Žemės ūkis nesibaigiančio svaigulio apsuptyje

Sulaukėme vidurvasario, pasėlių laukuose – pats darbų įkarštis, kaitra ir giedra leidžia darbuotis žmonėms ir technikai. Derlius pareina į aruodus. Po Europą besiblaškantys gamtos kataklizmai mus aplenkė, taigi viskas gerai bent jau šiomis dienomis. Kaip bus rytoj, sunku pasakyti. Žemdirbiui, kuris tvirčiausiais saitais susietas su gamta, ramiam būti neišeina. Ne viskas – jo valioje. Kuo tikėti ir pasitikėti? Protingiausia – tik savimi, tuo, kas savo akimis pamatoma, savo rankomis pačiupinėjama, savo kojomis pajuntama, savo galva sumąstoma. Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininko pavaduotojas, sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkas Zigmantas ALEKSANDRAVIČIUS sako, kad dabar ūkininkui neįmanoma ramiai dirbti, nes ant žemdirbio galvos lipa visi, kas tik netingi, pradedant melagiais aiškiaregiais, baigiant įvairiausiais ekspertais, nemokšomis valdininkais. Jį kalbino „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Virginija JUŠKIENĖ.

– Kodėl taip teigiate?

– Turiu omenyje būrimus ir svaigulius, kasmet tuos pačius – „šiemet laukiama rekordinio derliaus“. Ir tai prasideda bene nuo pirmųjų sausio dienų, pamačius laukuose pirmuosius žiemkenčių daigelius. Liepos viduryje viename portale skaičiau prognozę – laukiama rekordinio rapsų derliaus, bus vienas geriausių pastaraisiais metais. Šitai teigia ekspertas, kurio pareigos vos sutelpa į dvi ilgas eilutes, tiesa, pavardė seniai žinoma. Ir koks tas derlius? Matau savo laukuose, matau važiuodamas per Lietuvą, kur plačiausiais ruožais vėtrų išguldyti ir iškulti pasėliai. Skambinu bičiuliams Vidurio Lietuvoje, guodžiasi, kad perpus mažiau kulia, nei tikėjosi, rapsų vietoje 4 tikriausiai bus tik 2 tonos iš hektaro, kviečiai irgi smulkūs, maži, trečdaliu derlius mažesnis, nei planuotas.

– Visko būna, pasitaiko apsirikti, bet dabar bent jau geros sąlygos nupjauti, nukulti, tokios paklaidos galimos, argi čia galima įžvelgti kokių nors kėslų?

– Paklaidos turi pasekmių. Būrėjų, ekstrasensų ir tokių ekspertų padrąsinti ūkininkai sudaro išankstines sutartis su derliaus supirkėjais, kokį kiekį, už kiek ir kada parduos. Bet to kiekio nėra, tad ką daryti? Bylinėjimosi grėsmė, nemigos naktys, derybos, kurios gali pasibaigti ūkininko bankrotu. O spalio pabaigoje dar prisistatys kieman paslaugų ir ūkiui reikalingų technikos, trąšų, chemijos produktų pardavėjai, tiekėjai, nes juk mes daugelį dalykų perkame „ant kryželio“ – reikės susimokėti. Ogi skaičiavome gerą, rekordinį derlių…

– Turbūt verslo partneriams esate naudingi gyvybingi, susitarsite, paprastai bendradarbiavimas būna ilgalaikis, taigi problemos išsprendžiamos.

 – Dar ne viskas. Derliaus rekordų prognozę išgirdo žemės savininkai, tie, kurie ant sofos sėdi ir daug skaito. Šalies ūkininkai nuosavos žemės turi mažiau nei pusę, didesnę nuomoja, taigi savininkai sako: jeigu derlius didėja, jūs galite pasidalyti su mumis. O čia dar ir visas žemės ūkio servisas sukruta, ima kilti kainos visko, kas mums reikalinga. Tarsi atsitiktinai, tik sutapimas, nugirdus, kad pasaulio rinkose grūdų kainos kyla. Kai tos kainos ima kristi, mūsų supirkėjai staiga ima guostis, kad jiems dabar sunkūs laikai, turi prisipirkę brangesnių produktų, negali dirbti nuostolingai. Negali niekas dirbti į minusą, tik ūkininkai mat turi būti gyvi iš Dievo malonės…

– Tokį požiūrį suformavo patys žemdirbiai savo neišsenkančia kantrybe, darbštumu. Reikia kalbėti, nuosekliai šviesti visuomenę, gal ir valdžia tos šviesos nors kiek gaus.

