Tankais per žemaičių žemę

Beveik keturios dešimtys Žemaitijos keturių rajonų – Akmenės, Mažeikių, Šiaulių ir Telšių – ūkininkų, žemės ir miškų savininkų prie Seimo surengė piketą, kuriuo bandė atkreipti šalies politikų dėmesį į jau kuris laikas iš esmės nesprendžiamą problemą: būti ar nebūti Žemaitijoje kariniam poligonui? Nors Aplinkos (AM) ir Krašto apsaugos ministerijų (KAM) vadovai žodžiu ir tikina, kad sutarę, jog vienos derlingiausių Žemaitijos žemių nebus paimtos kariškių reikmėms, tačiau Seimo patvirtinta Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano (LRTBP) koncepcija, kurioje numatyta krašto apsaugos tikslams rezervuoti 12 tūkst. ha žemės, ne tik nepakeista, bet net ir neketinama to daryti.

Atmosfera kaista

Prie Seimo piketavę žemaičiai rankose laikė plakatus, kuriuose parašyti žodžiai liudijo, kad jų derlinga žemė yra didžiausia vertybė, ir jie nenori, jog po ją riaumotų  tankai. Surengtoje spaudos konferencijoje piketuotojų atstovai aiškino, jog, nors LRTBP koncepciją patvirtinęs Seimas Vakarų Lietuvoje krašto apsaugos tikslams ketina rezervuoti 12 tūkst. ha žemės, tačiau KAM užsakymu buvo parengta galimybių studija, kurioje buvo nurodomas didesnis, koncepcijos neatitinkantis teritorijos plotas – net iki 22 tūkst. ha.

Protestuotojų atstovų tikinimu, nors parengtoje studijoje daug klaidų ir faktų neatitinkančios informacijos, tačiau ja remiantis buvo atrinktos kelios potencialios teritorijos, patenkančios į Akmenės, Mažeikių, Šiaulių, Telšių ir Kelmės r. savivaldybių teritorijas naujam kariniam poligonui steigti. Esą, vadovaujantis nekokybiškai atlikta galimybių studija, minėtų Žemaitijos rajonų teritorijos buvo pažymėtos ir LRTBP. Visa tai buvo padaryta neinformuojant gyventojų, kurių privačios žemės patenka į rezervuotas teritorijas arba ribojasi su jomis. Tokiu būdu esą pažeisti demokratijos principai – nebuvo viešinama galimybių studija, joks ministras nesikalbėjo su žemių savininkais. Pasak ūkininkų, ponams iš ministerijų žmonių balsas nieko nereiškia, jie kaip buldozeriu važiuoja per ūkininkų nuosavą žemę ir žmonių likimus.

Keturių rajonų gyventojai, sužinoję, jog gali netekti nuosavos derlingos žemės, ėmė bruzdėti, rinko parašus, raštus siuntė šalies valdžiai ir pareiškė, kad nepritaria LRTBP sprendiniams rezervuoti pasirinktas teritorijas naujam kariniam poligonui. AM puolė gintis, kad negali pašalinti tų teritorijų iš LRTBP, nes jų rezervavimas numatytas Seimo nutarimu patvirtintoje LRTBP koncepcijoje. Tačiau politikai pamiršo, kad privati nuosavybė yra šventas reikalas, todėl būtina kalbėtis su žemės savininkais, supažindinti su parengta galimybių studija ūkininkus, bendruomenes, seniūnijas.

Spaudos konferencijoje Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas teigė, jog būtina atsižvelgti į žmonių pasiūlymus, išgirsti svarią jų nuomonę. Valstybės kontrolė teritorijų planavimo valstybinio audito išvadose pabrėžė, kad teritorijų planavimo dokumentų rengimo procesas yra nekokybiškas, o dokumentai nėra tinkamai derinami su visuomene.

