Valstybei nusimetus akmenį nuo kupros, atsipūstų ir ūkininkas

Žemės ūkio rūmų Veislininkystės komiteto vadovo dr. Edvardo Gedgaudo kolegė iš Kinijos Sun Hua teiraujasi apie galimybę Lietuvoje įsigyti veislinių telyčių. Deja, nėra ką atsakyti…

Gyvulininkystė tebėra neatšaukta prioritetinė Lietuvos žemės ūkio sritis. Po sunkmečio pamokų šalies pieno ūkių šeimininkai dairosi į eksporto rinkas, kuriose laukiama ir pieno produktų, ir veislinių telyčių. Tačiau valstybės įgaliotos institucijos, pasak žemdirbių, šiandien tapusios ne vartais lietuviškai produkcijai išvežti, o veikiau biurokratiniu slenksčiu. Pieno ūkių savininkai viešai piktinasi valdininkų „kontoromis“, kurios surenka ūkininkų pateikiamą informaciją apie gyvulių produktyvumą, o vėliau ją „laidoja“ stalčiuose. Nors „paslaugos“ teikiamos 11 mėnesių per metus, bet mokestį surenka už visus 12 mėnesių. Ir šūsnys tik krosnims tinkančių popierinių ataskaitų, kai išmaniosios technologijos jau tapusios žemdirbių kasdienybe. „Kam reikalinga gyvulių produktyvumą ir kontrolę imituojanti, beveik tris šimtus valstybės išlaikomų darbuotojų turinti tarnyba?“ – tokios ir dar aštresnės replikos iš Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) siunčiamos UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“. Patikėdama minėtos tarnybos funkcijas žemdirbiams, valstybė išloštų: suteiktų savivaldai daugiau savarankiškumo bei atsakomybės, gautų objektyvius duomenis apie sektorių ir sutaupytų krūvas pinigų.

Reikalinga pertvarka
„Gyvulių produktyvumo kontrolės sistemai reikalinga pertvarka, – pripažįsta žemės ūkio viceministras Darius Remeika, – valstybė turėtų atsisakyti jai nebūdingų funkcijų ir daugiau pasitikėti žemdirbių savivalda. Per artimiausius du tris mėnesius diskutuosime su asociacijomis ir priimsime optimalų variantą.“
„Mūsų valstybės įstaigų sistema nesugeba prisitaikyti prie pažangaus verslinio ūkio modelio“, – sako Žemės ūkio rūmų Veislininkystės komiteto pirmininkas ir Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos direktorius dr. Edvardas Gedgaudas, – eidamas į tvartus ūkininkas pats geriausiai žino, kaip valdyti gamybos procesą, siekti pažangos, mažinti kaštus.
Jam paramą deklaruojanti valstybės sistema gremėzdiška, ultimatyvi, be grįžtamojo ryšio, dėl to ūkininkas verčiamas vadovautis užsienio šalių pasiekimais, pirkti privačių verslo įmonių paslaugas.“
Pasak dr. E. Gedgaudo, tokia „politinė terpė“ per dešimtmetį suformavo atsainų pieno ūkių šeimininkų požiūrį į šalies Gyvulių produktyvumo kontrolės (GPK) sistemą. Daugelyje ES šalių gyvulių produktyvumą kontroliuoja apie 95 proc. pieno ūkių, Lietuvoje šis rodiklis siekia 50,5 proc. „Tai liudija, jog mūsų valstybės institucijos nesugebėjo prisitaikyti prie pakitusių rinkos sąlygų“, – rėžia ŽŪR Veislininkystės komiteto pirmininkas dr. E. Gedgaudas. Jis prisimena žemdirbių savivaldos organizacijų diskusijas 2000–2001 metais derantis dėl stojimo į ES sutarties. Rengiant institucinę bazę buvo sutarta, jog aktyvėjanti žemdirbių asociacijų veikla agrariniame sektoriuje leis perimti joms kai kurias valstybei nebūdingas funkcijas. Pavyzdžiui, tapusios ES narėmis Čekija atsisakė, Estija traukiasi nuo valstybinio GPK valdymo ir jau yra pasiekusios realios pažangos. Šiandien estai kontroliuoja 94 proc. pieninių galvijų.

