Ūkininkų užauginta mėsa – ant klientų tvorų ir prie durų

Koronaviruso pandemija vieniems šalies ūkininkams atvėrė naujus produkcijos realizavimo kelius, nes padidėjo kaime natūraliai užaugintos jautienos, avienos ir vištienos paklausa, kitiems sukėlė naujų iššūkių – daugiausia sunkumų patiria kiaulių augintojai, kurie jas parduoda gyvas.

Minta sveikiau nei žmonės

Utenos rajono, Daugailių seniūnijos, Voliškio kaimo ūkininkas Kristijonas Aidukas „Ūkininko patarėjui“ sako nuo praėjusios vasaros sulaukiantis penkis kartus daugiau skambučių negu iki tol.

„Nežinau, iš kur žmonės sužino mano telefono numerį, – teigia ūkininkas ir spėja, kodėl po pirmosios pandemijos bangos gerokai padidėjo jo ūkyje užaugintos avienos ir mėsinių galvijų mėsos paklausa. – Matyt, žmonės žino, kad mano kaimas nutolęs nuo aplinką teršiančių kelių, gamyklų, supamas ežerų, natūralių pievų. Jie nori maitintis sveikai ir jiems patogu, kad mėsą atvežu į namus. Be to, dabar, per pandemiją, jie nori stiprinti savo imunitetą. Supranta, kad natūralus, genetiškai nemodifikuotas, be pesticidų užaugintas maistas yra ir vaistas.“

Pasak ūkininko, 99 proc. parduodamos duonos iškepta iš neekologiškų miltų. „O  mano avys ir galvijai maitinasi sveikiau nei žmonės. Juos šeriu ekologiškais pašarais, taigi ir grūdais, kurie dukart brangesni už neekologiškus.

Šieną pirmiausia pauostau, ar neįsimetęs pelėsis, tik tada duodu“, – atsakingai užaugintos mėsos veiksnius vardija ūkininkas. Esą jo klientai – paprasti žmonės. Pusė jų – jaunimas, turintis savo namą ir mėgstantis kieme, šalia terasos išsikepti tokios mėsos. Kiti klientai – vyresni. Beveik visi gyvena Vilniuje.

Ūkininkui skambina ir Rokiškio, Kauno, kitų šalies vietovių gyventojai, prašydami pristatyti avienos ar ėrienos, jautienos. „Tačiau man nepatogu dėl vieno kito prašančiojo ten važiuoti, – aiškina K. Aidukas. – Mėsą vakuuminėje pakuotėje klientams vežu nuomojamu automobiliu su šaldymo įranga. Maišelį su mėsa dažniausiai pakabinu ant klientų tvoros. Jie paskui į mano banko sąskaitą perveda pinigus.“

Pluša vienas  

K. Aidukas laiko apie 300 avių, mažiau – mėsinių galvijų. Skersti savo ūkio avis, galvijus veža į paslaugas teikiančią skerdyklą. Ten mėsa ir supakuojama vakuume. Pasak ūkininko, geriau, kai mėsa vakuuminėje pakuotėje laikoma ilgiau, tarkime, 2–3 savaites, tada suminkštėja. Tai – šlapiasis mėsos brandinamas. Kai kurie klientai prašo išilgai perskelti jaučių kaulus. Juos iškepa orkaitėje ar ant žarijų. Tada iš jų šaukšteliu kabina kaulų čiulpus ir valgo. Sako, kad labai skanu ir sveika.

Aukštaitis vienas sukasi ūkininkaudamas ir realizuodamas mėsą. Neslepia persidirbantis ir prarandantis sveikatą. Esą labiausiai ūkininkus žlugdo politikai. „Didindami mokesčius, labai nuvertina mūsų darbą. Turėtume daugiau pagalbos sulaukti, juk stengiamės žmonėms tiekti gerą maistą. Visi galvoja, kad ūkininkai labai gerai gyvena. Dirbu nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, o nieko neuždirbu – neturiu nei naujo namo, nei naujo automobilio. Kuo toliau, tuo sunkiau gyventi. Viskas brangsta, o žemdirbių produkcija – ne. Mano ūkio mėsa net pigesnė, nei prieš 8 metus, kai pradėjau ūkininkauti“, – skaudu K. Aidukui. Jo ūkio ėriena kainuoja 6,50–6,85 Eur/kg, aviena – truputį pigiau, jautienos kumpis – 12 Eur/kg.