Užburtas ratas sukasi iki pat šiol: ir aplinkos ministras, ir krašto apsaugos ministras tikina, kad rezervuotose teritorijose neketina steigti karinio poligono, tačiau LRTBP išliko ta pati galimybė steigti poligoną rezervuotoje teritorijoje, nes grafinėje sprendinių dalyje tos teritorijos neišbrauktos – tebėra rezervuotos. Ministrai žarsto pažadus, kad neketina steigti karinio poligono rezervuotose teritorijose keturiuose Žemaitijos rajonuose, tačiau nesiima teisinių LRTBP koregavimo priemonių.

Ką reiškia ministro žodžiai?

Netoli Seimo susirinko būrys žemaičių, kurie gina viešąjį interesą – stoja į kovą už savo krašto švarią gamtą, derlingą žemę.

Žemaičiams besirenkant prie Seimo AM išplatino informaciją, jog, papildžius LRTBP sprendinį, atvertos galimybės naujo poligono ieškoti visoje šalyje – ne tik Žemaitijoje. Taip pat atsisakyta ankstesnio prioriteto jį steigti penkias Žemaitijos savivaldybes kertančioje teritorijoje. Tačiau tam neketinama siūlyti Seimui keisti LRTBP, esą pakaks „papildyto LRTBP sprendinio, nes būtų visiškai neracionalu keisti praėjusios kadencijos Seimo patvirtintą LRTBP koncepciją ir perdaryti grafinius sprendinius. Tai užtruktų apie dvejus metus ir kainuotų apie 1,4 mln. Eur. Kur steigti naująjį karinį poligoną, nuspręs KAM“. Ūkininkai tokį aiškinimą supranta kaip AM prioritetų teikimą grafiniams LRTBP sprendiniams, o ne Žemaitijos krašto žmonių likimams ir jų nuosavybei.

Į spaudos konferenciją atskubėjęs aplinkos ministras Simonas Gentvilas tikino, kad Lietuvai reikia naujo karinio poligono, bet parinkta vieta tikrai nėra optimali. Ministras dar bandė raminti žemaičius, kad neišgyventų dėl karinio poligono, o būtų pilietiški, stebėtų situaciją. Jis tikino, jog dabar nebe tie laikai, kad Lietuvoje būtų galima užtvenkti Nemuną, iškeldinti dešimtis kaimų, kaip buvo kuriant Kauno ar Elektrėnų marias. Ministras leptelėjo ir žemaičiams nerimą sukėlusius žodžius, jog „debesys ir migla tvyro“. Kas tie debesys ir migla, taip ir liko neaišku… Beje, pagal kompetenciją AM yra atsakinga už LRTBP rengimą, sprendinių viešinimą, suderinimą ir patvirtinimą, todėl kyla retorinis klausimas, kokia migla ir kokie debesys tvyro virš AM ir paties ministro, kai metų pradžioje KAM pateikė prašymą atšaukti galimybių studijoje numatytų teritorijų rezervaciją, bet AM atsisakė tai daryti.

S. Gentvilui išsprūdę žodžiai Žemaitijos ūkininkus privertė suklusti – esą politikai linkę gražbyliauti, gražiai čiulba, bet teisiškai nieko nesprendžia, neketina keisti savo planų. Žemaičiai pakartojo, jog yra tvirti ir atkaklūs, nesustos ir visomis teisinėmis priemonėmis gins derlingą savo žemę, krašto istoriją, tradicijas, architektūros paminklus, išsaugos bažnyčias, muziejus ir kitas vertybes.

Pažadai kybo ore

„Ponai ministrai, kuo greičiau imkitės konkrečių darbų“, – prie Seimo susirinkę pilietiškai nusiteikę Žemaitijos ūkininkai ragino politikus. Mat dar kovą išplatinta informacija, kad krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ir aplinkos ministras S. Gentvilas, atsižvelgdami į Žemaitijos regiono savivaldybių tarybų bei bendruomenių prašymus, sutarė patikslinti LRTBP sprendinį, kad būtų galima parengti galimybių ir poreikio studiją naujam kariniam poligonui įrengti visoje Lietuvos teritorijoje. Pranešime abu ministrai tvirtino: „Dėl konkrečios naujo poligono vietos bus apsispręsta tik po išsamių konsultacijų su vietos savivalda, verslu, ūkininkais ir bendruomene.“

Jau balandį KAM žadėjo paskelbti galimybių studijos konkursą, kad būtų parinktas naujas sklypas poligonui steigti. Tačiau po mėnesio krašto apsaugos ministras informavo, kad studija nepradėta rengti. Tad kol kas pažadai kybo ore.

