Vertikalieji sodybos želdiniai – lianos

ukininko patarejasVertikalieji želdiniai pagyvina ir puošia pastatus, o kartu su aplinka sujungia atskirus statinius. Vijokliai paslepia pastatų trūkumus, sušvelnina griežtas jų formas ir išryškiną grožį, taip pat gerina patalpų mikroklimatą mažindami dulkių prasiskverbimą, drėkindami aplinkos orą ir apsaugo erdves nuo triukšmo. Vijokliai – greitai augantys augalai, todėl jų sodinimas ir priežiūra skiriasi nuo įprastinių. Jie dažniau sodinami mažesnėse erdvėse, ten, kur dėl vietos stokos nėra galimybės auginti stambesnių medelių ar krūmų.

Donatas KLIMAVIČIUS

Vertikalieji želdiniai turi ne tik apipavidalinti pastatų dalis (įėjimą, stogą, langus, balkoną), bet ir įsilieti į sodybos želdinių visumą. Nereikėtų prie vieno pastato sodinti daug skirtingų rūšių vijoklių. Būtina išlaikyti proporciją tarp vijokliais apželdinto ir atviro sienų ploto. Harmoningai atrodo kontrastingas vijoklinių ir gretimų augalų (medžių, krūmų ar gėlių) derinys. Vengiant vienodumo, vijokliai formuojami ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai, įstrižai. Horizontaliai vijoklius galima formuoti ant atraminių sienelių, tvorų. Pavieniais vijokliais kartais paryškinami kai kurie architektūros elementai, pavyzdžiui, kolonos, pastato dalys, langai, šviestuvai, pavėsinės ir kt. Šiam tikslui parenkami gražiai žydintys ir dekoratyviais lapais augalai. Vijokliniai augalai gali būti panaudoti kaip akcentai akmeninės sienos ar augalų fone. Svarbu žinoti, kokiu būdu vijokliai lipa aukštyn. Vieni prie atramų kabinasi stiebais, kiti – pakitusiais lapais ar kitaip. Sumedėję vijokliniai augalai – lianos – skirstomi į penkias grupes: besiremiantys, lipantys orinėmis šaknimis, vijokliniai, lipantys ūseliais, lapalipiai, prisitvirtinantys lapkočiais.

Besiremiančios (gulančios) lianos – sumedėję ir žoliniai augalai, atramomis kylantys ir ant jų gulantys ilgais netvirtais stiebais ir šoninėmis šakomis. Kilti aukštyn padeda šiurkštūs plaukeliai, dygliai, dygės, lapkočiai ir šakelės. Šiai grupei priskiriamos rožės, gausiažiedžiai erškėčiai ir kt. augalai.

Kokios atramos reikalingos lianoms?

Vijokliniai augalai paprastai sodinami prie kopėtėlių, tvorų arba specialių atramų. Jos turi būti dekoratyvios, kad žiemą, augalams numetus lapus, nega-dintų pastato išvaizdos. Pridėtinėmis šaknimis besikabinantys augalai gerai lipa mūrinėmis ar medinėmis sienomis, tvoromis, bet netinka arkų, pergolių stulpams apželdinti. Augalai vijokliniais stiebais gerai apsiveja aplink plonus aukštus stulpus, kuolelius ir greitai už-dengia arkas, pergoles. Plonastiebiai ūselius ar lanksčius lapkočius turintys augalai tvirtinasi tik prie plonų kuolelių. Prie storesnių stulpų augalams laikytis tvirtinamas tinklas arba virvutės. Kartais jiems leidžiama kabintis į greta žaliuojantį augalą, tačiau stiprios daugiametės lianos išauga tokios didelės, kad ilgainiui nustelbia atraminį augalą. Per ilgesnį laiką apaugusių medžių šakos deformuojasi ir net nulūžta nuo augalo svorio. Atrama gali būti 4–6 m aukščio medinis stulpas. Prie jo geriausia sodinti greitai augančius vijoklius besivyniojančiais stiebais. Užaugę vijokliai būna sunkūs, todėl stulpą pravartu įtvirtinti į specialų betono pagrindą. Kad vijoklio stiebai neslystų, į medinę atramą tam tikrais atstumais prikalama vinių.

