Kiekviena diena – padėkos diena

74-erių Hope B. Smith – Griaustinio klano hočunkė, viena iš vos poros šimtų gimtąją kalbą tebemokančių gentainių. Savo gimtosios kalbos Hope moko ir vaikus mokyklose.

Ketvirtas lapkričio ketvirtadienis – amerikiečiams federaliniu įstatymu numatyta proga padėkoti už dar vienus metus. Šiemet nacionalinė Padėkos šventė buvo lapkričio 26-oji. Tose pasaulio šalyse, kur Padėkos diena nešvenčiama, jos įvaizdį formuoja būtent Jungtinių Amerikos Valstijų ketvirtadienio atgarsiai, matyt, todėl, kad jo oficialusis atašė – kalakutas – įtaigiausias.

Oranžinė šventės pusė
Jei žemėlapyje nuo Plimuto vesime pirštu į vakarus, tose pačiose platumose pasieksime Viskonsino valstiją. Viskonsino patriotui lapkritis – įstabiausias metų laikas, kai oranžinę kraštovaizdžio lapiją keičia oranžinės medžiotojų liemenės. Padėkos šventės atributika čia toli gražu neapsiriboja kalakutiena. Ji dar apima šautuvą ir sakmes apie šimtaragį elnią. Šautuvas Viskonsine – toks pat įprastas reikmuo kaip pieštukas. Dauguma Viskonsino gyventojų, 5,7 mln., arba medžioja, arba gyvena su medžiotoju.
Padėkos savaitė čia prasideda trečiojo lapkričio šeštadienio priešaušriais – elnių medžioklės sezono atidarymo rytą. Šiemet per devynių dienų Padėkos sezoną medžioti elnių išeis apie 10 proc. Viskonsino gyventojų. Medžiotojo leidimai išduodami nuo 12 metų, todėl daugelyje mokyklų Padėkos savaitę nebus pamokų, nes vis tiek pusė staiga „apsirgusios“ klasės sėdės bokšteliuose miške.
Tūkstančiams prekes ir paslaugas reklamuojančių verslininkų šiuo laikotarpiu sunku išlaviruoti tarp medžioklės ir Padėkos dienos dvasios. Sezono atidarymo šeštadienį taktika paprasta ir aiški – spąstai medžiotojų „našlėms“. Jos šluoja parduotuves, lanko aplinkines tavernas ir degustuoja vietinių aludarių bei vynininkų produkciją. Tai jų metas atsigriebti už kelias savaites, kai teko prikandus lūpą laipioti per garažuose vėdinamus lapių, šeškų ir vilkų feromonais iškvėpintus kombinezonus, batus, taikinius, palapines, kopėčias ir kitą amuniciją, kurią didysis medžiotojas yra sutempęs į garažą – savo šventovę, arba, kaip sako amerikiečiai, urvą.
Kita vertus, pačios moterys ir mergaitės – sparčiausiai auganti naujųjų medžiotojų grupė Viskonsine. Šiemet būrelis valstijos įstatymų leidėjų pasiūlė teisės aktą, pagal kurį greta oranžinės būtų įteisinta ir skaisčiai rožinės spalvos medžiotojų apranga. Visi pasiūlymo autoriai buvo vyrai. Vilkėdami rožiniais marškinėliais, remdamiesi moksliniais duomenimis jie įrodinėjo, kad rožinė spalva lygiai tokia pat saugi kaip skaisčiai oranžinė ir netgi mažiau pastebima elniui. Po pusmečio svarstymų Asamblėja šio lapkričio pradžioje įstatymą patvirtino. Jei senatas pritars, Viskonsinas taps pirmąja valstija, įteisinusia rožinę medžiotojų aprangą. O kol kas reikia išgyventi šį sezoną.

