių žemės ūkio technikume, vėliau – Buivydiškių aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje. Šiuo metu rengiami Agroverslo technologijų absolventai įvairiapusiškai įsilieja į žemės ūkio sektorių. Dalis įsijungia į žemės ūkio įmonių veiklas, bendroves, kiti tęsia šeimos tradicijas ūkiuose ar kuria savo verslą.

Inos Greckos ūkyje įsitvirtina vynogienojai.

Rokas Burnys agroverslo technologijas baigė 2020 m.

Rokas gimė nedideliame miestelyje Baisogaloje, būdamas mažas persikėlė gyventi į Vilnių, bet niekada nepamiršo gimtinės, kur leisdavo vasaras pas ten gyvenančius senelius. Rokas pasakoja, kad nuo pat vaikystės visada norėjosi kuo daugiau laiko praleisti arčiau žemės ūkio. „Mane, dar mažą berniuką, labai domino dideli traktoriai ir gamta. Žinodamas, ko noriu iš gyvenimo, po mokyklos nedvejodamas pasirinkau žemės ūkio studijas. Pradėjęs A. Stulginskio universitete, studijas tęsiau VIKO Agrotechnologijų fakutete. Studijos stipriai praplėtė augalininkystės, gyvulininkystės bei verslo kūrimo ir valdymo žinias, jas pritaikiau daržovių ūkyje „Ekologinis Burnių ūkis“, kurį 2017 m. įkūriau Baisogaloje, padedamas šeimos narių. Esu laimingas studijuodamas VIKO.

Ekologinio Burnių ūkio laukai.

Su daugeliu dėstytojų tapome draugais, jeigu trūksta žinių tam tikrose ūkininkavimo srityse, į juos galiu kreiptis pagalbos ir ne darbo metu.

Rokui Burniui – darbymetis.

Dabar ūkyje dominuoja česnakai. Esame didžiausi ekologiškų česnakų augintojai Lietuvoje. Ūkyje taip pat auginame svogūnų, cukinijų, agurkų, pupelių, žirnių bei įvairių javų kultūrų. Ūkininkaujame ekologiškai, nes manome, kad sveikas ir švarus maistas turi būti kiekvieno žmogaus prioritetas. Dabar, kai augalai yra augimo tarpsnyje, atliekame priežiūros darbus. Praėjusią vasarą augalus turėjome laistyti kasdien, o ši vasara tokia lietinga, kad kiekvieną dieną tikriname, ar galima įvažiuoti į laukus. Esant sausesnei dirvai, iškart puolame ravėti dėl dabartinių orų neįtikėtinai greitai augančias piktžoles. Kasmet tobuliname ūkio įrangą, auginimo technikas, plėsdamiesi ir jausdami, kad ūkis kasmet tobulėja, tikimės tai tęsti ir dar ilgai sėkmingai tiekti sveiką, kokybišką maistą mūsų tautiečiams.“

Ina Grecka agroverslo technologijas baigė 2021 m.

Inos pasakojimas: „Kas būna, kai sostinės miestiečiai nusprendžia ūkininkauti? Ogi visai neblogai gaunasi! Prieš įrengdami ūkį labai gerai viską apgalvojome – suplanavome, kur kas augs, kokie atstumai, kur kokios zonos (poilsio, uogynas, gamyba ir t. t.). Jau turėdami viso ūkio viziją, vos pasitaikius galimybei, pasinaudojome Europos Sąjungos parama „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“. Ši galimybė atsirado studijuojant VIKO, kurioje atsiradau pritrūkusi žinių ir supratusi, kad savo ūkio niekas geriau nepažinos ir jiems geriau nepadės negu aš pati.

Ina Grecka su šeima.

Taip ir prasidėjo mano studijų kelias link mūsų šeimos svajonių ūkio. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad įstoti studijuoti žemės ūkio mokslus buvo vienas geriausių mūsų šeimos pasirinkimų. Gavau be galo vertingų patarimų, pasisėmiau reikalingų žinių, o kiek naudingų ryšių ir pažinčių užmezgiau! Žinote, jeigu labai stipriai nori, tai ir pati visata visais įmanomais būdais tau padeda. Taip ir mums pavyko turėti savo ūkį – yra noras, yra tikslas, daugiau pozityvo ir viskas yra įmanoma.

Kita vertus, studijuojant teko susidurti ir su iššūkiais ieškant privalomosios praktikos vietos aplink sostinę. Paaiškėjo, kad aplink sostinę nėra labai daug ūkininkaujančių, koncentracija yra link Kauno ir kitų miestų bei miestelių. Tačiau vaizdas gerėja, atsiranda vis daugiau ūkininkaujančių arčiau sostinės – ir tai labai džiugina. Nepabijosiu paminėti, kad ir mes ateityje norėtume bendradarbiauti su VIKO, priimti studentus praktikai, kviesti kolegijos bendruomenės narius į edukacijas ir susitikimus. Manau, tai būtų nebloga padėka kolegijai už viską, ką man davė studijų laikais.

