Ūkininkės gyvenimą užvaldė sūriai

Prienų rajono ūkininkė Rūta Aliukonienė pripažinto skonio varškės ir fermentinius sūrius gamina tik iš išskirtinės kokybės, riebaus ir baltymingo džersių veislės karvių pieno. Moters nuomone, kokybiški produktai – smulkių ūkių išlikimo sąlyga ir pranašumas prieš didžiuosius prekybos tinklus.

Susijusios temos – skaitykite: Rūta Aliukonienė, džersiai, Margininkų kaime

Sūrininkei džersių veislės karvutės pačios geriausios ir gražiausios.

Labai mėgo fermentinius

Margininkų kaime gyvenanti R. Aliukonienė karves prižiūrėti išmoko iš savo mamos, varškės sūrių gamybos pradžiamokslį išėjo taip pat gimtuosiuose namuose, o susiklosčius aplinkybėms su savo šeima sugrįžo gyventi į tėvų namus, įsigijo ir keletą gyvulių. Dalį pieno produktų suvartodavo pati šeima, o likusią dalį veždavosi į biurą ir parduodavo kolegėms. „Šeimoje augo keturi vaikai, tad papildomos pajamos buvo labai reikalingos“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo moteris.

Fermentinius sūrius R. Aliukonienė pradėjo gaminti dėl labai žemiškos priežasties – labai juos mėgo. „Pagalvojau, kodėl pačiai jų nepasigaminus – karvę turiu, pieno turiu, tad kodėl nepabandžius?“ – apie stimulą imtis sūrininkystės prisiminė R. Aliukonienė.

Pradžia buvo kaip ir daugelio sūrininkų – receptų ieškojimas internete ir pirmosios nesėkmės. Tada ūkininkei į pagalbą atėjo likimas, ji rado žinomo sūrininko Valdo Kavaliausko skelbimą apie organizuojamus sūrininkų kursus. Žingeidi ir atkakli moteris, norėdama sukaupti kuo daugiau informacijos apie fermentinių sūrių gamybą, dalyvavo visuose V. Kavaliausko organizuojamuose kursuose ir, pasitelkusi įgytą patirtį, sėkmingai pagamino pirmuosius fermentinius sūrius.

Iš pradžių R. Aliukonienė savo pagamintus sūrius parduodavo kitam sūrininkui, kuris pats negalėdavo pagaminti tiek sūrių, kiek pageidaudavo pirkėjai. Po kurio laiko, įsitikinusi, kad jos pagaminti sūriai patinka klientams, pradėjo pardavinėti savarankiškai. Taip finansų vadybos specialistė tapo sūrininke, kurios pagamintus fermentinius sūrius netruko įvertinti ir pamėgti pirkėjai, o varškės sūriai Druskininkų sūrių festivaliuose savo kategorijoje ne kartą buvo pripažinti geriausiais.

Susižavėjo vos pamačiusi

Lankydama sūrininkystės kursus R. Aliukonienė pirmą kartą V. Kavaliausko ūkyje pamatė džersių veislės karves. „Jas įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir pasakiau vyrui, kad man reikia būtent šios veislės karvių“, – prisiminimais dalijosi ūkininkė. Vyras nerodė didelio susižavėjimo, tačiau žmonos norui neprieštaravo.

Pirmoji džersių veislės karvė R. Aliukonienės ūkyje atsirado 2012 m. „Sumokėjome tais laikais milžinišką – 3 500 litų (per 1 000 Eur) – sumą už iš fermos išbrokuotą karvę, kai tuo metu pačios geriausios, duodančios iki 35 litrų pieno, nekainavo nė 3 000 litų. Vežtis teko net iš Biržų, kas dar labiau padidino kainą“, – pasakojo R. Aliukonienė.

Prieš dešimtmetį žengto žingsnio ir sumokėtų pinigų moteris nė kiek nesigaili. Jai ir šiandien džersių veislės karvės yra pačios geriausios, gražiausios. Anot sūrininkės, jos neduoda tiek daug pieno, kiek holšteinų veislės karvės, iš džersių primelžiama panašiai tiek, kiek iš paprastų lietuviškų juod­margių. R. Aliukonienės džersės per metus duoda apie 5 000 l pieno. Tačiau pieno kokybe džersėms neprilygsta jokių kitų veislių karvių pienas, – jis geltonas, labai riebus, baltymingas, skanus.

„Kai užsienio spaudoje perskaičiau, kad vienintelių džersių pienas pagal savo sudėtį ir naudą organizmui prilygsta ožkų, buivolių ir asilių pienui, dar stipriau pamilau šios veislės karves“, – džiaugėsi savo pasirinkimu ūkininkė ir pridūrė, kad skanesnio pieno už džersių nėra ragavusi. Šios karvės moteriai patinka ir savo charakteriu, jos meilios, jaukios, žingeidžios. Be to, nedidelės – suėda mažiau, o ir tvarte joms nereikia daug vietos. Jas nesunku prižiūrėti ir vyresnio amžiaus žmogui.

Išplėtė bandą

Šiandien R. Aliukonienės bandą sudaro 7 džersių veislės karvės, viena telyčaitė ir viena užsilikusi juodmargė karvė. „Visą bandą padidinome iš pirmosios karvutės, mums labai pasisekė, kad pirmaisiais metais gimdavo vien telyčaitės. Dabar perkame seksuotą sėklą ir dirbtinai apvaisiname. Sėklos galima gauti Lietuvoje, bet esi pririšta prie vieno sėklintojo, nes aplinkui nėra daugiau veterinarų, turinčių reikalingos sėklos, o ir pats veterinaras jos turi užsakyti iš anksto ir laikyti. Pasitaiko, kad dėl įvairių priežasčių nepavyksta laiku apsėklinti ir tenka laukti kitos rujos, kas stabdo bandos plėtrą“, – kalbėjo ūkininkė.