„Ačiū, Seneli“
Maršfildo klinikos medikai jau prieš porą mėnesių pradėjo raginti medžiotojus įsitraukti į fizinio pasirengimo programą. Juk dauguma jų į medžius kopinės tiesiai nuo sofų. Tragiškų baigčių pasitaiko kasmet. Tai medžiotojas iškrito iš medžio, tai tempdamas elnią krito negyvas nuo širdies smūgio, tai buvo pašautas.
Tie, kurie išgyveno iki Padėkos dienos, iš pat ryto greičiausiai vėl eis į miškus. Viskonsine sakoma, kad medžiotojas per savo karjerą išgyvena tris etapus: iš pradžių norisi šaudyti ir ką nors gyvą nušauti, paskui svarbu tik didelį elnią sumedžioti, o dar vėliau užtenka miške išsisėdėti, jei ką nušausi – gerai, nenušausi – irgi gerai.
Padėkos rytas ypatingas. Lapų šiugždenimas nutilęs, gyvūnija išsislapsčiusi, nepajudės dar kokią savaitę. Ši tyla priartina prie paslapties, sustiprina ryšį tarp tėvo ir sūnaus, senelio ir anūko, tarp brolių, pusbrolių, kaimynų, sustiprina šeimos ryšį su iš kartos į kartą perleidžiama žeme, jei ji dar neparduota.
Elniena – įprastas patiekalas ant šventinio Padėkos dienos stalo, ypač jei vaikai ar anūkai suvažiavę iš kitų valstijų ir greitai neturės progos jos paragauti. Aišku, visi dėkos medžiotojams, o vyriausias šeimos medžiotojas prieš valgį tars: „Ačiū, Seneli.“ Senelis, kažkada išmokęs medžioti, dabar jau dausose; jo pelenai susigėrę į samanas, o dvasia susiliejusi su žvėries. Jis atveda elnią, ir medžiotojas nusitaiko.
Nužudyti žvėrį reikia drąsos. „Žiūrėdamas į mirštančio elnio akis negali nejausti dėkingumo“, – sako 73-ejų Marvinas Deksleris iš Lojalo, Maršfildo sporto prekių parduotuvėje laukdamas eilėje prie medžioklės ir žūklės licencijų langelio. Nesvarbu, ar kalbama apie šį dėkingumą prie šventinio stalo, ar ne, medžiotojas arba jo šeimos narys važiuodamas sustos ir nuo kelio į pašalę patrauks kritusio žvėries ar žvėrelio palaikus, kad nebūtų draskomi po ratais. Dažniausiai medžiotojas pats dirs laimikiui kailį ir jį mėsinės. Nušaus tik tiek, kiek reikia šeimai ir giminei.

Derliaus ir dėkingumo šventę hočunkams teko atkelti į valstybinės Darbininkų dienos savaitgalį rugsėjo pradžioje, nes genties šventėms minėti laisvų dienų nėra skirta.

Nepiligrimiškas siužetas
Kiekvienas amerikietis užsimerkęs papasakos tradicinę Plimuto kolonijos istoriją, nes kažkada mokykliniame spektaklyje vaidino arba piligrimą, arba indėną, arba kalakutą. Užskleidus uždangą, atsiveria kur kas painesni idiliškos fabulos užkulisiai. Dabartinė istorijos versija nutyli, kad piligrimus priglaudusi gentis po dešimtmečio buvo išžudyta, todėl vis garsiau į pasakotojo vaidmenį įsiterpia prieš keletą dešimtmečių prasidėjusio Amerikos indėnų tautinio atgimimo padrąsinti balsai.
Hočunkai – „stipraus balso žmonės“. 1993 m. ši gentis priėmė hočunkų konstitucijos pataisą atsisakydama oficialaus valdininkų primesto vinebagų vardo. Tais pačiais metais energingai imtasi diegti programą, kaip išgelbėti savo mirštančią kalbą.
Europiečiams skinantis kelią vakarų kryptimi, pirmųjų kolonistų istorija Viskonsine atsikartojo šiek tiek vėliau. Badmiriaujantiems prancūzų kailių pirkliams teko suvalgyti savo šunis, kol sutiko indėnus. Čiabuvių svetingumas padėjo išgyventi pirmąsias žiemas. Išlikusiųjų pirmųjų kolonistų – vokiečių, prancūzų, skandinavų, airių, slavų – ainiai užėmė derlingas žemes, iškirto girias ir teritoriją pavertė klestinčios žemdirbystės valstija. Prieš tai šias žemes dirbusių, priverstinai iškraustytų hočunkų palikuonys, dabar susispietę pelkėtose Viskonsino vietose, tebemėgina išlikti.
74-erių Hope B. Smith – viena iš tų palikuonių. Ji Griaustinio klano hočunkė. Šioje gentyje yra 12 klanų. „Mano gimtoji kalba – hočunkų, o anglų kalba – užsienio“, – tvirtina Hope, viena iš vos poros šimtų gimtąją kalbą tebemokančių gentainių.
Savo anglišką krikščioniškąjį vardą Hope (Viltis) sužinojo tik pradėjusi lankyti mokyklą. Todėl pirmą kartą pašaukta neatsiliepė. Namie ją iki tol vadino Siga – Trečioji dukra. Tarp hočunkų įprasta ateinančiųjų į šį pasaulį vardus rikiuoti eilės tvarka – Pirmoji dukra, Antroji dukra, Pirmasis sūnus. Vėliau klanas suteiks tikrąjį vardą, atliepiantį vaiko prigimties savitumus. Paprastai tas vardas suteikiamas iki ketverių metų. Hočunkai tiki, kad keturmetis jau turi atskirti gėrį nuo blogio, jau turi pažinti Ma-una – Žemės Kūrėją, aukščiausią būtybę, kuri yra pradžių pradžia. Vardo suteikimas – tai lyg ir asmenybės pripažinimas, įšventinimas į pasaulį. Hope savo tikrąjį vardą – Jamp-ra-catin-gwinga (Akyse regiu tik žaibų moterį) – per iškilmingą ceremoniją gavo iš senelio, kuris jį žinojo nuo tos akimirkos, kai mergytė į šį pasaulį atėjo per rugpjūčio audrą.