Rožės (1) dažnai laikomos dieviškumo, tobulo grožio, o raudonosios – meilės simboliu. Vakarų pasaulyje rožė laikoma kilmingiausia gėle. Kultūrinių rožių žiedai būna įvairių spalvų (išskyrus gryną mėlyną ir juodą), taip pat spalvų mišinių. Yra netgi žalių rožių. Daugelis rūšių skleidžia malonų kvapą. Vijoklinės rožės labai dekoratyvios ir plačiai naudojamos vertikaliuose želdiniuose. Iš jų žiedais apkibusių stiebelių galima suformuoti gražias arkas įėjimuose, piramides žaliosiose zonose, atvirose sodo erdvėse, reprezentacinėse ar gyvenamosiose zonose papuošti pastatų sienas, pavėsines, tvoras, apželdinti įvairaus tipo sienutes. Dauguma rožių veislių per vasarą žydi du kartus. Jų žiedai stambūs, 8–10 cm skersmens. Stambiažiedžių laipiojančių rožių žiedai visiškai susiformuoja ant antramečių stiebų, tačiau teko pastebėti, kad, skirtingai negu smulkiažiedės, stambiažiedės žydi ir ant pirmų metų stiebų, tik žiedų yra mažiau ir krūmai tais metais žemesni. Antrais ir vėlesniais metais, priklausomai nuo veislės, jų krūmai užauga nuo 2,5 iki 4 m aukščio. Jų stiebai storesni ir standesni, mažiau lankstūs negu smulkiažiedžių, tačiau atramų joms taip pat reikia. Pusiau laipiojančios rožės užauga iki 2 m. Taip jos pavadintos tik sąlyginai, nes šiai grupei priskiriamos ir krūmo formos rožės, kurios dėl panašaus aukščio tinka vertikaliai apželdinti. Šios grupės rožės žydi labai gausiai beveik ištisą vasarą. Žiedai dideli, 8–12 cm skersmens, dažniausiai pilna-viduriai. Laipiojančios miniatiūrinės rožės – naujas rožių tipas. Iš tikrųjų jos ne tokios jau mažos: jų stiebai kai kada siekia 2 m ir net daugiau, tik jų lapai ir žiedai yra tokie pat maži kaip miniatiūrinių rožių. Šios rožės labai dekoratyvios ir puošniai atrodo nedideliuose kiemeliuose prie medinių atramų. Vertingos tuo, kad auga kompaktiškais krūmeliais, užima nedaug vietos. Kai kurių veislių rožes galima auginti kaip besidriekiančias ir kaip laipiojančias miniatiūrines. Laipiojančių rožių ‘Kordes’ bendras bruožas – stiprūs, iki 2 m ilgio ūgliai, dekoratyvumo prideda tanki blizganti lapija, stambūs, gausūs žiedynai ir ilgas žydėjimas, atsparumas šalčiams ir grybinėms ligoms.

Laipiojančių lianų stiebai išleidžia daug pridėtinių (orinių) šaknų, kurių viršūnėlės pavirtusios siurbtukais. Jų pasiūla daug gausesnė: gebenė lipikė, laipiojančioji hortenzija, stambiažiedė ląstūnė, triskiautis vynvytis, penkialapio vynvyčio Engelmano atmaina.

• Gebenė lipikė (3) – visžalė laipiojanti liana tamsiai žaliais lapais. Gali driektis pažeme, todėl ją galima auginti kaip kiliminį augalą. Ši rūšis sodinama apželdinant pastatų sienas, medžių kamienus, pavėsines, tvoras, atramines sienutes, nes prie atramų tvirtinasi orinėmis kimbamosiomis šaknimis. Užauga iki 3–5 m aukščio. Žydi rugsėjį–spalį. Uogos nevalgomos. Gerai pakenčia paūksmę. Kitos rūšys jautrokos šaltoms žiemoms.

• Laipiojanti hortenzija (2) yra vienintelė, kuri pas mus auga kaip vijoklinis augalas. Auga ne taip greitai kaip dauguma vijoklinių augalų, nors pasiekia iki 15 m aukštį. Prie atramų ar sienų prisitvirtina orinėmis kimbamosiomis šaknelėmis. Baltai žalsvi žiedeliai sukibę į didelę, apie 15–25 cm skersmens kekę ir pradeda žydėti liepą. Ši hortenzija žydi anksčiausiai iš visų hortenzijų mūsų krašte. Lapai būna tamsiai žali, storoki ir šiek tiek blizgantys. Dažniau sodinama paūksmėje, nes nuo saulės gali apdžiūti lapų kraštai.

• Stambiažiedė ląstūnė (4), užauganti apie 10–15 m aukščio, kiek agresyvesnis, sparčiai augantis augalas. Sodinama saulės apšviestose, šiltesnėse vietose, tinka sienoms, tvoroms, pergolėms, pavėsinėms apželdinti. Vertinama dėl susiformuojančių žiedų kekių ir spalvos. Žiedynas trimito formos, pražysta oranžine, raudona arba geltona spalva. Žydi liepą–rugpjūtį. Lapai žali, plunksniški, sudaryti iš ovalių lapelių. Rudenį jie nusidažo ryškiai geltonai. Jauni krūmeliai žiemai uždengiami.