Iš pradžių visus pašarus Aliukoniai ruošdavo patys, o vėliau iš stambesnių ūkininkų pradėjo pirkti žolės ritinių susukimo paslaugą, nes vyras, turintis dar ir kitą darbą, nesuspėja. Vasarą karvės ganosi pievose, o šaltuoju metų laiku maitinamos sausu ir pusiau išdžiovintu pašaru, kad gautų kuo daugiau maistingų medžiagų. Nors karvių nedaug, jos melžiamos aparatu. Gyvulius prižiūrėti padeda dukros, nes veiklos ūkyje netrūksta. Visgi į samdomą darbą biure R. Aliukonienė negrįžtų, nes jau priprato prie kito gyvenimo ritmo, kuris, nors ir sunkesnis, teikia daugiau džiaugsmo.

suris

Sūrio mėgėjai gali pasirinkti jiems labiausiai patinkantį skonį.

Sūrių įvairovė

Jau pirmasis sūris, pagamintas iš džersių pieno, R. Aliukonienės šeimai labai patiko, tad moteris netruko imti eksperimentuoti su priedais, išgaudama vis įvairesnių skonių sūrius, kurių ūkininkės asortimente – apie dešimt. Pirkėjai gali rinktis švelnesnio ar aštresnio skonio sūrius, pagardintus įvairiais prieskoniais, džiovintais pomidorais, miškiniais česnakais, ožragėmis, juodgrūdėmis, peletrūnais, gaiviosiomis mėtomis ar levandomis. Be fermentinių sūrių R. Aliukonienė dar gamina rikotos, sūrio rutuliukus aliejuje, įvairias užtepėles ir, žinoma, varškės sūrius iš rūgštaus ir saldaus pieno su įvairiais priedais ir be jų. Ypatingą skonį sūriams suteikia kondensuotas pienas.

„Nedarau didelių sūrio „galvų“, maniškiai sveria 300–400 g, taip patogiau ir pirkėjui, ir man“, – aiškino ūkininkė. Pagamintus sūrius R. Aliukonienė parduoda Kauno turgeliuose ir mugėse. Sezono metu į turgelius važiuodavo 3 kartus per savaitę, dabar važiuoja dukart, o kiek vėliau gal apsiribos ir vienu kartu, nes karvėms ateina poilsio metas – pieno primelžiama mažiau. COVID-19 pandemija, o pastaruoju metu – ir infliacija pakoregavo pirkėjų įpročius. Anot sūrininkės, dabar didžiausią pirkėjų dalį sudaro vyresnio amžiaus žmonės, reikia prisiderinti prie jų, todėl daugiausia gamina varškės sūrius.

Pragyventi būtų sunku

Nepaisant to, kad R. Aliukonienės gaminami sūriai pelnė pripažinimą ir yra mėgstami pirkėjų, vien iš smulkaus ūkio gaunamų pajamų pragyventi be papildomo vyro darbo būtų sunkoka. „Juk gauni ne tik pelną, reikia ir labai daug investicijų. Labai pabrango pašarų ruošimas, degalai ir daug kitų dalykų. Norint išgyventi reikėtų daugiau karvių ir žemės, tačiau jos išsinuomoti labai sunku – laisvos nėra. Mūsų krašte dominuoja didieji ūkiai, jų plėtrai sudaromos vis palankesnės sąlygos, o mažiesiems uždedama vis daugiau apribojimų. Labai daug vyresnio amžiaus žmonių pasitraukė iš ūkininkavimo, nes negali atitikti dabartinės žemės ūkio politikos reikalavimų. Kaip savo laiku buvo padaryta su didžiaisiais prekybos tinklais, kurių įsigalėjimas sunaikino mažąsias parduotuvėles, tas pats vyksta ir su žemės ūkiu, žmonės neturi laisvo pasirinkimo“, – pastebėjimais su ŪP dalijosi sūrininkė.

R. Aliukonienės nuomone, jos ūkio pranašumas prieš didžiuosius ūkius yra pieno, o kartu ir gaminių kokybė – karvės pievoje gali pasirinkti, kokią žolę ėsti, jos laisvai ganosi, skirtingai nuo ištisus metus laikomų didelėse fermose, kur ėda tik tai, ką paduoda, ir jų judėjimas apribotas. Tačiau didieji prekybos tinklai diktuoja kainas, o žmogus, atėjęs pirkti iš ūkininko, tikisi dar žemesnių kainų, net neįsivaizduodamas, kiek reikia įdėti darbo gaminant aukštos kokybės produktą, kurio energinė ir maistinė vertės gerokai skiriasi nuo masinės gamybos produktų.

Džersių veislė

Džersiai – viena seniausių ir populiariausių kultūrinių galvijų veislių, išvesta Didžiojoje Britanijoje, Džersi saloje. Gyvuliams būdinga šviesiai rusva spalva, tačiau gali įvairuoti nuo beveik pilkšvos iki pilkai ar rudai juodos.

Jų pieno riebumas – 5–7 proc., baltymingumas – 3,9–4,5 proc. Pienas skanus, jame yra daugiau vertingų maisto medžiagų negu kitų veislių karvių piene, be to, džersiai linkę mažiau sirgti nei kitų pieninių veislių galvijai.

Į Lietuvą džersiai pirmą kartą įvežti 1965 m., tačiau neišliko. Pakartotinai – 2005 m.

 

Rūtos ALIUKONIENĖS nuotraukos

2022.11.25

Rita KRUŠINSKAITĖ

ŪP korespondentė

Susijusios temos – skaitykite: Rūta Aliukonienė, džersiai, Margininkų kaime