„Tvirtai stoviu ant žemės“

Aivaras Rimkus.

Kai „Ūkininko patarėjas“ šių metų sausio 9 d. išspausdino interviu „Į kaimą atėjo išsilavinusių ūkininkų karta“ su Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Radviliškio skyriaus pirmininku, jaunuoju ūkininku, technikos mokslų daktaru Ignu Hofmanu, sulaukėme daug atsiliepimų, pritariančių pašnekovo išsakytoms mintims. Ypač aktyviai savo nuomonę išreiškė kelios dešimtys jaunųjų ūkininkų. Pasikalbėti pakvietėme jaunąjį ūkininką Aivarą RIMKŲ, vieną geriausių Radviliškio rajone, didelio ir pažangaus augalininkystės ūkio, kurį paveldėjo iš tėvo, šeimininką. Jį kalbino „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Aldona SIREIKIENĖ.

Aktuali tema – žemdirbių savivalda

– Daugeliui ūkininkų pastaruoju metu viena aktualiausių diskusijų temų – žemdirbių savivalda. Nuomonių esama įvairių, daug abejonių kyla, kai svarstoma, kas turi išlaikyti žemdirbių interesams atstovaujančias organizacijas.

– Kuo toliau, tuo labiau didėja spaudimas žemės ūkiui. Kai nemažai ūkininkų atsistojo ant kojų, sunkiu darbu sukūrė perspektyvius ūkius, kai kas pradėjo reikšti nuomonę, jog žemdirbiai per gerai gyvena, neva jie yra didžiausi aplinkos teršėjai, kurie moderniai Lietuvai nelabai reikalingi.

Dar ir viena partija, pasiskelbusi žemdirbių atstove, sustiprino negatyvų požiūrį į ūkininkus.

Drąsiai sakau, kad ūkininkai, veikdami po vieną, nieko nepadarys, reikia jungtis į organizacijas. Vienintelis kelias mūsų interesams apginti – stipri ir kompetentinga žemdirbių savivalda. Mano nuomone, kol kas per mažai žemdirbių supranta, kad vienintelė išeitis siekiant ginti mūsų visų interesus, spręsti aktualius klausimus yra savivaldos organizacijos.

Pasakysiu atvirai: dažnai tų organizacijų išrinkti vadovai padaro daug žalos, jei jų tikslas – kuo ilgiau eiti savo pareigas arba organizacijos jiems reikalingos tik politiniams tikslams įgyvendinti. Geras pavyzdys yra Lietuvos žemės ūkio taryba ir jai priklausančios organizacijos. Taip ir turėtų būti: žemdirbiai išlaiko jų interesams atstovaujančias organizacijas. Vieninteliai Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) yra išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų. Manau, taip neturėtų būti. Stipriausios ir didžiausios žemdirbių savivaldos organizacijos nepriklauso ŽŪR, nes jiems tų organizacijų nereikia. Kodėl? Svarbiausias ŽŪR tikslas – ne atstovauti, o išsilaikyti ir gauti finansavimą iš valstybės. Daugelis jaunųjų ūkininkų sako, kad tokie ŽŪR nereikalingi. Savo skėtinę organizaciją mes, žemdirbiai, galime išlaikyti patys.

Dar vienas pastebėjimas – dalis žemdirbių nesupranta jiems atstovaujančių organizacijų prasmės ir nedalyvauja jokioje veikloje. Jei žemdirbiai būtų vieningi ir pilietiškai aktyvūs, priklausytų savivaldos organizacijoms, politikai labiau atsižvelgtų į žemdirbių interesams atstovaujančių organizacijų reiškiamas pastabas ir pasiūlymus, tuomet daugiau išteklių būtų galima skirti išsamiai žemės ūkio analizei bei pateiktoms išvadoms viešinti.

Iškreiptas vaizdas

– Lietuvos ūkininkai dirba nelygiomis konkurencinėmis sąlygomis, iš visų Europos Sąjungos (ES) šalių žemdirbių gauna mažiausias tiesiogines išmokas. Seimas prabilo, kad bus peržiūrimos lengvatos, skirtos ūkininkams. Ar naujoji mokesčių našta nebus per sunki smulkiesiems ūkiams?