Grįžtant prie pačio ūkio įkūrimo, gavus paramą prasidėjo rimti darbai – ūkio įkūrimas. Prieš pradedant sodinti uogyną, buvo atlikti paruošiamieji darbai. Dar studijų laikais, kai kilo noras kurti ūkį, prasidėjo ūkio vietos paieška. Svarbiausi kriterijai buvo – arčiau sostinės ir tinkamas reljefas vynuogynui įkurti (kalvota vieta, pietinis šlaitas). Paieškos truko apie pusę metų, bet pavyko, radome ir įsigijome. Bendras sodybos plotas yra 5 ha, iš kurių pusė buvo visiškai apleista, o kitą pusę vietinis ūkininkas naudojo grūdinėms kultūroms auginti. Būtent toji ariama pusė puikiai tiko uogynui ir vynuogynui įkurti. Kadangi mūsų idėja yra kaip gyvenimo tikslas, rizikuoti negalėjome, prieš visus planavimus ir sodinimus atlikome dirvožemio tyrimus. Paaiškėjo, kad dirvožemis yra šiek tiek nualintas, reikėjo jį pagyvinti – vienam sezonui buvo sėjama žalioji trąša ir užariama. Tik kitais metais, gavus paramą, prasidėjo sodinimas.

Shiitake grybai auginami ant ąžuolų rąstelių.

Visas uogynas sudaro apie 2,5 ha – esame pasodinę juodųjų serbentų, remontantinių aviečių, gervuogių ir visą hektarą vynuogių. Vynuogynas – mūsų pasididžiavimas: labai atsakingai rinkomės veisles, sodinimo atstumus, būsimus vynmedžių formavimo būdus. Kiekvienas vynmedžio medelis kaip vaikas – prie kiekvieno prieini, apžiūri, paglostai ir net pašneki. Taip pat ant ąžuolų rąstelių auginame Shiitake grybus. Tai irgi labai didelis ir įdomus iššūkis.

Kitų uogų veislės buvo labai atsakingai parinktos atsižvelgus į esamą dirvožemį ir uogų skonio rodiklius. Vienas svarbiausių rodiklių – uogų saldumas. Visos mūsų ūkio uogų veislės yra desertinės, pačių ragautos ir atrinktos. Laikomės nuomonės, kad kitiems galime pasiūlyti tik tai, kas mums patiems yra skanu. Esame dar jauni, todėl ir uogynas dar nedera, norime, kad augaliukai įsitvirtintų, neleidžiame brandinti uogų arba labai stipriai normuojame. Suprantame, kad šis uogynas yra keliems dešimtmečiams – norisi, kad uogytės džiugintų ne tik mus ir mūsų vaikus, bet ir anūkus, o gal ir proanūkius. Nereikia skubėti – reikia suprasti, kad tai yra investicija į ateitį, viskam savas laikas.

Iš pasakojimo gali pasirodyti, kad viskas gražu ir lengva. Tikrai ne! Iššūkių pilna kiekvieną dieną. Didžiausias iššūkis – kova su piktžolėmis. Augaliukai silpni, nelabai galime panaudoti technikos, nes taip galima juos sužeisti. Kita vertus, mūsų ūkio reljefe ne visa technika tinkama, todėl dabar labai intensyviai domimės, ieškome, kokie būdai, kokios naujos technologijos gali būti pritaikytos mūsų ūkyje. Tikiu, kad rasime sprendimų ir šie keleri metai ravėjimo rankomis bus tik blogas sapnas.

Ožkoms irgi reikia dėmesio.

Grįžtant prie pozityvios pusės, turime labai daug planų ir vizijų, koks turi būti mūsų ūkis ir kaip norėtume jį pozicionuoti. Ūkio lokacija yra labai palanki vystyti edukacijos kryptį, t. y. esame visai prie pat Vilniaus (apie 13 km nuo centro), kol kas tai artimiausias tokio dydžio (1 ha) vynuogynas prie pat sostinės. Stipriai gilinamės ir domimės viskuo, ką darome, tad savaime atsiranda noras dalintis su kitais savo žiniomis, nes jų visada trūksta, o geriausia semtis patirties iš kitų patirčių. Todėl mūsų ateities vizija – vesti ūkyje edukacijas (augimo, derliaus apdorojimo, gamybos ir pan.) darželinukams, mokyklinukams, studentams ir visiems norintiems, taip pat pritaikyti ūkio erdvę vestuvėms, gimtadieniams, susitikimams, koncertams ir t. t. Kitaip tariant, vizija – bendrauti ir, svarbiausia, bendrauti gyvai.“

 

VIKO fotoinformacija

2022.07.14

Susijusios temos – skaitykite: VIKO, agroverslo technologai, Buivydiškių technikumasShiitake grybai