Ar kaimiečiams reikia Susisiekimo ministerijos?

Per Seimo rinkimų kampaniją vienos partijos pabrėždavo, kad joms labiausiai rūpi krašto apsauga, užsienio politika, valstybės finansai ir, aišku, šių sričių ministerijos. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) nuolat akcentavo, kad jai svarbiausios – Kultūros, Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos ministerijos, atsakingos dėl kaimo mokyklų, bibliotekų ir ambulatorijų likimo. Suprantama, ir Žemės ūkio ministerija, nustatanti žemdirbystės ir maisto pramonės, kaimo plėtros, žemėtvarkos, augalų apsaugos, sėklininkystės, veislininkystės, žuvivaisos, fitosanitarijos ir veterinarijos, kulinarinio paveldo valstybinę politiką. Bet ūkininkams, kaimo bendruomenėms labai aktuali ir dar viena vykdomosios valdžios įstaiga – Susisiekimo ministerija. Aštuonerius metus jai vadovavo liberalai ir socialdemokratai. Šiai ministerijai taip pat reikia permainų, kurių agroverslas ypač pasigenda per javapjūtę, kai geležinkelininkai, susikūrę savą „valstybę valstybėje“, neskuba padėti žemdirbiams greitai ir be nuostolių suvežti derlių į elevatorius bei eksporto laivus. Dabartinė susisiekimo ministerija šimtus milijonų eurų išleidžia „Baltijos keliui“ („Via Baltica“) remontuoti ir europinės vėžės geležinkeliui tiesti, tačiau nesuranda lėšų žvyrkeliams, vedantiems į kaimus ir kertantiems juos, asfaltuoti.
Ar koalicinėje Vyriausybėje LVŽS turėtų siekti susisiekimo ministro portfelio? Juo labiau, kad šiai ministerijai pavaldus ir Lietuvos paštas, kuris yra svarbi regionų socialinės infrast­ruktūros dalis.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vicepirmininkas, LVŽS Biržų r. skyriaus vadovas, išrinktasis Seimo narys Viktoras RINKEVIČIUS: „Bir­žų rajone iš 36 valstybinių kelių daugiausia žvyrkelių – 52 procentai. Dar blogesnė vietinių kelių būklė: net 890 km – žvyrkeliai (2014 metų duomenimis). Patobulintos dangos kelio ruožų mūsų krašte mažiau negu kituose Panevėžio apskrities rajonuose. Net ir tie vadinamieji žvyrkeliai jau 30 metų žvyro nematę, gruntkeliais virtę! Norint juos asfaltuoti, pirmiausia reikia atkurti smėlio, žvirgždo ir gargždo sluoksnį. Pavasariais tie keliai neišvažiuojami. Jeigu valstybė nieko nedarys, netrukus Biržų r. vaikus į mokyklas geltonaisiais autobusiukais nebebus galima vežti, reikės traktoriais gabenti…
Dabartinė kelių priežiūros politika – netikusi. Tarptautinės magistralės, greitkeliai – prabangūs, sankryžos granitu išgrįstos.Valstybinius (magistralinius, krašto ir rajoninius) kelius prižiūri Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, o už vietinius atsakingos savivaldybės, kurių biudžetai dažniausiai labai skurdūs. Tas europines magistrales būtų galima kukliau tvarkyti, tada ir kaimo keliams pinigų atsirastų.
Pridėkime dar „Lietuvos geležinkelių“ kone kasmetes nesąmones per javapjūtę, prisiminkime, kad paštininkas dažnam vienišam kaimo gyventojui yra pats maloniausias svečias, geriausias draugas, aprūpinantis būtiniausiomis prekėmis, surenkantis mokesčius, beveik psichologas ir sielovadininkas, kuriam bene vieninteliam kaimo senukai gali pasiguosti dėl gyvenimo neteisybių – ir viską susumavus pasidaro aišku, kodėl Valstiečių ir žaliųjų sąjunga turėtų kontroliuoti Susisiekimo ministeriją.“
Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Marijus KAKTYS: „LVŽS, pati būdama žemdirbiška partija, žinoma, labiausiai susikoncentravusi į žemės ūkį, kurį geriausiai išmano. Bet Susisiekimo ministerija kaimui irgi labai reikšminga. Pas mus Plungės rajone vietiniai keliai katastrofiški. Nėra net ką lyginti žemkasėmis, greideriais. Rajono valdžia retkarčiais skiria lėšų labiausiai apverktiniems ruožams palopyti, vieną kitą mašiną žvyro papila, bet jis greitai prapuola, išlaksto į šalis nuo automobilių ratų.
