Ar Kremlius apgaus rusų skrandžius, pripratusius prie lietuviškų morkų ir lenkiškų obuolių?

Kai Maskva, „nesimetriškai“ atsikirsdama į Europos Sąjungos ekonomines ir politines sankcijas Rusijai dėl separatizmo kurstymo Rytų Ukrainoje, paskelbė nebeįsileidžianti iš ES narės Lenkijos obuolių ir kriaušių, taip pat Rytų Europoje nuolat ant pietų stalo įvairiais pavidalais (šviežių, raugintų) patiekiamų kopūstų, mūsų ekonomistai pradėjo gąsdinti, kad dabar lenkai, neturėdami kur dėti savo sodų ir daržų produkcijos, užtvindys mūsų rinką ir sužlugdys Lietuvos daržininkus, sodininkus. Tokie Lietuvos ekspertų išsakomi „blogiausi scenarijai“ padėjo Rusijai laimėti pirmąjį informacinio karo mūšį su ES: supriešino dvi Bendrijos šalis. O „Ūkininko patarėjo“ kalbinti specialistai agrarininkai tvirtina, kad Rusijos pirkėjų netekusios Lenkijos nuostoliams padengti reikia daug didesnės rinkos nei lietuviška.

Nuolatinės varžybos su lenkais  
Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ direktoriaus Dariaus Kviklio nuomone, neprotinga ir mums obuolius suplakti su kopūstais, kaip padarė rusai. „Mūsų augintojai lietuviškomis daržovėmis visada aprūpindavo savo valstybę ir dar nemažai jų eksportuodavo. Padidėjusi lenkų konkurencija Lietuvos daržininkams gali būti skausminga, tačiau sodininkams varžybos su kolegomis lenkais – įprastas dalykas. Kam čia slėpti – visada maždaug 60 proc. Lietuvoje nuperkamų ir suvalgomų obuolių būna lenkiški“, – „Ūkininko patarėją“ tikino  Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas D. Kviklys.

Veržiasi, nes leidžiame
Anot D. Kviklio, net lietuviškų, Lietuvoje pardavinėjimų obuolių kainas lemia lenkiškų vaisių „kursas“. „Ne dėl Rusijos keršto Europos Sąjungai šiemet neįtikėtinai krito lenkiškų serbentų kainos. Net per giliausias krizes to nebūdavo. Lenkijoje ir braškės neišpasakytai atpigo. Jeigu dar viena pigios produkcijos rūšis užplūs mūsų šalį – bus nelengva“, – santūriai kalbėjo
D. Kviklys.

Sodininkystės ir daržininkystės instituto vyresnysis mokslo darbuotojas pabrėžė, kad nereikėtų Kremliaus džiaugsmui visų šunų karti ant pietvakarinių kaimynų. „Ne pirmus metus girdime tą pačią dejonę – lenkai  veržiasi į mūsų rinką. Bet atvirai prisipažinkime – ar mūsų prekybininkai, verslininkai nesistengia iš Lenkijos atvežti pigesnių vaisių, daržovių? O lenkui (kaip ir mūsų augintojui) jokio skirtumo, kas perka – rusai, baltarusiai ar lietuviai. Ypač jeigu išsiveža tiesiai iš kiemo“, – samprotavo D. Kviklys.

Gelbėjimosi šiaudas
Buvęs Žemės ūkio ministerijos sekretorius (2005-2009 metais), Europos regioninės politikos instituto (ERPI) direktorius dr. Gediminas Radzevičius įsitikinęs, kad lenkai nesigriebs Lietuvos kaip šiaudo gelbėdamiesi nuo Rusijos sankcijų. „Problemai, kurią sukėlė Rusijos sankcijos, spręsti labiau tiktų gerokai didesnė Baltarusija. Pakeitus, pataisius produkcijos kilmės dokumentus, iš ten lengvai galima patekti ir į Rusiją, nes abi šios valstybės priklauso tai pačiai Muitų sąjungai. Nebent Lenkijos pasienio ruožų daržininkai ir sodininkai stengsis truputį daugiau savo produkcijos vežti į Lietuvą, tačiau neužmirškime, kad pasikeitė ir Lietuvos vartotojai. Mūsų žmonės dabar labiau domisi, kur užaugintas vaisius ar daržovė, pagamintas sūris. Nemažai Lietuvos pirkėjų ieško ne pigiausių obuolių ar agurkų, bet būtinai lietuviškų lauko ir sodo gėrybių, kurias jie laiko sveikesnėmis, geriau, švariau ir aiškiau užaugintomis“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino G. Radzevičius.
ERPI direktoriaus manymu, Lenkijai teks elgtis panašiai kaip mūsų pieno gamintojams, kurių produkciją nuolat atmeta Rusija: diversifikuoti (paįvairinti) eksporto rinkas –atsiplėšti nuo Rytų ir atsisukti į Vakarus. Žinoma, į Austrijos, Vokietijos rinkas sunkiau patekti (net ir ES pagrindinis principas – laisva prekių ir paslaugų apykaita – nepadeda), tačiau pirkėjai ten nepalyginamai turtingesni nei rusai.

