Žaliasis kursas, kuris mirė vos užgimęs

Žaliasis kursas, kurį dabar stengiamasi pristatyti kaip alternatyvą klimato šiltėjimą sukeliančioms technologijoms, turi ir pliusų, ir minusų. Jei važiuoji elektromobiliu, dar nereiškia, kad jau prisidėjai prie klimato kaitos stabdymo ir esi labai pažangus. Dar mažiau prie tokių tikslų prisidėjo praeityje pradėti, tačiau taip ir nebaigti, pažangių technologijų bandymai.

Gimtoji šiuolaikinių elektromobilių nuodėmė

Kai Glazge vyko Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija, švedų automobilių gamintojas „Volvo“ pateikė savo išvadas apie tai, kiek kainuoja pagaminti elektromobilį. Pasirodo, jo gamybos sąnaudos 70 proc. didesnės nei gaminant analogišką automobilį su vidaus degimo varikliu.

Taigi kiekvienas naujas pasaulį išvystantis elektromobilis atsineša savo „gimtąją nuodėmę“ dėl didesnių jo gamybos kaštų, daugiau į atmosferą išmestų kenksmingų dujų, gamybos metu išskirtos šilumos ir kitų neigiamai klimatą veikiančių faktorių. Sėdę prie tokio automobilio vairo iškart tampame didesniais teršėjais, nei sėdantys į automobilį su vidaus degimo varikliu.

Tiesa, „Volvo“ gamintojai paskaičiavo, kad tą „nuodėmę“ galima išpirkti – elektromobilis turi nuvažiuoti apie 50–110 tūkst. km, po kurių mažesnė jo skleidžiama tarša pradės kompensuoti gamybos metu gamtai padarytą žalą. Ir tokiai „išpirkai“ gali prireikti 5–9 metų. Tik tada elektromobilis ims duoti realią naudą ekologijai.

Klausimas, žinoma, retorinis: ar po tiek metų jau nereikės naujų investicijų susidėvėjusioms elektromobilio detalėms keisti ir kitokiam remontui atlikti? Ypač didelis galvosopis yra tų automobilių akumuliatorių utilizavimas.

Elektriniai traktoriai – misija neįmanoma?

Vasaros viduryje Žemės ūkio ministerijos surengtoje konferencijoje apie klimato kaitą buvo pareikšta mintis, kad dar pakankamai toli iki to, kai žemės ūkio technika naudos dujas ar elektros energiją. Viena priežasčių – kad tokiuose darbuose reikalinga galia. Ūkininkai dažnai susiduria su problema, kai, įsigiję tam tikrą žemės dirbimo ar kitą agregatą, pamato, kad jų turimas dyzelinis traktorius neįstengia jos patraukti, nes variklio galia per maža. Tada tenka ieškoti galingesnio traktoriaus.

Ar elektriniai traktoriai, jeigu tokių būtų, įstengtų patempti plūgus, sunkias sėjamąsias, kitą žemės ūkio techniką? Kažkada buvo paskaičiuota, kad traktoriui, skirtam arti, pagal to meto technologijas pagamintas akumuliatorius būtų svėręs 10 t. Tai gerokai viršijo tuometinių eksploatuotų traktorių su vidaus degimo varikliais bendrąjį svorį. Dabar Lietuvoje didžiausi eksploatuojami šiuolaikiniai traktoriai sveria per 20 t. Kokio svorio būtų elektra varomo tokio dydžio traktoriaus baterija, belieka tik fantazuoti. Tačiau bandymų pagaminti elektrinius traktorius istorijoje būta. Ir čia bene labiausiai „pasižymėjo“ sovietų išradėjai.

