Tarsi feniksai atgyjančios gėlės

Ramondos ir haberlėjos – alpinariumo augalų kolekcijos perliukai. Apie šias uolų gyventojas ne tik pasakojamos legendos, neįprastas jų savybes atidžiai tyrinėja botanikai ir ne šiaip sau lygina su mitiniu Feniksu. Tokius įdomius augalus verta įsileisti į savo gėlyną ir stebėti jų gyvenimą. Jei sode rasite pavėsingą vietą, jie taps ilgaamžiais jūsų draugais.

Dr. Rimanta VAINORIENĖ

VU Šiaulių akademijos mokslo darbuotoja

Reliktinių augalų tėvynė

Ramonda (Ramonda) ir haberlėja (Haberlea) retos sodų viešnios ir kambarinių našlaitinių sanpaulijų (Saintpaulia ionantha) giminaitės, priklausančios gesnerijinių (Gesneriaceae) šeimai. Ramonda ir haberlėja – labai ištvermingos, joms nebaisus net spiginantis šaltis.

Jų tėvynė Europa, Balkanų pusiasalio kalnai, uolėtos vietos. Šios senos, reliktinės rūšys atsekamos nuo paleogeno laikotarpio, jų protėviai gyvavo net prieš 65–23 mln. metų! Šios rūšys gamtoje paplitusios ribotai ir yra retos.

Kalnų žibutės

Ramondos gentyje aprašytos tik trys rūšys. Labiausiai paplitusi Pirėnų kalnuose auganti pirėninė ramonda (Ramonda myconi), makedoninė (R. nathaliae) ir kalkingose Makedonijos ir Balkanų aukštikalnėse iki 2 000 m aukščio auganti serbinė (R. serbica). Natūraliose augavietėse jos auga pavėsingose vietose, įsikuria kalnų šlaituose arba ant stačių uolų: smiltainių, granitų plyšeliuose, kur po lietaus susikaupia vanduo. Pirmą kartą pirėninė ramonda buvo aprašyta 1604 m., o kitos dvi rūšys tik apie 1855-uosius.

Pirėninės ramondos neaukšti, vos 12 cm augalai, jų lapai visžaliai, tamsiai žali, apvaloki (5 × 4 cm), įdomios faktūros, šiek tiek gofruoti, pakraštys dantytas, sudaro iki 20 cm pločio skrotelę. Paviršius švelnus lyg aksomas – taip pūkeliais ginasi nuo šaltų naktų kalnuose. Lapų daug, gali būti iki 12–15. Per vasarą užaugina 2–4 lapus, o seni, arčiausiai žemės, nunyksta. Ant tamsių, pūkuotų žiedkočių skleidžiasi iki 7 melsvai violetinių žiedų. Žiedą puošia ryškūs, oranžiniai kuokeliai, centre gelsvai žali viduriukai. Pirėninės ramondos žydi birželį.

Makedoninė ramonda (R. nathaliae) – daugiametis žolinis skrotelinis augalas. Šaknys ekstensyvios, išsidėsčiusios dirvos paviršiuje. Išauga 7–10 cm. Lapai susiraukšlėję, trumpakočiai, kiaušiniški, karbuoti. Viršutinė lapų pusė tamsiai žalia, blizganti. Žiedkočiai viršūnėje pasipuošia vienu ar trimis žiedais. Vainikėlis violetiniai mėlynas su oranžine dėme centre. Žydi gegužę, apie 20–25 dienas. Peržydėjusios visos ramondos suformuoja vaisių dėžutes, kuriose liepą sunoksta sėklos.

Žiedų ir lapų grožis

Haberlėja yra monotipinė augalų gentis gesnerijinių šeimoje. Vienintelis šios genties atstovas H. rhodopensis paplitęs Pietų ir Centrinės Bulgarijos kalnuose, Graikijos šiaurinėje dalyje. Įsikuria ant kalkingų uolienų, uolų plyšiuose 250–1 950 m aukštyje. Rūšis saugoma. Pirmą kartą aprašyta 1835 m.

Haberlėja auga taip pat skrotele, lapai visžaliai, ovalo formos, ilgesni nei ramondos, apaugę retais plaukeliais. Lapai pasikeičia per dvejus metus. Žiedai šviesiai violetiniai, vainikėlis pailgas, mažo vamzdelio formos. Žydi gegužę, birželį.

Papuoš pavėsingą zoną

Pirėninės ramondos šimtmečiais augintos botanikos soduose, nešildomuose alpiniuose nameliuose ne tik Europoje, bet ir Šiaurės Amerikoje. Gėlyne jas ir haberlėjas geriausiai sodinti šiaurinėje, vakarinėje ar rytinėje pusėje humusingoje, kalkingoje, ne per daug sausoje dirvoje, tarp akmenų, akmeninių atraminių sienelių plyšiuose, korytose, įšaknijusiose uolienose, 15–20 cm atstumais. Labiausiai tinka kalkakmenis ar dolomitas, kad palengva plaunamas lietaus šiek tiek šarmintų dirvožemį. Mėgsta drėgną aplinką. Haberlėja auga ir durpingame substrate.

