Žemdirbys – tarp galimybių ir rizikos

„Žemdirbystę visais laikais lydėjo rizika, tačiau žmogui ją atpirkdavo šeimininko jausmas, – kalba Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Kazys Starkevičius, – tris dešimtmečius pratinamės patirti kažką panašaus, tačiau ūkininkams pastaruoju metu dažnai pakišami Europos Sąjungos (ES) bendrijos reglamentai. Būk šeimininkas, bet ir jų nepamiršk. Laisvė ir atsakomybė – ūkininko savastis. Tik nuo mūsų pačių derybininkų priklauso, kokio dėmesio ir paramos iš Briuselio sulauks Lietuvos žemės ūkio sektorius. Per tuos keliolika narystės ES metų turėjome išsiugdyti lyderystės regione pradmenis, galėjome pasiekti didesnį savarankiškumą modeliuojant žemės ūkio strategiją, numatyti prioritetus ir sutarti dėl paramos palaikant konkurencingumo balansą bendrojoje ES šalių rinkoje.“

Krizė – proga investuoti

Pasak K. Starkevičiaus, visą kadenciją 2008–2012 m. vadovavusio Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM), politologai ir ekonomistai pastebi paradoksalų reiškinį, jog geriausia investuoti kriziniu laikotarpiu. Būtent taip ir atsitiko minėtu laikotarpiu. Į žemės ūkio kooperatyvą „Lietuviškas pienas“ susivieniję šalies žemdirbiai iškėlė ambicingą tikslą – pasistatyti savo pieninę, taip išvengti penkių pieno perdirbimo įmonių kainų diktato. Tarpininkaujant ŽŪM, pieninei statyti iš dalies atsiskyrusių „Lietuviško pieno“ narių susikūręs kooperatyvas „Pienas LT“ parengė projektą, gavo ES paramą, kurios intensyvumas siekė 60 proc., šiandien kooperatinė pieno perdirbimo įmonė sėkmingai dirba, tiekdama produkciją eksporto rinkoms.

„Kartais ES rekomendacijas mes priimame kaip norminius teisės aktus ir patys sau sukuriame problemų, – pastebi K. Starkevičius, – taip atsitiko su purkštuvų plovimo programa ir reikalavimu tam tikslui įrengti specialias aikšteles. Nė vienoje ES šalyje tokių dalykų nėra. Kitas nesusipratimas – daržovėms plauti panaudotą vandenį utilizuoti specialiose įmonėse. Tai visiškas nonsensas – juk nuo daržovių nuplaunama organika.“

Pasak K. Starkevičiaus, senieji europiečiai šmaikštauja, jog velnias slypi detalėse. Lietuvos valdininkas labai ūmus demonstruoti stropumą ten, kur jo nereikia. Galbūt dėl baimės neįtikti biurokratinei sistemai (nesurinkti prioritetinių balų) šį rudenį smulkiųjų pieno ūkių šeimininkai gana vangiai stojo į eilę pasinaudoti 15 tūkst. Eur parama, nors jos intensyvumas žadėtas net 100 proc. Iš 12 mln. Eur nepanaudoti liko 4 mln. Eur. „Kai panaši parama 2008–2012 m. buvo skirta nedideliems šeimos ūkiams, nebuvo reikalaujama sudėtingų projektų, užteko paprastos ūkio šeimininko paraiškos“, – prisimena K. Starkevičius.

Ekonominės krizės laikotarpiu – 2012 m. – asignavimai žemės ūkiui bendruose valstybės biudžeto asignavimuose sudarė 12 proc., o 2020 m., kai Lietuvoje stebime didžiausią ekonomikos augimą tarp ES valstybių, – tik 7,7 proc. Didelį smūgį žemės ūkiui sudavė 2012 m. į valdžią atėję socialdemokratai ir 10 proc. sumažinę bendrojo finansavimo lėšas, skiriamas iš nacionalinio biudžeto, kad būtų galima panaudoti ES skiriamus asignavimus. Krizės metu 2007–2013 m. laikotarpiu Kaimo plėtros programos bendrajam finansavimui buvo skiriama 25 proc. nacionalinio biudžeto lėšų, o 2014–2020 m. laikotarpiu bendrajam finansavimui skiriama tik apie 18 proc., dėl to mūsų ūkininkai prarado daugiau nei 158 mln. Eur.
Seimo nario K. Starkevičiaus teigimu, šiandien reikia susigrąžinti žemdirbio pasitikėjimą valdžia ir įtikinti valdininką, kad jo darbdavys – ūkininkas.

Dažnai iš politikų, valstybės vadovų girdime, jog Briuselyje jiems pavyko išsiderėti didesnes išmokas žemdirbiams naujuoju ES 2021–2027 m. finansiniu laikotarpiu. Neseniai Seimo KRK posėdyje buvo paviešinta, jog praėjusiu 2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu ES parama Lietuvai siekė 4,8 mlrd. Eur, o ateinančiu 2021–2027 m. laikotarpiu – 4,85 mlrd. Eur.