Kiaulės pigios, bet nepasiekiamos

„Oras puikus, sniego daug – tokį turtą gamta dovanojo! Atrodytų, ir dabar, kaip seniau, kai būdavo šalta, kiemuose galėtų svilti kiaulės, o šeimininkės apdalinti kaimynus skerstuvėmis, – nostalgiškai prabyla Radviliškio rajone, Kalnelio Gražionių kaime, veikiančios žemės ūkio bendrovės „Gražionių bekonas“ direktorius Edmundas Adomavičius ir grįžta į realybę. – Problemos, su kuriomis susiduria mūsų bendrovė, labai aštrios. Parduodame tik gyvas kiaulytes. Jų kaina dabar – tik 0,90 Eur/kg ir PVM.“

Nebent pavieniai senoviški žmonės, kurie vertina lietuvišką kiaulieną ir rūpinasi, kad jų šaldytuvas būtų pilnas, o ne pasikorusi pelė juose tįsotų, galvotrūkčiais lėktų į bendrovę ir išpirktų pigias nupenėtas kiaules. Jas pasipjautų. Tačiau mažai kas atvyksta, mat ribojamos kelionės į kitas savivaldybes. Kol nebuvo ribojimų, pavieniai asmenys per savaitę nupirkdavo 100, dabar nuperka 25–30 kiaulių.

Be to, pasak E. Adomavičiaus, kai kurios mėsos perdirbimo įmonės nevykdo pažadų. „Štai viena įmonė šią savaitę ketino nupirkti 530 kiaulių, tačiau nupirko 15 proc. mažiau. Jų nenupirktas 75 kiaules turėsime toliau šerti ir ieškoti naujų pirkėjų. Šeštas mėnuo, kai tokia maža kiaulių pardavimo ir labai padidėjusi pašarų kaina. Palyginti su 2019–2020 metais, dabar gyvos kiaulės kainuoja 41,1 proc. pigiau, o baltyminiai pašarai – 44 proc. brangiau. Kviečiai brangesni 25 proc., kvietrugiai – 31 proc., miežiai – 26 proc., kukurūzai – 16 proc., augaliniai aliejai – 29 proc. Elektra pabrango 8,8 proc. Neprisimenu laikų, kad kviečiai kainuotų 220 Eur/t“, – stebisi „Gražionių bekono“ vadovas. Jis pusiau juokais pusiau rimtai sako tikįs sulaukti šviežių bulvių. Viliasi, kad iki to laiko bendrovė nebankrutuos. „Po pirmojo karantino atsigavome, turbūt per daug neužsitęs iš šis“, – dėsto jis.

Tame pat kaime gyvenanti ūkininkė sako pardavusi tik vieną kiaulę iš keturių. Kaip parduosi, jei žmonėms draudžiama atvažiuoti, pyko moteris.

Tuo metu Lietuvos smulkiųjų kiaulių augintojų asociacijos vadovė Jurgita Patašienė didelės problemos  nemato. Pasak jos, dabar, kaip ir anksčiau, iš smulkių ūkininkų kiemų gyvas kiaules išsiveža supirkėjai.

Ūkininkų turguose ir mobiliuosiuose turgeliuose netrūksta šviežios kiaulienos ir gaminių iš jos: sūdytų bei rūkytų lašinių, skilandžių, dešrų, šaltienos. Tik pirkėjų mažiau.

Sutrukdė gamta – ne pandemija

Ūkininkai, kurie veža savo produkciją parduoti, be trukdžių gali kirsti savivaldybių ribas, jei turi reikiamus dokumentus.

„Aš vištas auginu, paskerdžiu, nupešu, o dukra Rasa jas ir kiaušinius dukart per savaitę veža parduoti į Vilnių – Žvėryno ir Pašilaičių ūkininkų turgelius. Jų vadybininkas kas mėnesį šių miesto dalių seniūnijose kiekvienam ūkininkui gauna leidimą čia prekiauti, – „ŪP“ aiškina Lazdijų rajono Jurčiūnų kaimo ekologinio vištų ūkio savininkė Laima Malinauskienė. – Pandemija nepakenkė vištienos ir kiaušinių realizacijai. Juos turgeliuose daugiausia perka nuolatiniai mūsų klientai. Kartą produkcijos realizavimą pareguliavo gamta, sodyboje pripustydama sniego, kurio aukštis – metras.“

Kupiškio rajono, Kandrėnų kaimo ūkininkė Kristina Kazlauskaitė, su dviem broliais kasmet ekologiškai užauginanti kelis šimtus mėsinių vištų, teigia dar iki Kalėdų išpardavusi jų mėsą. Pirkėjų netrūksta, ypač didmiesčiuose.