– Dar ir kaip šviečiame! Kad ir kur kalbame apie savo problemas, vis kviečiame valdžią. Atvyksta tie, kas turi laiko ar nori prasivėdinti lauke. Nepasakyčiau, žemės ūkio ministras domisi kaimu. Važinėja po ūkius, kur auginamos vištos, laikomos bitės, spaudžiami sūriai. Žemės ūkis, matyt, suprantamas kaip koks žmogaus pomėgis, kad pailsėtų, gamtą pamiltų, ypač natūralią. Ministrui labai patinka pelkės ir visa, kas jose veisiasi, dažnai kalba apie tai. Tegu žmonės turi pomėgių, bet kur dingti žemės ūkiui, ūkininkams, kuriems dirbama žemė duoda darbo, pajamų ir visą kaimo gyvenimą lemia ištisoms kartoms?

– Įtariu, stipriai ir linksmai perlenkiate. Dalyvauja valdžia ir rimtose diskusijose, girdi žemdirbių argumentus, tik gal reaguoja ne taip, kaip tikitės?

– Kalbamės maždaug taip: kas čia? Mėlynė. Kodėl ji raudona? Todėl, kad žalia. Tikėtina, kad valdžia aiškiausiai ir girdi tuos ekstrasensus, būrėjus, svaigulio skleidėjus. Tai įrodo priimami teisės aktai, politikų svarstymai ir pasiūlymai sumažinti ūkininkams išmokas, nustatyti naujus mokesčius, nes juk gauna žemdirbiai milijonus pajamų… Kiek vargo gyvulininkai dėl naujų mėšlo tvarkymo reikalavimų. Visus metus visu balsu rėkė, kol išgirdo, sustojo ūkių žlugdymas. Daug dalykų daroma bandant, eksperimentuojant, nesigilinant, neskaičiuojant, nevertinant galimų pasekmių. Visa tai kabo ant gyvo kaimo žmogaus…

– Jau turėjote storą odą užsiauginti, nes tai trunka dešimt­mečius. O valdžia išrenkama periodiškai, galima tikėtis, kad jos brendimo bėdos baigsis. Aktyviau kaimas turi siekti visuomenės, taip pat ir valdžios, supratimo bei deramos pagarbos.

– Čia būtų dar vienas svaigulys. Pateiksiu šviežią pavyzdį, kur akivaizdi būrėjų ir kitokių nuomonės formuotojų veikla. Vykdomi europiniai projektai vandens telkinių būklei atkurti – upių vagų renatūralizavimo priemonės. Taip padaryta ir su Viešintos upeliu prie Subačiaus, Kupiškio rajone. Kreivinami upeliai, kurie buvo sureguliuoti ir įtraukti į inžinerinius melioracijos tinklus vykdant melioraciją. Prašoma ūkininko sutikimo privažiuoti per laukus prie to upelio. Laukai yra ūkininko, į upelį išvesta nemažai drenažo žiočių. Norima atkurti upelio dalį, iškreivinti akmenimis, pintais žabiniais, primesti kelmų, kad atsikurtų biologinė įvairovė. Bet taip upelio gabalą išgnybus sutriks vandens tėkmė, visa gretimų laukų sausinimo sistema nueis šuniui ant uodegos. Ar kam nors svarbus ūkininko lauko ir jo paties likimas? Atsakau, ne, nepagalvota. Bet svarbi vandens blusa, kad jai patogu būtų.

– Sukalbėjote satyriko Jaroslavo Hašeko herojaus kareivio Šveiko stiliumi… Kalbant rimtai, kokią mūsų pokalbio išvadą padarytumėte?

– Svaigulio būsenų rimtai vertinti neišeina. Jeigu taip natūralizuojami upeliai, grįžkime prie vingiuotų žvyrkelių, griaukime Lietuvoje autostradas. Natūralizuotas kaimas švariausias su arkliuku, vežimu, šakėmis nešinu ūkininku. Jokios CO2 emisijos, visas žaliasis kursas grynu pavidalu. Europinė užduotis atlikta.

Autorės ir redakcijos nuotraukos

2021-07-27

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Zigmantas Aleksandravičius, grūdų kainos, upelių renatūralizavimas