Auginant ramondas panašiose į natūralias augavietėse, augalai vienoje vietoje vešliai gali augti daug metų, be to, savaime pasisėja.

Sodinti augalus reikia taip, kad apatiniai lapai remtųsi ne į žemę, o gulėtų ant akmens. Šie augalai gali būti pasodinti vertikaliai, įsprausti į siauručius plyšius tarp akmenų – tokios buveinės jiems itin patinka.

Ruošdami sodinimo vietą, į sodo žemę įmaišykite komposto, smėlio, galite pridėti smulkintų plytų. Patinka kaimynystė su smulkiomis paparčių rūšimis, žemaūgėmis raktažolėmis ar neaukštomis uolaskėlėmis. Ramondos ir haberlėjos žiemos speigams atsparios, net ir besnieges šaltas žiemas puikiai ištveria nepridengtos. Jų nepuola ligos ir kenkėjai. Tręšti reikėtų labai atsargiai, minimaliai ir tik pavasarį.

Šiuo metu yra žinoma keletas ramondos veislių, besiskiriančių žiedų dydžiu, vainiklapių spalva: nuo violetinės, rožinės iki baltos.

Dauginimas

Šios rūšys dauginamos sėklomis ir lapų auginiais, dukterinėmis skrotelėmis. Sėklas augalai subrandina liepą, rugpjūtį. Jos labai smulkios, dėl to sėjamos tik į vazonėlius, į smėlingą, lapinę žemę, įmaišant durpių, galima pridėti smulkios skaldos. Sėklos išbarstomos vazonėlio paviršiuje ir pridengiamos plėvele, kuri padeda palaikyti drėgmę, kad smulkios sėklelės neperdžiūtų.

Didžiausias iššūkis – išsaugoti smulkius daigus, nes menkiausias perdžiovinimas juos pražudo. Iš sėklų daigai vystosi ilgai, o persodinami tik ūgtelėję, dažniausiai kitais metais po sėjos. Jautrius pirmų metų daigus patartina žiemą laikyti nuo šalčių apsaugotoje vietoje. Jiems peržiemojus, kai pasirodo pirmieji augimo požymiai, laistykite gausiau. Jauni augalai pražysta trečiais, ketvirtais metais.

Lapai šaknydinti nuo suaugusių augalų imami anksti pavasarį, sodinami į dėžutes su durpių ir smėlio mišiniu. Šaknydinama pavėsingoje vietoje, palaikant drėgną aplinką.

Dukterines skroteles užaugina retai, dėl to šis būdas retai naudojamas.

Nepasiduoda nei sausrai, nei šalčiui

Šios alpinių augalų rūšys pasižymi unikaliomis savybėmis, kurios labai domina mokslininkus. Abiejų genčių rūšys priklauso vadinamajai galinčių atsinaujinti, prisikeliančių augalų grupei (angl. resurrection-plant), geba ištverti dvi ekstremalias aplinkos įtampas: ilgalaikę sausrą ir šaltį.

Šie augalai išlieka gyvi audiniuose praradę net iki 90–95 proc. drėgmės, t. y. pereina į anabiozę, kai laikinai sulėtėja medžiagų apykaita. Nors iškankinti sausros, visiškai išdžiūvę augalai atrodo negyvi, gavę lietaus greitai atsigauna, iš skrotelės vidurio pradeda auginti naujus lapus. Apie jų atsparumą sausrai yra daug mokslinių straipsnių.

Atsparumo mechanizmas visai kitoks nei sukulentų, kurie organizme išlaiko vandenį. Šiuo atveju augalai nekaupia vandens, kurį taupiai naudotų sausros metu, o išdžiūsta ir pereina į ramybės būseną panašiai kaip augalų sėklos.

Augaluose aktyvuojami specifiniai genai, kaupiamos cukrų, baltymų molekulės, dėl kurių jie geba amortizuoti stresą ir išvengti pažeidimų ląstelėse. Įdomu, kad lapų ląstelių sienelės augalui džiūstant nesutrūkinėja, o tiesiog susilanksto.

Tam tikros apsauginės medžiagos stabdo fotosintezę, chloroplastai suardomi arba dideli kiekiai antocianinų užtamsina chloroplastus, kad fotosintezė nevyktų. Ląstelėse didelės vakuolės suskaidomos į mažas, kad jos išlaikytų formą. Taip augalai pereina į ramybės būseną, tarsi užmiega. Gebėjimas įveikti šalčio stresą taip pat susijęs su įvairių bioaktyvių medžiagų gamyba, antioksidacinių fermentų aktyvumu augalo ląstelėse.

Rimantos Vainorienės ir Rūtos Antanaitienės nuotraukos

Parengė Rūta ANTANAITIENĖ