Socialinių tinklų bendruomenė išsirėks ir surimtės

Kaip nepasiklysti šiuolaikinių medijų platumose?

XX amžiaus pabaigoje pasaulį neatpažįstamai pakeitusi informacinių technologijų revoliucija atvėrė iki tol neregėtas asmens saviraiškos galimybes ir sukūrė žinių visuomenę, kuri apie visus įvykius bet kurioje pasaulio vietoje sužino dar jiems nepasibaigus.
Tačiau profesionalioji internetinė žurnalistika, įsivaizduodama, kad to pageidauja skaitytojai ir vartotojai, pastaraisiais metais vis smuko iki mėgėjiškų tinklaraščių ir banalių socialinių tinklų lygio, nors buvo laukta ir tikėtasi, kad interneto dienoraščiai atsikratys primityvumo uodegos. Užklydus į dažną naujienų portalą, „navigacinę svetainę“ ar paskaičius ne vieną „asmeninį žiniatinklio įrašą“, įspūdžiai vienodi – visur tokie patys bandymai bet kokiomis priemonėmis, skandalais, kitaminčių įžeidinėjimais, patyčiomis iš amžinųjų vertybių pritraukti kuo daugiau skaitytojų, naršytojų.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinti žurnalistikos ekspertai ir periodikos leidybos praktikai tvirtino, kad tradicinė atsakinga tiriamoji žurnalistika niekada nemirs, nes tik ji viena gali parūpinti naujų temų internetinėms pokalbių svetainėms ir tinklaraštininkams.

Tektų ilgai lyginti
Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktorius Deimantas Jastramskis, kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“, atsisakė vertinti „globaliąją tinklaraštiją“ kaip interneto subkultūros reiškinį. Docentas D. Jastramskis reikalavo išvardyti neetiškas socialinių tinklų paskyras ar jokių (nei vidinių, nei išorinių) cenzorių nevaržomus tinklaraštininkus, postringaujančius kas ant seilės užeina. Net ir nurodyti konkretūs internetiniai adresai nepaskatino Žurnalistikos instituto direktoriaus atviriau diskutuoti.
„Norint profesionaliai, o ne mėgėjiškai kalbėti tokiomis temomis, būtina nuolat tirti internetinę žiniasklaidą pagal aiškius kriterijus, ne vienus metus nagrinėti portalų, tinklaraščių turinį. Tik tada galima lyginti“, – aiškino humanitarinių mokslų daktaras D. Jastramskis.

Iškabos be turinio
Žurnalistikos instituto docentas, strateginės komunikacijos ekspertas Andrius Šuminas buvo kalbesnis už savo viršininką.
„Internetiniai portalai visomis išgalėmis kovoja dėl vadinamųjų „click`ų“ (kompiuterio pelės klavišų spustelėjimo dažnių). Naudojamos įvairiausios priemonės prisivilioti į portalą kuo daugiau lankytojų. Kuo toliau, tuo aiškiau, kad visa virtuali erdvė „investuoja“ ne į prasmingą straipsnių turinį, bet į rėksmingas „memų“ („kultūrinės informacijos vienetų“) antraštes ir iliustracijas. Iš esmės tuo ir apsiribojama“, – bendraudamas su „Ūkininko patarėju“, atvirai „antrosios kartos žiniatinklio“ ydas sukritikavo A. Šuminas.
Visuomenės informavimo eti­kos komisijos narė Ramutė Šimukauskaitė apgailestavo, kad internete gausėja tinklalapių, „nesiskaitančių su žodžiais“. „Bet nepasakyčiau, kad padėtis labai jau bloga“, – atsakinėdama „Ūkininko patarėjui“, apsidraudė Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos narė R. Šimukauskaitė.

Neliko virtualios takoskyros
Rimtąją spausdintą žiniasklaidą nuo bulvarinės vis dar tebeskiria raudona linija (nors ir labai suplonėjusi). Internete tokios takoskyros nebeliko – net ir „solidžiuose“ naujienų portaluose analitiniai straipsniai aktualiomis visuomeninėmis temomis, politikos, ekonomikos, kultūros apžvalgininkų pastabos susimaišiusios su pramogų verslo, aukštuomenės gyvenimo paskalomis, atvirais nusikaltimų aprašymais, permatoma retušavimo miglele tepridengtomis lytinės prievartos, karo aukų nuotraukomis, grėsmingų įspėjimų „Ar jums jau yra 18 metų?“ saugomais, tačiau net vaikams lengvai matomais miegamųjų, uždarų paplūdimių vaizdais.

