Lietuviškų kultūrtrėgerių figos lapeliai

Anykščių r. Kurklių miestelio katalikai, eidami į vietos bažnyčią pasimelsti, pirmiausia pamato betoninį sovietų kareivį, o tik paskui – kryžių.

Tarpukario Lietuva per 22–ejus likimo jai skirtus gyvavimo metus spėjo nutrinti visus carizmo pėdsakus nuo valstybės veido, o dabartinė visuomenė, stovėdama ties Lietuvos Respublikos šimtmečio slenksčiu, vis nesuveda sąskaitų su sovietine praeitimi. Obeliskai rusų raudonarmiečiams ne tik provincijos miestelių aikštėse, bet netgi Vilniaus Antakalnio bei Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse labiau pastebimi negu Lietuvos nepriklausomybės paminklai. Kai kurie žinomi visuomenės veikėjai reikalauja nuimti ne sovietų reliktus, bet jau nepriklausomybės laikais įrengtas atminimo lentas legendiniams Lietuvos partizanų vadams, nes, anot LTSR kultūros paveldo gynėjų, Kremliaus malonėmis gausiai apdovanoti, sovietų okupaciją šlovinę poetai buvo tik „aplinkybių aukos“, o vokiečių nacionalsocialistų kalinti, rusų bolševikų nužudyti antisovietinio pasipriešinimo sąjūdžio įkūrėjai buvo tikri „žydšaudžiai“.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinti istorikai ir paveldosaugininkai tvirtina, kad iš sudarinėjamo Lietuvos Respublikos šimtmečio iškiliausių asmenybių sąrašo negalima išbraukti kandidatų vien todėl, jeigu jie buvo 1941 m. Laikinosios Vyriausybės ministrai ar Lietuvių aktyvistų fronto nariai.

Pagal mūsų katalikiškas tradicijas karių amžinojo poilsio vietose turėtų stovėti kryžiai (galbūt su kariškais šalmais jų papėdėse), žuvusiųjų pavardės turi būti parašytos lotyniškai, o ne kirilica.

Pirmoji Respublika auklėjo patriotus
Paveldosaugininko, istorijos ir kultūros žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ redakcinės kolegijos nario Eugenijaus Skrupskelio nuomone, laiku nenuėmę visų cementinių, bronzinių sovietinės epochos stuobrių, dabar patiriame nemažą bėdą.
„Visada atsiras tokių, kurie sakys: netinkamas laikas, kai ką supykdysime, kas nors įsižeis, sugalvos keršyti, o mes maži, bejėgiai šiame žiauriame pasaulyje. Tarpukario Lietuva buvo dvasiškai tvirtesnė, patriotiškesnė, todėl greitai atsikratė Rusijos imperijos reliktų, tinkamai įamžino garsius savo sūnus ir dukras. Pirmoji Respublika turėjo stiprių visuomeninių organizacijų, patriotiškai auklėjusių jaunimą: ateitininkus, pavasarininkus. Tada mūsų jaunieji talentai vykdavo į užsienį, kad išsimokslintų ir grįžę išgražintų, sustiprintų Lietuvą. Dabar emigrantai visiems laikams palieka gimtinę vaikydamiesi chimerą, bet galvodami, kad kitame pasaulio pakraštyje būtinai ras laimę“, – „ŪP“ įrodinėjo paveldosaugininkas E. Skrupskelis.

Gaivus jaunystės gūsis
Garbaus amžiaus profesorius A. Tyla viliasi, kad jaunimas išvalys iš Lietuvos aikščių ir visuomenės sąmonės sovietų okupacijos liekanas. „Pagyvenę žmonės dažnai teisinasi: „Ką radome, tą ir paliksime“. O jaunoji karta iš naujo atranda ir susižavėjusi skaito Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanus“, vyksta į Sibirą tvarkyti lietuvių tremtinių kapų ir rengia partizaniškų dainų koncertus prie išlikusių 1944–1953 metų laisvės kovotojų bunkerių. Moksleiviai, studentai militaristines sovietų monumentaliojo meno skulptūras laiko svetimkūniais, bjaurojančiais Lietuvos kraštovaizdį“, – neabejojo istorikas A. Tyla.