Mitai apie ūkininką

Pasak K. Starkevičiaus, šalyje brangsta darbo jėga, didėja infliacija, todėl žemės ūkio, kaimo žmonių laukia dideli iššūkiai. Prieš septynis dešimtmečius vienas ūkininkas išmaitindavo 19 asmenų, šiandien – pusantro šimto. Pastaruoju metu nuostolius dėl žemų pieno, mėsos, daržovių supirkimo kainų skaičiuoja mažų ir didelių ūkių šeimininkai. Be to, žemdirbius labai žeidžia viešojoje erdvėje skleidžiama informacija, jog ūkininkai naudojasi įvairiomis lengvatomis, nemoka jokių mokesčių, važinėja prabangiais visureigiais. Gal yra vienas kitas toks „žemdirbys“, pats nedirbantis, bet valdantis šimtus ir tūkstančius hektarų, tačiau tai tik išimtys – dauguma Lietuvos žemdirbių dirba ir gyvena sunkiai, ne vienas dėl neadekvačių produkcijos supirkimo kainų yra ties bankroto riba. Ar iš gero gyvenimo pieno gamintojai likviduoja karvių bandas, parduoda jas lenkams? Pieno kilogramo gamybos kaštai siekia apie 40 euro centų, o 50 karvių laikantis ūkininkas prisipažįsta gaunantis 16 euro centų. Parduodantieji per mėnesį daugiau nei 40 t pieno, už žaliavos kilogramą gauna apie 25 euro centus, bet tokia kaina jų gamybos kaštų nepadengia.

„Nenaikinkime pieno ūkių, juk jie – dideli ir maži – valstybei sukuria didelę pridėtinę vertę, – sako politikas ir ūkininkas K. Starkevičius. – Mažą pieno ūkį plėskime, stambų – modernizuokime, nes technologijos greitai sensta. Mokykimės iš kaimynų lenkų ūkininkų kooperacijos ir valstybės paramos šeimos ūkiams, iš vokiečių – investuoti į atsinaujinančiąją energetiką, biodujų jėgaines. Tokius projektus remia ES, nacionalinės valstybės.“

Pasak K. Starkevičiaus, Lenkijoje, iš kurios dažnai mokomasi, visiškai kita žemės ūkio politika. Ten ūkininkas gerbiamas, neapkraunamas nereikalinga biurokratine našta, papildomais patikrinimais. Be to, ten nebuvo žemės nacionalizacijos. Ūkiai, nors ir maži, pereina iš kartos į kartą ir sukuria milžinišką pridėtinę vertę. Valstybė jais rūpinasi ne tik deklaratyviai, kaip yra pas mus. Pavyzdžiui, jeigu ten žmogus stato fermą, iki jos valstybės lėšomis išasfaltuojamas keliukas. Tai milžiniška pagalba. Be to, jų rinka moki ir didelė – apie 40 mln. gyventojų, didžiuma produkcijos suvartojama šalies viduje, o mes eksportuojame. Pasak K. Starkevičiaus, investicijos paskatintų smulkųjį ir vidutinį verslą Lietuvos kaime. Šalies ūkininkai jau kalba apie ekologinės gamybos plėtrą, neariminę žemdirbystę, įvairias alternatyvas. Ar atsiras jiems palanki politinė valia, klausimas retorinis.

„Legenda pavadinčiau teiginį, jog ūkininkai naudojasi mokesčių lengvatomis, – pastebi K. Starkevičius, – tai greičiau kažkokių piktavalių bandymai sukiršinti miesto ir kaimo žmones.“ Politiko pastebėjimu, miestiečiai naudojasi būsto šildymo lengvata (9 proc. vietoj įprasto 21 proc.), kaimiečiai to neturi. Jaunos ūkininkų šeimos neturi mamadienių ar tėvadienių, vaiko auginimo ir paprastų atostogų. Be to, žemdirbiai moka 15 proc. pajamų mokestį, mokestį už vandenį, taršos mokestį. Visi žemdirbiai, pasiekę įstatymu nustatytą žemės ūkio valdos ekonominį dydį, moka valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo mokesčius.

Nesukuriama pridėtinė vertė

„Ne kartą esu ŽŪM siūlęs, kad nieko negaminantiems žemės savininkams nebūtų mokamos tiesioginės išmokos, nes tai – kaip socialinė pašalpa“, – pastebi K. Starkevičius.

Seimo nario teigimu, Lietuvoje susikūręs socialinis sluoksnis asmenų, kurie nelaiko gyvulių, valdo apie 230 tūkst. ha pievų ir ganyklų, kurios tik vieną kartą per metus nupjaunamos mulčiuojant, už tai žemės savininkams išmokama apie 50 mln. Eur išmokų. Tie pinigai neinvestuojami – technika pasamdoma, kartą per metus pieva mulčiuojama, bet nei šienas pagaminamas, nei parduodamas, tik pūdoma žolė – gaminamas anglies dvideginis. Mulčiavimas nesukuria jokios pridėtinės vertės. Nei Latvijoje, nei Lenkijoje nėra tokios problemos – ten visa žemė dirbama. „Šitas mulčiuojamas žemes reikia „įdarbinti“, – įsitikinęs K. Starkevičius, – šieną, šienainį noriai pirktų kaimynai lenkai. Jeigu tai nepavyktų, siūlyčiau pasinaudoti ES parama ir mulčiuojamus plotus apsodinti miškais.“