Prekybos tinklams netiekia  

„Iš vienos pusės, pandemija sutrukdė realizuoti mėsą, iš kitos – atvėrė naujas galimybes. Mat iki karantino nemažai jautienos tiekėme kavinėms, restoranams, dabar jie uždaryti. Bet padaugėjo žmonių, kurie domisi mūsų produkcija ir ją perka. Turbūt namų ūkiai daugiau nei iki karantino gaminasi maisto“, – svarsto Zarasų rajono, Samanių kaimo žemės ūkio kooperatyvo „Sartų lankų jautiena“ direktorius Remigijus Naujikas. Kooperatyvo nariai – devyni angusų veislės mėsinius galvijus auginantys ūkininkai.

„Šios veislės galvijus patogu auginti nederlingose žemėse – jiems nereikia labai kokybiškų pašarų, – sako „ŪP“ pašnekovas, patvirtindamas, jog į kooperatyvą susivieniję ūkininkai už skerdieną gauna geriausią rinkos kainą. – Vienam ūkininkui nerealu mėsinius galvijus ir užauginti, ir paskersti, ir jų mėsą parduoti, nes tai klientui neužtikrina nuolatinio jos tiekimo.“

Kooperatyvas „Sartų lankų jautiena“ turi skerdyklą, perdirbimo cechą. Produkciją tiekia daugiausia Vilniaus natūralaus maisto parduotuvėms, turi skyrių Kauno urmo bazėje. Su didžiaisiais prekybos tinklais nesusideda. Pasak R. Naujiko, jie už produkciją siūlo labai mažą kainą, o parduoda brangiai. „Kartą vienam prekybos tinklui pasiūliau virtų dešrelių, kuriose – 98 proc. mėsos. Bet jam netiko kaina. Kai pasiūliau pagaminti pigesnių dešrelių, kuriose vandens daug, o mėsos mažai, tada kaina tiko, bet netiko kokybė“, – mena kooperatyvo vadovas.

Klientų rado anksčiau 

Ligita Ralienė ir jos šeimos ūkio avys.

„Dalį klientų praradome uždarius kavines ir restoranus – jiems netiekiame mėsos. O rasti naujų klientų pasistengėme iki pandemijos“, – teigia Ignalinos rajono, Ligūnų kaimo ekologinio avių ūkio šeimininkė Ligita Ralienė. Ūkyje – apie 700 ėriavedžių. Jos vyras Mindaugas rūpinasi avių ir ėriukų priežiūra, šėrimu, o ji – šviežios avienos, ėrienos bei iš jų pagamintų konservų, kepenų pašteto realizavimu.

Pasak L. Ralienės, anksčiau dauguma ūkio produkcijos buvo realizuojama dalyvaujant trumpojoje maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki stalo“, t. y. nuvežant ją privatiems klientams į namus. „Pasiteisino toks realizavimo būdas. Gyvų avių parduodavome kooperatyvui „Avininkas“, lig šiol jam parduodame, – pasakoja ūkininkė. – Maždaug prieš ketverius metus pradėjau intensyviai ieškoti kitokių klientų. Tai dariau per mūsų socialinio tinklo paskyrą „Auginu avis“, taip pat – ūkio produkcijos siūlydama Vilniaus, Kauno, kitų miestų specializuotoms parduotuvėlėms bei turgų prekeiviams.“

Moters pastangos davė vaisių. „Nuo 2019-ųjų rudens pradėjo labai keistis mūsų klientų santykis. Dabar 70 proc. jų – nebe privatūs, o juridiniai asmenys: specializuotos mėsos parduotuvės, turgaus prekeiviai. Pastariesiems dažniausiai parduodame nepjaustytą skerdeną. Privatiems klientams mėsą ruošiame, kad būtų patogu vartoti, ir pristatome iki namų durų. Dėl mėsos paruošimo ir logistikos jos kaina privatiems klientams šiek tiek didesnė, nei skerdeną pardavus juridiniams asmenims. Didieji prekybos tinklai prašė avių ir ėriukų skerdenos, tačiau jiems neparduodame, nes negalime garantuoti pageidaujamų mėsos kiekių ir nuolatinio tiekimo. Trumpoji maisto tiekimo grandinė „nuo lauko iki stalo“ – pagrindinė mūsų ūkio kryptis, – aiškina L. Ralienė. – Turime skerdyklą. Vyras pirmadieniais skerdžia avis, ėriukus pagal išankstinius klientų užsakymus. Antradieniais abu ruošiame mėsą parduoti. Trečiadieniais apie 5 val. ją sukrauname į automobilį ir juo išvykstu. Nuvežusi produkciją į maždaug 15–20 taškų, namo grįžtu apie 24 val. Nuovargiu nesiskundžiu – patinka bendrauti su žmonėmis.“

