Ar kryžiai yra tinkama priemonė protestams?

Lapkričio 8 d. prasidėjo pirmasis taikios Lietuvos žemdirbių protesto akcijos etapas „Žalieji kryžiai“. Pakelėse, šalia automagistralių statydami žalius kuklius kryžius, ūkininkai siekia atkreipti visuomenės bei politikų dėmesį į šalyje netinkamai vykdomą agrarinę politiką, dėl kurios jų darbo sąlygos tampa jau nebepakeliamos, o žemės ūkis apskritai gali būti sunaikintas.

Žaliųjų kryžių gausa rodo, kad nesprendžiamos arba netinkamai sprendžiamos problemos jau peržengė visas ribas ir išsekino žemdirbių kantrybę, tačiau visuomenėje kyla klausimas: ar statomi kryžiai tikrai yra tinkama protesto forma? Tokios priemonės akcijose kaip karstai, gedulo vainikai (dabar kryžiai) visada žmonių vertinami gana kontroversiškai.

Aušrys MACIJAUSKAS, Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas: „Protesto akcija gimė spontaniškai, ūkininkai reiškia didžiulį nepasitenkinimą. Kryžių statymo akcija kilo iš apačios – iš pačių ūkininkų, o mes – žemdirbių organizacijos – prisijungiame ir skatiname savo narius palaikyti juos bei šią akciją. Taip parodome savo nepasitenkinimą žemės ūkio srityje vykdoma politika, nes jos pasekmė – žemės ūkis Lietuvoje tampa visiškai nebekonkurencingas. Mažesnes pajamas gaunantys Lietuvos vartotojai lietuviškos žemės ūkio produkcijos neįperka, nes ją nukonkuruoja pigesnė produkcija iš užsienio. Tai ir yra vykdomos žemės ūkio politikos padarytų klaidų pasekmė. Nepakeliama biurokratinė našta, nebepakeliami tampa ir mokesčiai, labai aukšti kokybės ir aplinkosaugos reikalavimai. Visuomenė supriešinta, atsirado neigiamas požiūris į žemės ūkį, iš valstybės vadovų mes jau daug metų nesulaukiame jokio palaikymo. Girdime tik tai, kad žemės ūkis yra išlaikytinis, kad žemės ūkis teršia, smirdi, kad jis niekam nereikalingas ir t. t. Visa tai varo žmones į neviltį.

Suprantama, kad vartotojai nori gauti puikų, sveiką, čia, vietoje, išaugintą lietuvišką maistą. Todėl ši vykdoma politika atsigręžia ir prieš pačius vartotojus. Taip jie nuo mūsų produkcijos tiesiog atkertami. Dažnai mūsų labai kokybiška produkcija išvažiuoja į užsienį, nes Lietuvos vartotojas jos neįperka. Visos šios aplinkybės ir verčia žemdirbius protestuoti. Trečiadienį (lapkričio 13 d.) žaliųjų kryžių Lietuvoje buvo pastatyta jau apie 200. Galima spėti, kad jų bus pastatyta daugiau nei tūkstantis, o gal ir du tūkstančiai.

Kryžiai bus statomi ir šią, ir kitą savaitę. Tol, kol pastebėsime vilties teikiančių ženklų. Kryžius yra ir kančios ženklas, ir vilties simbolis. Jis rodo, kad mes dar turime vilties, kad galų gale valstybės vadovai supras, jog žemės ūkis yra vienas pamatinių valstybės prioritetų.

Mes už taikią protesto akciją, nors tarp pačių ūkininkų yra asmenų, pasisakančių už daug radikalesnius veiksmus ir raginančių jų imtis. Suprantame, kad mums labiausiai reikia išlaikyti visuomenės palankumą, o imtis tam tikrų priemonių, kurios sukeltų neigiamą kitų visuomenės atstovų požiūrį į ūkininkus, tikrai nereikia. Bandome kalbėtis ir eiti civilizuotu keliu. Lauksime ir žiūrėsime, kokie bus priimami sprendimai.“