Viskonsine lapkritis – įstabiausias metų laikas, kai oranžinę kraštovaizdžio lapiją keičia oranžinės medžiotojų liemenės.

„Viskonsinas – mūsų žemė“
Visas žinias apie hočunkus Hope perdavė senelis, klano žiniuonis. Jis iki pat mirties gyveno vigvame ir niekada nebuvo apsiavęs batų. Ant virvelės nuolat džiūdavo paties pasisiūti mokasinai, prisimena Hope. Vis kiti kiek­vienam metų laikui: bizono odos – žiemai, elnio – vasarai.
Senelis pasakojęs, kaip jų gentis gailėjo pirmųjų baltaodžių misionierių, nes šie tiesiog nežinojo, kaip išgyventi. Tiesa, kai kurie bijoję prie indėnų prisiartinti, kad nebūtų nuskalpuoti. „Kažin iš kur tokios kalbos ir pasklido, kad indėnai skalpuoja, – kraipo galvą Hope. – Senelis sakė, kad hočunkai niekada neskalpavo. Dėdė kalbėjo su sijais iš Dakotos ir šie sakė niekada neskalpavę. Kavalerija ėmė skalpus įrodyti, kad nužudė indėną. Bet kad mes skalpuotume, tai niekam negirdėta.“
Indėnų nebijojusius misionierius hočunkai mokė medžioti ir auginti kukurūzus. Indėnams ypač pagailo pirmojo ateivio su cilindrine skrybėle, nes manė, kad tokia ilga vargšo galva.
Skirtingai nuo kitų Viskonsino genčių, hočunkai dirbo žemę, augino avižas, pupas, kukurūzus, sodino didelius daržus, bet buvo iškeldinti iš derlingos Viskonsino žemės ir miškų. Senelis pasakojo, kaip gyvuliniais vagonais vežė į Pietų Dakotos dykumas, kur nei vandens, nei medžio. Hočunkai, kaip ir kitos gentys, masiškai išmirė nuo europiečių atvežtų ligų, nes neturėjo imuniteto. Tie, kurie Dakotoje neišmirė nuo choleros ar bado, keliavo atgal. Dieną miegojo, o naktimis pėsčiomis ar arkliais keliavo namo. Hočunkų pasipriešinimas kolonistams buvo tylus, vieningas ir atkaklus. Išveš – jie sugrįš, iškeldins į rezervatą Nebraskoje – vėl sugrįš.
„Viskonsinas – mūsų žemė, čia pušys kaip niekur“, – sako Hope. Kadangi skurdžiuose genčiai suteiktuose plotuose nei kukurūzai, nei niekas kitas neaugo, Hope vyro šeimos nariai nuolankiai priėmė likimą ir išėjo uždarbiauti medkirčiais, kirsti tų pušų.