– Kaip mes konkuruosime Europoje, jei esame vieninteliai atsisakę kuro su mažesniu akcizo mokesčiu? Ne tik žemės ūkis turi akcizo lengvatą, tačiau žemės ūkis, priešingai nei centralizuoto šildymo sistema, alternatyvos neturi. Dar nėra plačiam naudojimui sukurtų elektrinių traktorių.

Kartais viešojoje erdvėje anoniminiai komentatoriai pradeda skaičiuoti ūkininkų mokamus mokesčius nuo pajamų, tada matome iškreiptą vaizdą, kai ūkio pajamos lyginamos su grynuoju pelnu. Reikšmingų lengvatų, kurių būtų galima atsisakyti, nematau. Šiuo metu yra privilegijuotesnių verslo sričių.

Apie didžiausias lengvatas žemės ūkiui kalba politikai, kurie mažiausiai įsigilinę į esamą padėtį. Manau, kad išmokų žemės ūkiui būtų galima atsisakyti, tik tai turi būti padaryta visoje ES. Taip pat apsaugota Europos rinka nuo šalių, kurios subsidijuoja žemės ūkį. Šis subsidijavimas iškreipia žemės ūkio produkcijos rinką.

Kliūtis ūkių plėtrai

– Kita aktuali tema – Europos Komisijos priimta strategija – žaliasis kursas. Kaip pasikeistų jūsų augalininkystės ūkio veikla, jeigu tektų didelį plotą skirti ekologinei žemdirbystei?

– Klimato kaita – viso pasaulio dėmesio centre. Tai – labai aktuali problema. Žemės ūkis pirmiausia susidūrė su klimato kaitos pasekmėmis, nes agroverslas yra priklausomas nuo gamtos ir oro sąlygų. Dauguma žemdirbių pritaria: neatidėliotinų veiksmų būtina imtis, tačiau susidaro įspūdis, kad pirmi prisiimame įsipareigojimus, kuriuos įgyvendinę nukentėsime labiausiai.

Lietuvos žemės ūkio gamybos apimtys yra vienos mažiausių Europoje. Įsipareigoję dar ženkliau sumažinti išmetamą CO2 kiekį, atsisakome žemės ūkio gamybos plėtros. Taip žemės ūkis verčiamas verslu, gyvuojančiu tik iš subsidijų. Pirmiausia reikia įvertinti poveikį ekonomikai, žemės ūkiui, kokiomis priemonėmis tai pasieksime. Daugelio Vakarų Europos valstybių išmetamas CO2 kiekis į aplinką, pesticidų ir trąšų naudojimas ženkliai viršija Lietuvos duomenis, bet prisiimant įsipareigojimus į tai nebuvo atsižvelgta.

Ekologinis ūkininkavimas skamba patraukliai, tačiau dalis ūkių tik pasinaudojo didesnėmis subsidijomis, bet nebūtinai pagamino ekologiškos produkcijos. Šiuo metu Lietuvos ekologiniai ūkiai susiduria su produkcijos realizavimo problemomis. Europoje net buvo ekologiškos žemės ūkio produkcijos perteklius. Nebūtinai ekologinis ūkininkavimas bus tvaresnis nei tradicinis. Turėtume labiau įsigilinti, kodėl didiname ekologinių ūkių skaičių, ar tikrai šie tikslai bus pasiekti. Juk svarbu ne tik subsidijas panaudoti, mažiau produkcijos pagaminti ir klimato kaitos valdymo tikslų nepasiekti.

Žaliasis kursas bus iššūkis smulkiesiems ūkiams, nes plėtojant tiesioginę, arba neariminę, žemdirbystę reikės investicijų brangesniems žemės dirbimo padargams įsigyti. Tiesioginė sėja reikalauja daugiau žinių ir bandymų naujas technologijas pritaikyti savo ūkyje. Neįgijusiesiems patirties staigus ūkio technologijos keitimas gali būti ir pražūtingas.