Ūkininkė patvirtina, jog Lietuvoje didėja avienos paklausa. Ir įspėja: norint avininkams neprarasti klientų, ypač juridinių, būtina užtikrinti nuolatinį produkcijos tiekimą. Tai padaryti galima auginant ne mažiau nei 200 avių.

„Per karantiną neblogai sekasi realizuoti jautieną. Jos poreikis nesumažėjo. Kai žmonės daugiau nieko negali pirkti, perka maistą. Jautieną vežame į Kauno, Vilniaus natūralaus maisto parduotuves. Prekybos tinklams neparduodame. Dalyvaujame trumpojoje maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki stalo“ – mėsą, sufasuotą į vakuumines pakuotes, pristatome namų ūkiams. Iki pandemijos ją tiekėme ir Vilniaus vaikų darželiams, dabar jau ne, – sako ekologinio aubrakų veislės mėsinių galvijų ūkio savininkė Stanislava Pratašienė iš Tauragės rajono, Skaudvilės. – Turime skerdyklą. Ir patys auginame galvijus, ir juos perkame, kad daugiau mėsos realizuotume.“

Ūkininkų turgeliuose netrūksta šviežios kiaulienos, gaminių iš jos, tačiau sumažėjo pirkėjų.

Per pandemiją padidėjo natūraliai užaugintos vištienos paklausa.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Neišvengiami pokyčiai     

Regis, mažėja kalakutų augintojų. „Nusvilau, nes nesuėjo aritmetika. Būdavo, kalakutienos užsisako vienas, du, trys klientai, o visą dieną sugaištu, kol ją išvežioju“, – sako Prienų rajono, Išmanų kaimo ūkininkas Audrius Stravinskas, dviejų mažamečių vaikų tėvas, turįs 10 ha žemės, pusė jos – raistas. Dabar jis stengiasi pajamų užsidirbti šiltnamyje augindamas pomidorus ir agurkus.

Prieš šešerius metus kalakutų augino ir dzūkė L. Malinauskienė. „Kiekvienam gyvūnui reikia ypatingos priežiūros ir žinių. Pasirinkus vieną ūkininkavimo sritį, lengviau dirbti, atnaujinant apie ją žinias. Su mama imamės to, ką dviese pajėgiame gerai padaryti“, – kodėl dabar jų nebeaugina aiškina jos dukra R. Malinauskaitė.

Mažėja ir parduodančiųjų triušieną. Ūkininkė Vida Sarulienė iš Rokiškio rajono, Sarapiniškės kaimo, sako jos neparduodanti, nes vyras nebeapsikenčia jų dobęs. Esą  žmonės labiau nei triušieną perka triušius. Vieni nori jų įsiveisti, kiti – relaksacijai.

Pasak Alytaus rajono, Makniūnų kaimo ūkininko Petro Baranausko, pelningiausia parduoti veislei užaugintus naminius gyvūnus. Be to, parduodi tokį gyvūną ir rami galva: nereikia jo skersti, ruošti mėsos pardavimui, išvežioti. Jis veislei augina avis. „Daug avinukų pardaviau vasarą. Net 50 avyčių prieš Naujuosius metus nupirko baltarusiai. Pernykščius avinukus dar reikia paauginti: jie tik 8–9 mėnesių. Veislinė medžiaga daug brangesnė. Pavyzdžiui, ūkininkas, parduodamas vienos avies mėsą už 7 Eur/kg, gauna 100 Eur. O aš už vieną veislei parduotą avį gaunu 150 Eur ir PVM“, –„ŪP“  tikina P. Baranauskas.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

ŪP korespondentė

 

Autorės, Ligitos RALIENĖS ir Laimos MALINAUSKIENĖS ūkių nuotraukos

2021-02-10