Kičas užkietėjusiais viduriais
Pasak pašnekovų, pakęsdami savo žemėje sovietų socialistinio realizmo kūrinius, šlovinančius rusiškąjį imperializmą, rizikuojame patekti į Vakaruose nuolat sudaromus posovietinės erdvės „pačių kvailiausių dar teberiogsančių stalinistinio meno pavyzdžių“ dešimtukus, dvidešimtukus. Šiemet tarp 12-kos tokių kerėplų JAV verslo ir naujųjų technologijų tinklalapis „Business Insider“ įrašė Volgograde (buvusiame Stalingrade) stovinčią 87 metrų statulą „Motina tėvynė šaukia!“ 1943 m. pergalei prieš vokiečių kariuomenę atminti. Anot „Business Insider“, kalaviju mojuojanti gelžbetoninė „karinga kolūkietė“ beveik dukart didesnė už 47 metrų (be pamato) Laisvės statulą Niujorko uosto saloje ir panaši į prancūzų dailininko Eugene`o Delacroix 1830 m. nutapytą revoliucionierę nuogomis krūtimis, vedančią Prancūzijos valkatas nuversti monarchijos.
2014 m. JAV televizijos kompanija CNN į pačių bjauriausių pasaulio skulptūrų sąrašą įtraukė memorialą, skirtą 1941 m. Bresto tvirtovės „didvyriams raudonarmiečiams“. Amerikiečių žurnalistai pajuokavo, kad 2-ąją niekam tikusių sovietinės epochos paminklų reitingo vietą „iškovojusios“ skulptūrinės kompozicijos pagrindinio veikėjo, rusų kareivio, veido išraiška tokia rūškana, kaip žmogaus, kenčiančio nuo vidurių užkietėjimo.

LTSR lakštingala – aplinkybių auka
Vilniaus savivaldybės administracijai nuėmus sostinės Žaliojo tilto stalinines militaristines puošmenas, šio sprendimo priešininkai ėmė siekti revanšo – reikalauja nudaužyti paminklinę lentą Vilniuje antisovietinių partizanų vadui Jonui Noreikai–Generolui Vėtrai, pakeisti Kauno gatvės, kuriai suteiktas vieno iš 1941 m. sukilimo prieš sovietus vadų Kazio Škirpos vardas, pavadinimo lenteles. Etatiniai „LTSR kultūrinio paveldo“ gynėjai neseniai minėjo SSRS liaudies poetės, Nepriklausomos Lietuvos aktyvios duobkasės Salomėjos Nėries mirties 70-metį. Anot jų, S. Nėris – tik aplinkybių auka, o J. Noreika–Generolas Vėtra – tikras nusikaltėlis, „žydšaudys“.

Reikia nuimti kitą atminimo lentą
Tačiau vokiečių nacionalsocialistų kalintas, rusų bolševikų nukankintas J. Noreika priesaikos Lietuvai nesulaužė, o sovietų saugumo nurodymu į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį įsitrynęs LTSR vaikų poetas Kostas Kubilinskas – Varnas nužudė miegantį partizanų vadą, poetą Benediktą Labėną–Kariūną ir, matyt, daugelį metų iš pagrobtų B. Labėno dienoraščių plagijavo jo kūrybą.
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba siūlo užuot klibinus J. Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentą nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fasado, verčiau nuimti nuo vieno Vilniaus Vytauto gatvės namo paminklinę plokštę lietuvių ir rusų kalbomis, skirtą buvusiai LTSR rašytojų sąjungos vaikų literatūros sekcijos pirmininkei Valerijai Valsiūnienei. Kaip rašoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro turimuose KGB operatyviniuose dokumentuose, sovietų agentė V. Valsiūnienė (slapyvardis „Oras“) išdavė J. Noreikos–Generolo Vėtros įkurtą Lietuvių tautinę tarybą – buvo suimtas 41 šios organizacijos narys.

Susitepę kandidatai
Tie, kurie nuolat rašo ir pasirašinėja peticijas neperlaidoti 1941 m. Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio palaikų Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje, pakeisti Alytaus Adolfo Ramanausko–Vanago gimnazijos pavadinimą, tikriausiai norėtų, kad Lietuvos Respublikos šimtmečio svarbiausios istorinės asmenybės būtų LTSR valstybinėmis premijomis apdovanotų poemų autoriai, tarp eilučių, vien literatūros kritikų pastebėtomis užuominomis, perkeltine prasme, Ezopo kalba raginę tautiečius mylėti „Baltijos lašelį tą nublankusį“.
Trečiasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Thomas Jeffersonas turėjo daug juodaodžių vergų, bet amerikiečiams jis – iškiliausias visų laikų JAV politikas, 1776 m. Nepriklausomybės deklaracijos autorius. O Lietuvos pramogų verslo įžymybėms, liberaliems vietiniams ir išeivijos filosofams, istorikams svarbiausia, kad kandidatas į modernios valstybės šimtmečio didvyrius nebūtų 1941 m. Laikinosios Vyriausybės ministras, Lietuvių aktyvistų fronto narys ar paskutinis antisovietinis Lietuvos partizanas.