Lietuva kaip deramai „neįdarbinanti“ žemės neretai lyginama su Nyderlandais, kur bendroji žemės ūkio produkcija, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, siekia daugiau nei 8 tūkst. Eur. Pasak K. Starkevičiaus, olandams tokią hektaro vertę sukuria daržovių ir gėlių ūkiai. Lietuvoje beveik dešimt kartų prastesnę situaciją pakeisti galėtų pakoreguotos tiesioginių išmokų sąlygos, kad žemės savininkai, nieko negaminantys, nelaikantys gyvulių, negalėtų pretenduoti į tiesiogines išmokas.

„Aktyviai bendrauju su miesto ir kaimo žmonėmis, – sako Seimo narys K. Starkevičius, – sakoma, kad mieste susitelkęs protas, kaime glūdi išmintis. Su nerimu pastebiu, jog žemdirbių savivalda stokoja tikrų vadovų. Susikūrus Lietuvos žemės ūkio tarybai, ji tapo sektoriaus lyderiu. Tarybos nariai turi idėjų, geba jas pateikti šalies ir bendrijos politikams, apginti sektoriaus ir valstybės interesus. Linkėčiau visiems žemdirbiams pirmiausia atlikti namų užduotis.“

Pasak K. Starkevičiaus, ne iš dangaus nukrito sėkmė Okainių (Kėdainių r.), „Lytagros“ (Kauno r.), Pauliukų (Jonavos r.), Griškabūdžio (Šakių r.) ūkiams, po vienu stogu sutelkusiems agrarinio mokslo, verslo ir socialinio tvarumo pasiekimus. Tą lėmė gera vadyba, bendruomenės palaikymas, strategiškai išnaudotos valstybės ir ES paramos galimybės. Vietą po saule turi ir smulkieji, vidutiniai ūkiai, jų šalyje šimteriopai daugiau nei stambiųjų. Iniciatyvumas, lyderystė iš nedidelių ūkių suformavo stiprų šeimos ūkių potencialą, šiandien kaimiška produkcija pripildantį miestų prekyvietes, mobiliuosius turgelius, specialius didžiųjų prekybos centrų skyrius. Ne vienus metus kalbama, jog lietuviška žemės ūkio produkcija (pienas, daržovės, vaisiai) patektų ant vaikų darželių, mokyklų, ligoninių, globos namų valgytojų stalų, deja, viešųjų konkursų taisyklės dažniausiai tam sutrukdo.

„Įdirbio laukia ne tik mulčiuojamos dirvos, bet ir požiūris į ūkininką, – pastebi Seimo KRK pirmininko pavaduotojas K. Starkevičius, – keistinas ir paties žemdirbio požiūris į galimybes plėsti, modernizuoti verslą, motyvuoti jaunimą perimti ūkio vairą. “

Ateities ekonomikos DNR ir 2021 m. valstybės biudžetas

Programa, pavadinta Ateities ekonomikos DNR Vyriausybėje buvo pristatyta  dar gegužės mėnesį. Bendra pinigų suma šiai programai įgyvendinti skirta 6,344 mlj. Eur, Investicijos žemės ūkio srityje numatytos 647,2 mln. Eur. Suma įspūdinga, tačiau Žemės ūkio ministerija į DNR planą įtraukė tik  septynias Žemės ūkio ministerijos kompetencijos srities naujas investicines priemonės, kurių įgyvendinimui skirta tik 35,6 mln. Eur. Šios lėšos bus panaudotos žemės ir maisto ūkio sektoriaus atsparumo didinimui krizių atveju, taip pat kitoms priemonėms: energetiškai aktyvioms, klimatui palankioms investicijoms į tvarią žemės ūkio gamybą; atsinaujinančių energijos išteklių diegimui į gamybinius procesus; Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto techninių gebėjimų stiprinimui; gyvulininkystės ir pienininkystės mokslinių tyrimų bazės stiprinimui bei pritaikymui inovacijoms; paramai investicijoms į maisto produktų gamybos plėtrą kaime. Numatoma dotacija valstybės ir privačių sklypų savininkams reguliuojamajam drenažui įrengti. Numatyta suma 35,6 mln. Eur šioms priemonėms įgyvendinti pernelyg maža, jos neužtektų net reguliuojamam drenažui įrengti. Susipažinus su Vyriausybės Seimui pateiktais 2021 m. valstybės biudžeto projekto skaičiais darosi aišku, kad numatytos DNR priemonės nebus įgyvendintos. Žemės ūkio ministerijos

srities  DNR priemonių įgyvendinimui siūloma skirti tik 11,08 mln. Eur , o melioracijai skirtos lėšos kitiems metams mažinamos net 8,2 mln. Eur lyginant su 2020 metais. Ar tai galima vadinti  parama Žemės ūkiui?

Politinė reklama bus apmokėta iš K. Starkevičiaus rinkiminės sąskaitos.

Nr. 353/4

 

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas

 

Autoriaus nuotrauka

2020 10 23