Bendroji žiniasklaidos rinka
D. Jastramskis dėl tokių nukrypimų kaltina internetinės žiniasklaidos ir socialinių tinklų „konvergenciją“ (suartėjimą).
„Bet Lietuvoje iš esmės niekada nebuvo aiškių ribų tarp rimtosios ir geltonosios žiniasklaidos. Rinka viena ir ta pati. Per mažai skaitytojų ir informacijos vartotojų, kad mūsų žiniasklaida galėtų ką nors (kultūros, politikos, verslo elitą) pasirinkti, o kitus (neišrankius, nereiklius, menkai išlavinto skonio žmones) – atstumti. Nemanykite, kad tai tik Lietuvos ir visų pokomunistinių valstybių bėda. Net ir Didžiojoje Britanijoje, kuri laikoma pavyzdine šalimi, griežtai besilaikančia informacijos atskyrimo nuo gandų principo, vidurinioji žiniasklaida turi šių abiejų bruožų“, – tvirtino Žurnalistikos instituto direktorius D. Jastramskis.
Anot R. Šimukauskaitės, įspūdis, kad internetinė žiniasklaida yra paviršutiniška, gali kilti dėl jos prigimties: interneto portalai, svetainės, tinklalapiai gyvesni, aktyvesni, iškart užmezga ryšį su skaitytojais (komentatoriais).

Smagu pasijusti protingesniam
Pasak A. Šumino, tinklalapiai, portalai – labai talpūs, į juos galima prikrauti gerokai daugiau turinio negu į popierinius laikraščius.
„Ir dažniausiai į viršų, matomiausias portalų vietas įkeliami ne rimti straipsniai, žinios, naujienos, bet politiniai ir buitiniai skandalai, kriminalai, „žvaigždžių ir žvaigždučių“ asmeninio gyvenimo nuotrupos. Tokios temos ilgiau pritraukia didesnę auditoriją, privilioja daugiau komentatorių. Taikomasi prie vartotojų mąstysenos, įpročių, polinkių. Eiliniams internautams savotiškai smagu pajusti, kad net ir neišnykstantys iš televizorių ekranų, laikraščių pirmųjų puslapių, susikrovę daug turtų žmonės taip pat turi nemažai trūkumų, silpnybių, iškrečia kvailysčių, o pilietis iš gatvės esą dažnai pasielgtų protingiau negu žiniasklaidos išliaupsintos įžymybės“, – samprotavo A. Šuminas.

Interneto pilietinis karas
Jau antrą dešimtmetį pranašaujama, kad elektroninė žinias­klaida sunaikins popierinius laikraščius ir žurnalus. Taip neatsitiko. Tačiau pačiame internete vyksta nuožmi socialinių tinklų ir visų jų atmainų kova su portalais, kurie dar išsaugojo šiokių tokių klasikinės žiniasklaidos požymių (samdo įvairių sričių žurnalistus, netgi (ne visi) – straipsnių stilistus, kalbos tvarkytojus). Atrodo, tradicinė tiriamoji (taigi lėtesnė, dešimtis kartų faktus tikrinanti) žiniasklaida pralaimi „tinklaraštienai“, kuri, norėdama aplenkti konkurentus, meta į informacijos rinką pusfabrikačius su neištaisytomis elementariausiomis rašybos klaidomis, kartais net nepasidomėjusi, ar tiesą praneša.

Reikia mokėti rinktis
„Tiriamoji žurnalistika yra sudėtingesnis dalykas, negu daugelis įsivaizduoja. Neužtenka pakalbinti dešimt pašnekovų, remtis keliais informacijos šaltiniais. Tai tiesiog būtų išsamiai skaitytojui pateikti faktai. Ne daugiau. Mano nuomone, geros, kokybiškos žiniasklaidos Lietuvoje užtenka. Klausykitės radijo, skaitykite naujienų agentūrų pranešimus, prenumeruokite pa­ti­kimus leidinius. Ir internete kasdien galima rasti naudingų žinių, patarimų. Ne vien lietuvių kalba. Tik reikia mokėti, sugebėti, įgusti iš to gausybės rago atsirinkti“, – tikino VU Žurnalistikos instituto direktorius D. Jastramskis.

Dienotvarkę sudarinės profesionalai
Pasak socialinės komunikacijos specialisto A. Šumino, socialiniai tinklai dažniausiai tik išlaisvina žmonių kūrybines galias. Tinklaraštininkai nesistengia informuoti, skelbti naujienų. „Bet „Facebook“ bendruomenė noriai dalijasi žiniomis, kurias pranešė informacijos agentūros. Žiniasklaida, naujienų portalai dar labai ilgai sudarinės, jeigu taip galima pasakyti, viešosios dienotvarkės temas, kuriomis diskutuos, ginčysis interneto pokalbių svetainių lankytojai. „Tradicinė žiniasklaida tikrai neišnyks“, – nė neabejojo VU Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimų laboratorijos vedėjas dr. A. Šuminas.

Sumaišties laikotarpiai baigiasi
Tokios pat nuomonės laikosi Visuomenės informavimo etikos komisijos narė R. Šimukauskaitė. „Būna visokių virsmų, pereinamųjų laikotarpių. Tačiau ir senosios Europos patirtis rodo, kad tiriamoji žiniasklaida visada išsaugos deramą visuomeninę vietą“, – pranašavo Prienų rajono ir Birštono krašto laikraščio „Gyvenimas“ redaktorė R. Šimukauskaitė.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys

Rašinių ciklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros tarybos administruojamas Kultūros rėmimo fondas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.