Spaudė politikai

Priežastys sukurti tokį traktorių slypėjo greičiausiai ne tame, kad norėta saugoti gamtą arba kad trūko degalų. „Didysis vadas“ Leninas buvo paskelbęs apie visos Sovietų Sąjungos elektrifikavimą, tad jo pasekėjai negalėjo likti nuošaly – nusprendė paraidžiui šią idėją įgyvendinti ir žemės ūkio laukuose. Komunistinės valdžios spaudžiami sovietų mokslininkai buvo sukonstravę elektrinį traktorių, net išleido kelias dešimtis jų egzempliorių.

Viešai prieinamuose šaltiniuose galima rasti informacijos apie tokios technikos gamybą, jų darbą žemės ūkyje ir net nuotraukas, kuriose matyti, kaip jie atrodė. Tiesa, iškart perspėsime, kad kalbama ne apie akumuliatorinius traktorius, o tiesiog prie elektros linijos kabeliu prijungtą žemės ūkio techniką, kurioje įmontuoti elektra varomi varikliai.

Bene pirmasis toks bandymas atliktas dar 1928 m. – ant ratinio traktoriaus važiuoklės buvo sumontuotas elektros variklis ir į jį 250 m ilgio kabeliu paduota 220 V elektros srovė. Tačiau tokia konstrukcija pasirodė esanti netobula.

Maždaug po dešimtmečio trifazis elektros variklis buvo sumontuotas ant vikšrinio traktoriaus važiuoklės, tokia konstrukcija bandymus vykdė net 8 metus. Kad traktorius gautų elektros srovę, ant jo buvo įtaisytas besisukantis būgnas su 750 m lankstaus kabelio, kurio kitas galas buvo prijungtas prie elektros linijos.

Šios idėjos nebuvo atsisakyta ir vėlesniais metais. Pokariu įvairiuose mašinų traktorių stotyse (MTS) dirbo kelios dešimtys tokių eksperimentinių traktorių, ši technika galėjo arti, kultivuoti, net sėti javus. 1952 m. Charkovo traktorių gamykla išleido 32 elektra varomus vikšrinius traktorius. Vis dėlto tolimesnė jų gamyba nepasiteisino.

Sizifo darbas

Buvo įvardyta, kad toks darbas neekonomiškas dėl brangiai kainuojančio kabelio, greito jo susidėvėjimo. Taip pat buvo reikalinga kita technika su vidaus degimo varikliu, kuri elektrinį traktorių galėtų pervežti iš vieno „elektrifikuoto“ sklypo į kitą. Surasta ir daugybė kitų pasiteisinimų, kodėl tokia technika neturi ateities. Toldamas nuo elektros šaltinio traktorius išvyniodavo kabelį, kuris guldavo ant dirvos, o artėjant kabelis vyniodavosi ant jam skirto būgno. Tai sudarė nemažas problemas, nes kabelį dažnai reikėdavo pakoreguoti. Tačiau didžiausia problema buvo tai, kad traktoriaus judėjimo diapazonas buvo apribotas kabelio ilgio – 750 m į vieną pusę ir tiek pat į kitą. Tad kas pusantro kilometro reikėjo įrengti elektros pastotes, kur būtų galima tą kabelį prijungti. Turint galvoje Rusijos laukų platybes, kur ne tik pastočių, bet ir elektros linijų ne visada būdavo, suarti ar kitaip apdirbti didelius žemės plotus su tokia technika buvo neįmanoma.

Galima sakyti, jog tai buvo panašu į Sizifo darbą ridenant akmenį į kalną. Šiandienos problemų akivaizdoje, kai kyla planetos temperatūra, tirpsta ledynai, pasaulinis vandenynas užlieja vis daugiau sausumos plotų ir gamta tampa nenuspėjama, susikoncentruoti į panašios konstrukcijos techniką greičiausiai niekam nešautų į galvą. O kaip žemės ūkiui pasukti žaliuoju kursu, galvas turės pasukti dar ne viena mokslininkų ir išradėjų karta.

2021-12-03

Nuotraukos iš TechStory, Mexanizm, 1gai

Algimanto SNARSKIO piešinys