Lietuvoje – brangesnis metodas
Estijoje remiamasi vadinamuoju B metodu, kai ūkininkai patys atlieka produktyvumo tyrimus. Pradžioje jie išklauso kursus, išlaiko egzaminą, įrodo, jog moka naudotis kompiuterinėmis programomis, kurios būtinos tvarkant veislininkystės apskaitą ir nustatant pieno kiekius. A metodas, kai bandos produktyvumo kontrolę ir pirminę veislininkystės apskaitą tvarko įmonės atstovas, taikomas labai retai. Situacija Lietuvoje truputį skiriasi – mūsų pieno ūkiai tik pastaraisiais metais, kritus pieno supirkimo kainoms, pradėjo stambėti. Vidutinis ūkio bandos dydis Lietuvoje yra 6 karvės, o vykdančios gyvulių produktyvumo kontrolę bandos vidutinis dydis – 39 karvės. Daugelis mažų bandų iki 50 karvių savininkų dar nėra pasiruošę vykdyti kontrolę savarankiškai. Šeimos ūkiams tai sunkus papildomas darbas, investicijos ir brangaus laiko gaišimas.
Lietuvoje pigesniu B metodu produktyvumo kontrolę atlieka tik 30 proc. ūkininkų, 58 proc. renkasi brangiausią A metodą, likusieji – C metodą, kai asistentas GPK mėginius paima kartą per ketvirtį.
„Be GPK duomenų šalis negali garantuoti veislinių galvijų eksporto, – pastebi dr. E. Gedgaudas, o tie duomenys privalo būti tikslūs, tačiau šiandien to pasigendama.“
ŽŪR Veislininkystės komiteto vadovas dr. E. Gedgaudas susitikimuose su įvairių rajonų žemdirbiais išgirsta daug priekaištų dėl „imitacinės GPK veiklos“, inertiškumo, nesaikingo popierizmo. Pieno ūkių šeimininkai ne vienus metus vadovaujasi kompiuterinėmis bandos valdymo, pieno kokybės tyrimo ir informavimo programomis.
Pasak pašnekovo, meškos paslaugą valstybei daro prie ŽŪM veikianti UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“. Ši įmonė „oficialiai“ pateikia duomenis apie vidutinį karvių produktyvumą, kuris yra nustatytas tik iš mažiau nei pusės pieno ūkių. Taip pasauliui siunčiama netikra informacija, menkinamas visas Lietuvos agrarinis sektorius.
„Šiandien mūsų ūkininkas pažangus, valdo informacines technologijas, tačiau valstybės institucijoms pateikti jo ūkio duomenys nesusisteminami, neatliekama analizė, kuri būtų ypač naudinga bandos vadybiniams sprendimams priimti, – teigia dr. E. Gedgaudas, – tokia fragmentacija kenkia valstybei, jau nekalbant apie ūkininką, kuris už visa tai mokėjo iš savo kišenės, bet kvalifikuotos paslaugos negavo.“