Nepasimokė iš ankstesnės avantiūros
„Dabar tikrai niekas jums tiksliai nepasakys, kaip Rusijos „asimetriškas atsakas“ į Vakarų ekonomines ir politines sankcijas paveiks aplink Lenkiją esančių šalių daržininkystę. Tik po Naujųjų metų paaiškės Rusijos sprendimo pasekmės. Paprastai nuo metų pradžios mūsų produkcija keliauja į Rusiją. Labai retai važiuodavo anksčiau“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininkas Martynas Laukaitis, Šakių r. Jokūbonių kaime auginantis bulves, burokėlius, cukinijas, moliūgus. Jis priminė, kiek Rusijai tebekainuoja ankstesnis  bandymas pamokyti Vakarus: nuo 2013 m. liepos rusai visiškai nebeįsileidžia maistinių bulvių iš ES, dantis sukandę jas brangiai perka iš Egipto, Maroko, Pakistano, Izraelio, nors, pasak M. Laukaičio, lietuviai galėtų pasiūlyti pigesnių ir kokybiškesnių, sveikesnių stiebagumbių.

Kiniškas sindromas
Rusai pareiškė, kad ES obuolius pakeis vaisiais iš Azerbaidžano, Serbijos, Kinijos, Baltarusijos, Makedonijos. Kremliui pavyko ultrapatriotiniais šūkiais apkvailinti rusų sąmonę, bet apgauti žmonių skrandžius sudėtingiau.  Nė viena šalis, iš kurios rusai nuo šiol pirks obuolius, negarsėja kaip jų augintoja (išskyrus Kiniją). Kremliui teks atpratinti rusus nuo pamėgtų lenkiškų `Jonagold`, `Idared`, `Champion` veislių obuolių ir įsiūlyti  brangiai kainuojančius keisto skonio vaisius iš Pietų Afrikos.
„Užsivėrusi Rusijos rinka Lenkijos obuolių augintojams, be abejo,  skaudi netektis. Tačiau Rusijos mastais tai tik maždaug 10 proc. į rusų skrandžius patenkančių obuolių. Kiniškų sėklavaisių Rusijoje daugės ne nuo rugpjūčio 1 d., kai įsigaliojo draudimas įvežti lenkišką produkciją. Iš kolegų rusų sužinojau, kad Sibiras jau seniai valgo kiniškus vaisius. Nemanykite, kad kinai nieko vertingo negali užauginti, tik Lietuvoje keiksnojamais česnakais sugeba rinką užversti. Kinai pardavinėja rusams japoniškų `Fuji`, `Mutsu` veislių obuolius, kurie mėgstami ir noriai perkami Europoje. Keletas garsių Vokietijos, Nyderlandų sodininkų kompanijų padeda kinams įveisti medelynus, stato vaisių saugyklas ir veža produkciją į Europą“, – Kinijos sodininkystės „didžiojo šuolio“ priežastis atskleidė biomedicinos mokslų daktaras D. Kviklys.

Teoriškai gali laimėti, praktiškai – ne
Pasak D. Kviklio, rusai (kaip ir lietuviai) valgo visokius obuolius, nesilaiko įsikibę į savo „firminę“ `Bogatyr` (`Galiūnas`) veislę.  Ir tikrai nesukils prieš prezidentą Vladimirą Putiną, reikalaudami į turgus ir parduotuves sugrąžinti lenkiškus vaisius.
„Sunku pasakyti, ar serbai, makedonai ir azerbaidžaniečiai pajėgūs aprūpinti obuoliais Rusijos rinką. Tai nelabai reikšmingi rinkos „žaidėjai“. Jei rusai susiderėtų su  turkais, iraniečiais (Turkija su Iranu patenka į pirmąjį pasaulio obuolių augintojų dešimtuką), tada  Rusija gal ir nepralaimėtų, užtrenkusi duris Lenkijai, kuri, Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, 2013-aisiais buvo penktoji didžiausia obuolių eksportuotoja pasaulyje“, – priminė D. Kviklys.
Anot G. Radzevičiaus, naujosios importo šalys teoriškai gali padėti Rusijai apsirūpinti vaisiais ir daržovėmis, bet praktiškai – nelabai.

Maskva ir Tambovas maitinasi skirtingai
Rusijos vartotojų teisių apsaugos tarnybos inspektoriams, keliantiems didžiausią triukšmą net ir dėl nekenksmingos dulkelės ant ES šalių maisto produktų, sunku bus išlikti tokiems pat principingiems, tikrinant vaisius ir daržoves iš savo naujųjų draugių ir prekybos partnerių – Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalių, nes,  perfrazavus Lietuvos banko valdybos pirmininką Vitą Vasiliauską,  saugus, chemikalais neperdozuotas mais­­tas – ne trečiojo pasaulio dimensija (sąvoka).
Anot biomedicinos mokslų daktaro D. Kviklio, Rusijoje cheminės augalų apsaugos taisyklės griežtesnės negu  Europos Sąjungoje, Lietuvoje – nei Lenkijoje, o šioje – negu Ispanijoje. „Kuo labiau į pietus, tuo sunkiau be gausios chemijos išauginti vaisius. Anksčiau mūsų normos buvo griežtesnės. Sąlygas diktuoja Pietų šalys, bet ES reikalavimai dėl pesticidų likučių ant vaisių ir Lietuvai, ir Ispanijai tokie patys. Mums – labai lengvai įvykdomi. Nesiekiame nė trečdalio nustatytų normų“, – sakė  Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ vadovas D. Kviklys.
Pasak dr. G. Radzevičiaus, Lietuvoje irgi netrūksta abejotinos kokybės maisto produktų, kad ir kaip besistengtų mūsų Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. „Rusų fitosanitarijos inspektoriai tikrai rūpinasi, kad į Maskvos ir Sankt Peterburgo prekybos centrus patektų pirmarūšiai vaisiai ir daržovės. Tačiau Rusijos provincijai tenka nelabai atidžiai patikrinti likučiai nuo puotos stalo“, – „Ūkininko patarėjui“ diplomatiškai teigė Europos regioninės politikos instituto direktorius G. Radzevičius.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

UPPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.