Proga susiburti giminei
Hočunkai XIX a. nuolankiai priėmė ir misionierių skleidžiamą krikščionybę. „Iki europiečių su Kūrėju galėjome kalbėtis paprastai, lygiai taip kaip dabar šnekamės, – pasakoja Hope. – Galėjome pasiūlyti Kūrėjui tabako ir pasiklausti, kaip pakeisti dieną, kad būtų geresnė. Dabar viskas kitaip. Jie Dievą išpažįsta savaip: eina į bažnyčią ir kalba apie Jį, ne su Juo. Dėdė sakė: tebūnie, vis tiek Dievas, nors ir kitoks, gerbkime juos, gerbkime jų Dievą, bet kaipgi galime būti kaip jie, kaipgi galime asimiliuotis?“
Hope kiekvieną dieną važiuoja į Nekusos mokyklėlę, kur be užmokesčio moko hočunkų kalbos 17 ikimokyklinukų iš nepasiturinčių šeimų. Taip pat Nekusos gimnazijoje ir pagrindinėje mokykloje dėsto hočunkų kaip užsienio kalbą, greta vokiečių, ispanų ir prancūzų. „Didžiausia klaida padaryta pradėjus namie kalbėti angliškai, – apgailestauja Hope. – Užaugo kartos, nemokančios gimtosios kalbos.“
Hočunkai neturi žodžio Padėkos dienai. Kiekviena diena – padėkos diena, reikia būti dėkingam už gyvenimą, už gyvūniją, už žemę, už tai, kad medžiai dar gyvi, už orą, kuriuo galime kvėpuoti, kad dar yra augalijos, palaikančios mūsų gyvybę, už visa, kas gyva, kas mus maitina. Hope dėdė sakydavo: kasdien sutik kiekvieną žmogų tarsi tai būtų jo gimtadienis ir pasveikink su gimtadieniu.
Ne visi gentainiai tokie nuolankūs, bet Padėkos dieną prie stalo rinksis visi. Ne todėl, kad ši šventė turėtų prasmę, o todėl, kad tai nedarbo diena. Tai proga susiburti plačiai giminei. „Mūsų šventėms minėti laisvų dienų juk nėra skirta“, – nueidamas sako vienas iš mokinukų tėvų.

Tarsi skiepas imunitetui stiprinti
Nė viena iš Plimuto fiestos dalyvių pusių negalėjo įsivaizduoti tolesnės epikos masto. Kas buvo naujakuriai, tapo čiabuviais, plūdo kiti naujakuriai, jau vadinami imigrantais, kiekvienas su savo religija, papročiais, ligomis. Plėtėsi teritorijos, maišėsi rasės ir spalvos, stipresni stūmė silpnesnius, silpnesni grūdinosi. Šitoje įvairovėje formavosi pirmųjų žiemų nulemta genetinė naujos tautos mutacija – vienas kitu pasirūpinti.
„Reikia dėkoti, kad mums nėra taip blogai kaip kitur pasaulyje“, – šis dėkingumo leitmotyvas kasdienybėje atsikartoja ne tik žodžiais. Pasaulio filantropinės statistikos duomenimis, amerikiečiai dažniausiai pasaulyje linkę padėti svetimam, kuriam reikia pagalbos.
Kažkam Viskonsine ši žiema bus pirmoji. Nemaža tikimybė, kad šeimą Padėkos dieną pakvies prie kaimyno, jo giminių ar pažįstamų stalo arba į kurios nors iš vietinių bendruomenių ar religinių parapijų rengiamus pietus. Atsidūrusiajam svečioje šalyje, ypač vaikui, šis įspūdis palies pasaulėžiūrą labiau nei didžiausios studijos. Šiltas sausainis iš prie durų stabtelėjusios kaimynės lėkštės tarsi skiepas sustiprins imunitetą neišvengiamiems išbandymams ir į kraują įleis tą mutaciją – dalintis.

Danguolė McNeely iš JAV, Viskonsino valstijos

Autorės nuotraukos

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.