Valstybei našta per sunki
Pasak dr. E. Gedgaudo, ŽŪR asociacijų nariai seniai diskutuoja ir apmaudžiai pripažįsta, jog žemdirbių savivalda neturi įtakos valstybės institucijų priimamiems sprendimams. „Butaforinė partnerystė“, – taip ūkininkai kvalifikuoja santykius tarp ŽŪM ir ŽŪR.
„Lietuvoje egzistuojanti gyvulių produktyvumo sistema, pagrįsta A metodu, yra valstybei pati brangiausia“, – įsitikinęs ŽŪR Veislininkystės komiteto pirmininkas.
Viešai skelbiama, jog UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ Vilniuje yra 15 administracijos ir panašiai tiek pat laboratorijos darbuotojų bei 250 kontrolės asistentų rajonuose. Visos UAB akcijos priklauso valstybei.
„Realiausias kelias išvaduoti valstybę nuo šios bendrovės naštos, – kalba dr. E. Gedgaudas, – patikėti gyvulių produktyvumo kontrolės funkciją patiems ūkininkams, o jos priežiūrą – Žemės ūkio rūmams.“
ŽŪR asociacijos, t. y. patys ūkininkai, produktyvumą tikrintų pačiu pigiausiu ir objektyviausiu B metodu, kuris veikia daugelyje ES šalių. Tačiau, kol smulkių ūkių savininkai nebus pasiruošę patys vykdyti produktyvumo kontrolės, negalime jų versti rinktis vieną ar kitą metodą. Mes privalome sudaryti sąlygas, kad ūkininkas pats galėtų spręsti, kas jam naudingiau: ar naudotis su laiku nesuspėjančios valstybinės įmonės paslaugomis, ar pasirinkti kitą, siūlančią paslaugų paketą, sumodeliuotą pagal konkrečius ūkininko norus ir nuo paketo dydžio priklausančias kainas.
Dr. E. Gedgaudo teigimu, tik konkurencija gali užtikrinti paslaugos kokybę ir kainą. Ūkininkai privalo turėti galimybę rinktis, tad valstybės įgaliota gyvulių produktyvumo kontrolę vykdanti organizacija negali būti vienintelė.
Žemdirbių auditorijose ne kartą skambėjo siūlymas taupyti valstybės lėšas. GPK atveju valstybei pigesnis variantas būtų gyvulių produktyvumo kontrolę patikėjus VĮ „Pieno tyrimai“ ir pasinaudojus laboratorijos turima duomenų baze bei logistikos galimybėmis. „Pieno tyrimai“ – moderni, pasaulyje pripažinta laboratorija, galinti tirti ne tik pieno žaliavą, bet ir pašarus, nustatyti galvijų ligas. Tačiau sujungus šias dvi įmones, kyla grėsmė, kad tai bus per daug griozdiška valstybės valdoma organizacija su laboratorijai primestomis jai nebūdingomis funkcijomis, kurios gali turėti neigiamos įtakos pačios laboratorijos tobulėjimui, plėtrai ir konkurencingumui, todėl viską reikia pamatuoti ir gerai įvertinti. Reikia stengtis padaryti taip, kad valstybė būtų išvaduota nuo naštos ir produktyvumo kontrolė ūkiuose nenutrūktų.
„Gyvulių produktyvumo sistemą būtina optimizuoti, tačiau prieš tai reikia rimtos diskusijos“, – įsitikinęs VĮ „Pieno tyrimai“ direktorius dr. Saulius Savickis. Laboratorijos vadovo teigimu, kol kas tik viešojoje erdvėje sklando tokie siūlymai vilniškę bendrovę prijungti prie „Pieno tyrimų“ įmonės, bet idėja svarstytina.
„Mes atliekame valstybės paskirtą funkciją, – sako UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ direktorius Alfredas Astikas, – surenkame duomenis iš ūkininkų ir perduodame juos Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui. Taip pat mūsų bendrovė garantuoja eksportuojamų veislinių galvijų duomenų tikslumą.“
Astikas pripažįsta, jog valstybės institucijos (GPK ir ŽŪIKVC) „sustygavę“ informacijos valdymo mechanizmą, tačiau kiek kitaip yra su ūkininkų įsigytomis kompiuterinėmis bandų valdymo programomis. Jos nėra akredituotos ir su valstybės įstaigų turimomis nederinamos. Pasak A. Astiko, diskusija dėl gyvulių produktyvumo kontrolės perdavimo žemdirbių savivaldai tęsiasi nebe pirmus metus, šią problemą gerai žino naujasis žemės ūkio ministras Bronius Markauskas. „Tik nuo politinio sprendimo priklausys, kaip bus išsaugotas nacionalinis interesas“, – tvirtina UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ direktorius A. Astikas.

 Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.