• Vynvytis (5) plonais, ištisai prie atramų priglundančiais stiebais. Triskiautis ir penkialapis vynvyčiai užauga pakankamai dideli ir padengia pastatų, atramų sienas, tvirtinasi daugybe trumpų ūselių su siurbtukais. Aplinką puošia tamsiai žaliais lapais, melsvos spalvos uogomis. Šie augalai puikiai lipa kaip stiklas lygiomis sienomis. Auginami prie mūro sienų, pavėsinių, medžių kamienų. Esant šaltoms žiemoms gali nušalti, tačiau greitai atauga.

Vijoklinių lianų stiebai apie atramą vyniojasi ratu, sudarydami spiralę. Tai gausiausia lianų grupė. Būdingi trejopi ūgliai: 1) vegetatyviniai (augimo) – ieškantys atramos ir aplink ją besivyniojantys, 2) vegetatyviniai generatyviniai (tarpiniai) – šiek tiek derantys, 3) generatyviniai (vaisiniai) – gerokai sutrumpėję ir nesivyniojantys. Šiai grupei priskiriami augalai: kartuolės, aktinidijos, sausmedžiai, citrinvyčiai, visterijos ir kt.

• Kartuolės (6) – 5–10 m ilgio lianos, kurios stiebais vyniojasi ant atramų. Augalai auga sparčiai. Daugumos kartuolių lapai sveiki, dideli, širdiški, žiedai netaisyklingi, įdomių formų ir spalvų, dažnai nemalonaus kvapo. Gerai auga derlingame, drėgnokame, laidžiame dirvožemyje, pavėsingose vietose. Nepakenčia sausros, ypač pasodintos saulės atokaitoje. Šaltomis žiemomis gali šiek tiek apšalti. Ligoms, kenkėjams ir užterštam orui atsparios.

• Aktinidijų (9) stiebai išauga iki keliolikos metrų ilgio, lapai pražanginiai, kiaušiniški. Žiedai auga pavieniui arba po kelis, būna balti arba dramblio kaulo spalvos, 1–2 cm skersmens, kvapnūs. Vaisiai – pailgos, 1–2 cm ilgio daugiasėklės žalsvos uogos minkšta odele, valgomos, labai vitaminingos. Prinoksta rugpjūtį–rugsėjį ir greitai nukrinta. Aktinidijos labai tinka vertikaliai apželdinant, nes tai vienos iš nedaugelio lianų, kurios pavėsyje auga vešlios. Sodybose dažniau auginamos margalapės aktinidijos, kurios į viršų kyla vyniodamosi stiebais, todėl joms būtinos nuolatinės atramos. Jauni lapai šviesiai žali, tuoj pat iki žydėjimo dalies lapų viršūnės ar visas paviršius pabąla ir parausta. Geriausiai auga laidžiame, derlingame, drėgnokame, vidutinio sunkumo dirvožemyje, tiek saulėtose, tiek pavėsingose vietose. Ligoms, kenkėjams ir užterštam orui atsparios. Šiek tiek apšąla tik labai šaltomis žiemomis. Jaunas vyriškąsias margalapes aktinidijas reikia saugoti nuo kačių, nes šios mėgsta graužti šaknų ir stiebų žievę.

• Sausmedžiai (7) – vasaržaliai, vidutinio aukščio krūmai arba stiebais besivyniojančios lianos paprastais priešiniais lapais. Soduose auginami retokai. Brauno sausmedis iki 4 m aukščio, dažniau apskritalapis, stambiažiedis ir vijoklinis. Lianų viršutinių lapų poros dažnai suaugusios į vieną ištisinį diską, supantį ūglį. Žiedai 1–4 cm ilgio, ilgu vamzdeliu ir netaisyklinga atbraila, įvairių spalvų, išskyrus mėlyną ir violetinę, dažniausiai kvapnūs. Jie auga poromis arba sudaro tankius viršūninius žiedynus. Vaisiai – uogos, kai kurių rūšių valgomos. Dauguma sausmedžių gerai auga įvairiame dirvožemyje. Šviesomėgiai, atsparūs ligoms ir užterštam orui, bet dažnai puolami kenkėjų, ypač amarų. Lianos šaltomis žiemomis apšąla.