Tvarus ūkininkavimas turėtų būti mūsų tikslas. Esu didelio augalininkystės ūkio savininkas, todėl nenorėčiau, kad skubotos žaliojo kurso priemonės stabdytų žemės ūkio plėtrą. Be to, jei daugelis pasaulio valstybių neprisijungs prie ES strategijos – žaliojo kurso, tai neduos jokios naudos, kitur tik padidės į aplinką išmetamas CO2 kiekis.

Alternatyvūs verslai kaime

– Pakalbėkime apie jaunųjų ūkininkų įsikūrimo problemas ir alternatyvius verslus regionuose. Jeigu būtų sukurta naujų darbo vietų, į kaimą gyventi atvažiuotų daugiau jaunų šeimų. Jei kaime pradėtų veikti nedideli mėsos perdirbimo cechai, mažos siuvyklos, nedidelės kepyklos, stalių dirbtuvės, žmonės turėtų darbo, mūsų visų stalui pagamintų kokybiškų ir sveikų maisto produktų. Vis dažniau kalbama apie trumpąsias maisto grandines – jeigu žemdirbys gali užauginti produkciją, gali ją perdirbti ir pats parduoti, nereikės jokių tarpininkų.

– Taip, jaunam žmogui dabar pradėti ūkininkauti sudėtinga, jeigu jis neturi pradinio kapitalo. Žemė brangi, o kur dar technika, padargai. Valstybė galėtų suteikti lengvatines paskolas su garantija bent 40 metų. Svarbiausia – padėti ūkininkams, kurie kuria ūkį ne grūdams auginti, skatinti juos kurti didesnę pridėtinę vertę iš hektaro.

Dirbtinai skatinti jaunų žmonių kėlimosi į kaimą nereikėtų. Suprantama, tam tikras būtinų modernaus gyvenimo patogumų užtikrinimas gal ir paskatintų jaunimą pasilikti kaime. Atsiranda nemažai miestiečių, kurie per pandemiją pakeitė požiūrį į kaimą, kai kurie jau įsigijo atokiose vietose esančias sodybas.

Kaimas sensta, miestai plečiasi, ši tendencija būdinga ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Alternatyvūs verslai kaime gali būti viena iš regionų plėtros galimybių. Trumpai pasakysiu, kad investiciniai alternatyvių verslų projektai arba investiciniai žemės ūkio projektai dažnai iškreipia rinką ir neduoda realios naudos. Kai kurie apsukrūs veikėjai ta parama naudojasi, iš jos gyvena, tačiau jokios vertės nesukuria.

Šalies valdžios ir mūsų visų tikslas turėtų būti toks: gaminti ir rinkai tiekti kuo daugiau kokybiškos vietinės produkcijos.

Lietuvoje pagaminama per daug žaliavos ir per mažai galutinio produkto, todėl esame priklausomi nuo rinkos svyravimų. Turėtume papildomai remti tik tuos smulkiuosius ūkius, kurie augina didesnės pridėtinės vertės produktus, ne tik grūdus. Maži ūkiai, augindami tik grūdines kultūras, iš gaunamų pajamų neišgyvens. Ūkininkas, augindamas, o dar geriau ir perdirbdamas didesnės pridėtinės vertės produktus, turėtų daugiau naudos ne tik sau, būtų naudinga ir valstybei. Tokiems ūkiams pirmųjų hektarų parama būtų tikslinga.

Didėja žmonių pajamos, todėl atsirado geresnių produktų poreikis. Kol kas Lietuvos ūkininkai nesugeba pateikti tiek galutinių produktų, kiek vietinei rinkai reikėtų.

Pakartoju daug kartų girdėtus žodžius, jog būtina skatinti ir remti kooperaciją, kad susivieniję smulkieji ūkininkai galėtų gaminti kokybiškus mėsos, pieno, duonos, konditerijos ir kitus produktus, galėtų užimti tvirtas pozicijas vietinėje rinkoje ir konkuruoti su monopolininkais perdirbėjais bei prekybos centrais. Bet kooperacijai koją vis dar kiša biurokratinės kliūtys ir pačių žmonių abejingumas, šiek tiek įtarus požiūris į kooperacinę veiklą.

 

Asmeninė  nuotrauka

2021-01-27