Gal LVŽS ir viešai nekalba apie Susisiekimo ministeriją, bet tikriausiai mąsto. Prabils tada, kai pradės aiškėti galimų valdančiųjų koalicijų kontūrai. Anksčiau žemės ūkį išmanančių politikų Seime būdavo mažai. Dabar į parlamentą pateko žemdirbių lyderiai. Jie turėtų paprotinti kitus Seimo narius, paaiškinti, ko šiandien būtinai reikia kaimui.“
Joniškio r. partnerystės vietos veiklos grupės pirmininkė, Bariūnų kaimo bendruomenės narė Nijolė VALUCKIENĖ: „Visos ministerijos svarbios kaimui. Ir Lietuvos miestuose, ir už jų tokie patys žmonės gyvena: nori ir tvarkingais keliais važiuoti, ir dirbti bei uždirbti, ir kultūringai pailsėti. Būtų gerai, kad būsimasis Seimas nustatytų aiškią agrarinę politiką, nuolat nekaitaliotų požiūrio į kaimą.
Be to, ir įvairių rajonų, kaimų rūpesčiai skiriasi. Vienur galbūt didžiausia problema – dulkantys, neišvažiuojami keliai, kitur – nitratais užteršti šachtiniai šuliniai.
Laukiame, kad Susisiekimo ministerijai (ir visoms kitoms) vadovautų profesionalai.
Bet puikiausiai žinome, kad ne viskas ir nuo Vyriausybės ar Seimo priklauso. Vietos valdžia taip pat labiausiai rūpinasi savo rūmų fasadu – biudžeto lėšos skiriamos rajonų centrams tvarkyti, o kaimų bendruomenėms lieka trupiniai.“
Buvęs Andriaus Kubiliaus pirmosios Vyriausybės susisiekimo ministras (1999–2000 metais), Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narys Rimantas DIDŽIOKAS: „Dabar man pačiam labiau rūpi švietimo ir mokslo, savivaldos reikalai (R. Didžiokas – Klaipėdos universiteto Jūros technologijų ir gamtos mokslų fakulteto profesorius, uostamiesčio savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos frakcijos pirmininkas – red. past.). Bet dar neužmiršau, kad transporto sektorius sukuria nemažą valstybės bendrosios pridėtinės vertės dalį. Mūsų partijos „Naujas planas Lietuvai“ daug vietos skiria šiai ekonomikos sričiai. TS–LKD pirmininkas ragino pertvarkyti „Lietuvos geležinkelius“, kad jie nebūtų „valstybė valstybėje“. Tai, kad Tėvynės sąjunga tikrai domisi Susisiekimo ministerija, liudija ir partijos siūlomi kandidatai į šios įstaigos vadovus. Vienas – buvęs Ukrainos ekonomikos plėtros ir prekybos ministras Aivaras Abromavičius. Bendravau su juo. A. Abromavičius aiškiai įsivaizduoja, kaip turėtų atrodyti pagal skandinavišką modelį nuskaidrinta „Lietuvos geležinkelių“ bendrovė.
Mano asmenine (o ir kitų TS–LKD narių) nuomone, Lietuva jau daug nuveikė, integruodama savo transporto, susisiekimo sistemas į europinius tinklus – dabar laikas atsigręžti į kaimų žvyrkelius“.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas, Druskininkų savivaldybės ūkininkas Antanas VAILIONIS: „Tikriausiai būsiu nepopuliarus, bet, galvoju, naujoji Vyriausybė europinių magistralių neturėtų pamesti dėl kaimo kelių. Akcentuočiau tarptautinius transporto projektus. Valstybės ir savivaldybių biudžetą kasmet papildo šimtai milijonų eurų už Klaipėdos jūrų uoste perkrautas dešimtis milijonų tonų krovinių iš viso pasaulio. Patobulinusi uosto darbą, valstybė gal dar labiau užsidirbtų. O net ir asfaltavus visus vietinius kelius naujų darbo vietų kaimo žmonėms neatsiras. Kiek­vienu kaimo keliuku valstybė negalės pasirūpinti. Juos prižiūrėti, jų neužleisti privalo patys ūkininkai, ypač didieji, turintys galingos technikos.
Kodėl „Lietuvos geležinkeliai“ nesugeba sklandžiai pervežti grūdų, kai žemdirbiai užaugina rekordinius kviečių, rugių derlius – atskira tema. Reikia išardyti geležinkelininkų monopolį.“

Parengė „ŪP“ korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.