• Lietuvos sodybose auginami kininiai citrinvyčiai (8). Jų lapai pražanginiai, ovalūs. Žiedai balti, iki 1,5 cm skersmens, stipraus citrinas primenančio kvapo. Jie dažniausiai vienalyčiai. Kuokelinius ir piestelinius žiedus dažniau išaugina skirtingi augalai. Pasitaiko ir augalų su dvilyčiais žiedais. Vaisiai sutelktiniai: iki 10 cm ilgio tanki kekė iš 0,6–1 cm skersmens rutuliškų raudonų sultingų uogų. Prinoksta rudens pradžioje. Citrinvyčiai geriausiai auga laidžiame, puriame, derlingame, drėgnokame dirvožemyje, apšviestose vietose. Augalai atsparūs ligoms ir kenkėjams, esant šaltoms žiemoms gali apšalti.

Visterijų (10) tėvynė yra Japonija, Pietryčių Azijos tropinės šalys. Mūsų sodybose gali augti kininė ir gausiažiedė visterijos. Lianos užauga iki 15–18 m aukščio, žydi gegužę–birželį, žiedynai dideli, nukarę, susitelkę iki 30–50 cm ilgio kekėse, melsvai violetiniai. Kartais sodininkai augina kitas rūšis ir veisles. Augalai mėgsta rūgštoką, neutralią priesmėlio ar priemolio derlingą dirvožemį. Gerai auga saulėtose, apsaugotose nuo vėjų vietose. Šiuo metu tai populiarėjantys augalai sodybose ir dažnai sodinami šalia pastatų ar pavėsinių.

Ūseliais lipančių lianų ūseliai susiformavę iš stiebo arba lapo. Šie augalai reaguoja į prisilietimus. Lianos sparčiai auga, jų ištįsę tarpubambliai greitai apraizgo atramas. Sodybose dažniau auginami vynmedžiai.

Lijanų sodinimas

30–40 cm nuo sienos (prie pasta-to sienos arba už priegrindos) iška-sama 50 cm pločio, 50 cm ilgio ir 80 cm gylio duobė. Dugnas išklojamas riebiu moliu (10 cm sluoksniu), darant nuolydį nuo sienos, moliu aptepant ir pamatus. Įrengiamas 10–15 cm drenažo sluoksnis iš susmulkintų plytų. Pripilama geros puveningos žemės. Galima įmaišyti 100 g kompleksinių trąšų. Jei duobė už grindinio, suformuojamas šulinėlis taip, kad kraštai būtų 5–8 cm aukščiau žemės ar grindinio ir laistomas vanduo nenutekėtų į šalis..

• Sodybose auginamos kelios dekoratyvios vynmedžių (11) rūšys. Šios lianos laipioja prisitvirtindamos ūseliais, išauga iki keliolikos ir daugiau metrų ilgio, todėl būtina reguliuoti jų augimą nuolat genint. Lapai paprasti, skiautėti. Žiedai smulkūs, žalsvi, kvapnūs. Žydi pirmoje vasaros pusėje. Uogos juodos, mėlynos arba purpurinės, jų kekės prinoksta rugsėjį–spalį. Geriausiai auga derlingame, vidutinio drėgnumo, nesunkiame, laidžiame dirvožemyje. Vynmedžiai šviesomėgiai. Ligoms ir kenkėjams vidutiniškai atsparūs, šaltomis žiemomis gali truputį apšalti. Augalai sodinami šalia pavėsinių, pastatų sienų ar treliažų, atramų.

Lapalipės lianos kyla lapkočiais. Jų lapai normaliai išsivystę, sugeba lapkočiais arba išsišovusiomis gyslomis užgriebti atramą ir aplink ją apsivynioti.

• Dažniausiai sodybose auginamos raganės (12).Tai lianos arba puskrūmiai paprastais arba sudėtiniais, plunksniškais lapais. Daug rūšių ir veislių galima pasirinkti vertikaliems želdiniams. Lianos prie atramų tvirtinasi lapkočiais. Žiedai ryškių spalvų, 1–20 cm skersmens, plokšti arba varpelio formos, pa-vieniai arba sudaro įvairaus dydžio žiedynus. Skirtingos rūšys ir veislės žydi ne tuo pačiu metu, nuo birželio iki rugsėjo mėnesio. Sėklos gausios, smulkios, su pūkuotais skristukais, bet daugelio veislių raganės sėklų neužmezga. Raganėms reikia laidaus, puraus, drėgnoko, derlingo dirvožemio. Tai šviesomėgiai auga-lai, bet geriau auga, jei žemė šaknų zonoje pavėsinama. Įvairių rūšių raganės skirtingai atsparios žiemai, dauguma dekoratyvinių veislių apšąla. Kenkėjams ir užterštam orui vidutiniškai atsparios, dauguma gana jautrios grybinėms ligoms.