Valdiškas vienos datos minėjimas
Gal dėl to į Lietuvos Respublikos šimtmečio programos projektą nepateko 1941 m. Birželio sukilimas ir Laikinosios Vyriausybės veikla. „Šiuo Lietuvos istorijos puslapiu reikėtų didžiuotis, užuot smerkus ar nutylėjus“, – tvirtai kalbėjo paveldosaugininkas E. Skrupskelis. Jo nuomone, šimtmečio programa netinkamai parengta, projekto autoriai peršoko ir kitus svarbius 1918–2018 metų istorinius laikotarpius, todėl gali būti, kad Lietuvos Respublikos šimtmetis virs vienkartiniu, valdišku, formaliu vienos datos paminėjimu.

Liko netesėti šventiniai pažadai
2009 m. taip ir liko netesėti Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos pažadai sukurti vaidybinį filmą apie pirmąjį lietuvių krikštytoją vokiečių vienuolį Brunoną Bonifacą, pagonių nužudytą jotvingių žemėje. Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui režisierius Raimundas Banionis 2010 m. siūlėsi nufilmuoti istorinį epą „Geležies diena“. Iš to sumanymo liko tik įtartinų sandėrių krūva, kuria domėjosi net Generalinė prokuratūra. Dabar Lietuvos Vyriausybė pasiryžusi finansuoti dar vieną tremties melodramą „Tarp pilkų debesų“ („Pelenai sniege“). Herojiškų Dzūkijos partizanų kovų su Rusijos kariuomene liudijimui, atsiminimų knygai „Daugel krito sūnų“, ekranizuoti valstybės ižde pinigų, kaip įprasta, neatsirado.

Laisvės šaukliai – amžini opozicionieriai
Tačiau pagal dabartinius pasirengimo šiuolaikinės Lietuvos šimtmečio sukakčiai tempus (likus vos dvejiems su puse metų iki jubiliejaus dar nepatvirtinta šimtmečio renginių ir statybų programa) Vyriausybė tikriausiai spės pastatyti tik paminklą 1918 m. Lietuvos Tarybos seniūnui, patriarchui Jonui Basanavičiui. Paveldosaugininko E. Skrupskelio nuomone, tikriausiai dėl to, kad daktaras J. Basanavičius, kaip ir mūsų inteligentų labai mylimas poetas Justinas Marcinkevičius, buvo laisvės šauklys, tačiau „nesusitepė rankų valdžios postais“ (iš tolo stebėjo, kaip kiti Valstybės Tarybos nariai gynė Lietuvos nepriklausomybę nuo ją lėtai smaugiančio trigubo priešų žiedo), gyveno iš pradžių bolševikų, paskui lenkų valdomame Vilniuje, dirbo trumpalaikės Litbelo sovietų socialistinės respublikos kultūros įstaigose ir laiku pasimirė.

Prieštaringai vertinami politiškai aktyvūs signatarai
Net sovietų kareiviai neišmetė J. Basanavičiaus biusto iš Kauno Karo ligoninės kiemelio – dėl patriarcho vešlios, panašios į Karlo Marxo, barzdos pagalvojo, kad tai koks nors Lietuvos komunistų partijos veikėjas. Taip ir prastovėjo ta skulptūra ligoninės kieme, kol 1990 m. buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.
„Ir 1990–2015 metais politologai, žurnalistai negailėdavo pagyrų mažiau pastebimiems buvusiems Aukščiausiosios Tarybos deputatams, o politiškai aktyvius Kovo 11-osios akto signatarus mėgdavo apibūdinti: „Paskelbus Nepriklausomybės aktą vėlesnė jų veikla buvo prieštaringa“. Ar ne taip buvo rašoma nekrologuose, skirtuose Romualdui Ozolui, Algirdui Patackui?“ – karščiavosi R. Ozolo paramos fondo „Už teisingumą Lietuvoje“ direktorius E. Skrupskelis.

Laikas įsikišti prokurorams
Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys A. Tyla siūlė statyti paminklą visai 1918 m. Lietuvos (Valstybės) Tarybai neužmirštant nė vieno signataro.
„Kaip tai padaryti, tegul pagalvoja skulptoriai, architektai. Deja, istorinės garbės skolos negrąžiname ne tik Vasario 16-osios signatarams, bet ir 1918 m. savanoriams, 1941 m. sukilėliams, pokario partizanams“, – krimtosi profesorius A. Tyla. Jo manymu, laikas jau ir Generalinei prokuratūrai įsikišti, ištirti, kodėl per du dešimtmečius Vilniaus Lukiškių aikštėje nepastatytas, iki šiol „marinuojamas“ paminklas laisvės kovų didvyriams.

Archyvinė nuotrauka

 Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.