Žemė maitina visus

Vilma Rumšienė iš Telšių rajono žemaitiškai sakė, kad žmonės nori dirbti savo krašto žemę, auginti vaikus ir būti orūs, o ne prašyti išmaldų.

Kariniam poligonui rezervuotose teritorijose ūkininkauja apie 500 ūkininkų, veikia dvi didelės žemės ūkio bendrovės. Kasmet iš žemės ūkio veiklos gaunama apie 20 mln. Eur pajamų. Jei būtų nutarta steigti karinį poligoną ten, kur iki šiol buvo numatyta, iš jam rezervuotų teritorijų būtų iškeldinti 556 gyventojai, greta tos teritorijos ribų gyvena dar 4 927 gyventojai, be to, 6 866 žmonių gyvenamoji vieta nuo poligono ribos nutolusi iki 3 km.

Kaimų gyventojai nuogąstauja, kad netekę savo valdomų žemės sklypų šimtai ūkininkų taptų bedarbiais. Bet žemaičiai nenori jokių pašalpų, jiems nereikia jokių kompensacijų. Ūkininkų vardu kalbėjusi Vilma Rumšienė iš Telšių rajono žemaitiškai pasakė, kad žmonės nori dirbti savo krašto žemę, auginti vaikus ir būti orūs, o ne prašyti išmaldų. Esą duona reikalinga visiems – ir mokytojams, ir politikams, ir kariškiams. Todėl ūkininkai ragino išsaugoti neužterštą žalią gamtą, švarius vandenis.

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Akmenės skyriaus pirmininkė Gražina Gauronskienė apgailestavo, kad karinį poligoną užsimota įkurti našiose ir derlingose žemėse. Vien Akmenės rajone savo valdų netektų apie 70 ūkininkų bei viena stambi žemės ūkio bendrovė. „Rajone žemė brangi – vienas hektaras kainuoja nuo 7 iki 8 tūkst. Eur, o kompensacija už žemę numatyta tik simboliška – 2 265–2 333 Eur/ha“, – teigė ūkininkų lyderė.

G. Gauronskienė aiškino esanti susirūpinusi, kad, jei sumaniai ir pažangiai ūkininkaujantys žemdirbiai būtų nuvaryti nuo savo žemės, prarastų viską, ką savo sunkiu darbu sukūrė. Jie į ūkius investavo daug lėšų, įsigijo modernios technikos, kai kurie dar įgyvendina tęstinius projektus. Žemdirbių interesus ginanti G. Gauronskienė tikino, kad žmonės sunerimę, įsitempę, kaime niekas nebeperka sodybų, atšaukiami sandoriai, kertami miškai, stringa investicijos, nes nėra aiškumo, kas bus toliau. Į kaimą sugrįžta nemažai jaunų šeimų perimti tėvų ūkių. Jų laukia įtampa ir nežinomybė. Tad, LŪS Akmenės skyriaus pirmininkės nuomone, kariniam poligonui turi būti parinkta kita vieta, kur prastos ir nederlingos žemės. Be to, Europos Sąjungos šalyse kariniai poligonai steigiami ar plečiami tik skiriant valstybinę žemę, o ne privačią, kaip norima daryti Lietuvoje.

Aldona SIREIKIENĖ

ŪP korespondentė

Iniciatyvinės grupės „Gamta ir ramybė mums ir mūsų vaikams“ nuotraukos

2021-05-22

 

 

 

 

Žemaitija, poligonas