Genutė STALIŪNIENĖ, Kauno r. Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkė: „Pritariame šiai akcijai. Ji yra taiki, nieko neįžeidžianti, niekam nieko bloga nelinkinti. Norime atkreipti visuomenės dėmesį į mūsų žemės ūkį, apie kurį dabar sklando tiek įvairių gandų, suformuotas neigiamas požiūris į žemdirbį. Pačių ūkininkų supriešinimas taip pat mus varo į neviltį. Viešojoje erdvėje formuojama nuomonė, kad mes nemokame mokesčių, turime šimtus lengvatų ir pan. Nesuprantu, kaip žmonės gali kalbėti, neįsigilinę į reikalus, neįsigilinę, kaip yra iš tikrųjų. Mes konkuruojame tarpusavyje, svarbiausia, norime tiekti Lietuvai gerą, švarų maistą, ne su GMO ir be visokiausių „pagardinimų“. Todėl mums konkuruoti labai sudėtinga. Iš esmės mes mokame visus mokesčius, kuriuos moka ir visi kiti, užsiimantys individualia veikla Lietuvoje. Mums labai skaudūs Prezidento, neįsigilinusio į žemės ūkį ir nežinančio žemės ūkio problemų, žodžiai. Tuo labiau kad visada pabrėžiame, jog esame priklausomi daugiau nei 50 proc. nuo oro ir nuo Dievo malonės: kartais gali viską padaryti, bet, kaip Dievo duota, taip ir nutiks. Ketvirtus metus mus smaugia gamta – negauname pusės derliaus: arba per karšta, per sausa, arba skandina. Ir dar mus nori apdėti mokesčiais – žemės ūkiui greitai bus kryžius.

Žaliaisiais kryžiais norime atkreipti dėmesį, kad esame tokie patys lietuviai, kaip ir visi kiti. Per amžius Lietuva buvo žemės ūkio kraštas, čia per amžius buvo auginama visa maisto grandinė. Labai smagu, kai perka lietuvišką produkciją. Manau, daugelis įsitikino, kokia ji kokybiška, gera: kai tik į užsienį – ir dovanų, ir lauktuvių, tuomet visi puola lietuviškos produkcijos ieškoti, bet kaip ją pagaminti, esant tokioms sudėtingoms sąlygoms?

Todėl ir bandome susivienyti bei pateikti save visuomenei, kad tai mūsų verslas, jis – toks. Ir nereikia priešinti stambesnių ūkininkų su smulkiaisiais. Įstatymas visiems vienodas. Smulkesnis patiria mažesnių nuostolių.“

Prof. Libertas KLIMKA, etnologas: „Statyti žaliai nudažytus kryžius, protestuojant prieš Vyriausybės žemės ūkio politiką, man neatrodo gera idėja. Ji nėra semantiškai teisinga, o ir estetiškai gerai neatrodo.

Pirmiausiai prisimintina, kad lietuviškoji kryždirbystė yra įrašyta į UNESCO nematerialaus paveldo pasaulinį šedevrų sąrašą. Tradiciniai kryžiai Lietuvoje buvo statomi viliantis Dievo malonės, dangaus palaimos ir globos, lūkesčių išsipildymo. Arba sunkiai bėdai užklupus, ligai prispaudus, sūnų išleidus į karą ir pan. Betgi ne panorus protestuoti. Išskyrus vieną atvejį, nutikusį Marcinkonių kaime lenkmečiu, kai pastatytas kryžius buvo nudažytas Lietuvos vėliavos spalvomis, protestuojant prieš valdžios taikomus tautinius suvaržymus.

Dar prisimintina, kad kiekvienas etnografinis regionas, o jų yra penki, turėjo savitas kryžių formas ir jų skirtingas ornamentikas, labai harmoningai siejančias statinį su kraštovaizdžiu. Tad kryžius turėtų gaminti tautodailininkai, išmanantys vietines tradicijas. Kaip senoliai pasakytų, darykime tai ne vienai dienai. O jeigu norėtųsi pastatyti paprastą kryžių, be jokių pagražinimų, reiktų jį padaryti iš neapipjautų kamienų, net su šakų gumbais. Gražiai derės aplinkoje!

Ir dar dėl dažymo žaliai. Gražiausiai atrodo nedažyta mediena, nebent kiek paryškinus medžio faktūrą antiseptiku. O jei nutarta kryžių „nužalinti“, patarimas toks: padarykite tai vandeniu skiedžiamais dažais. Akcija praeis, pavasario darganos nuplaus dažus, kryžius puoš pakelę.“

Jonas TALMANTAS, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas: „Labai graži akcija. Lietuviai yra krikščionys, kurie per sunkmetį, marą, badą, trėmimus į Sibirą prie namų statė kryžius ir tikėjosi, kai jau niekas nepadeda, pagalbos iš Dievo. Ir mes taip pat galvojame: jei jokia valdžia – nei Prezidentūra, nei Seimas – nepadeda, tai statome kryžius ir tikimės, kad gal Dievas padės. Kryžiai žali todėl, kad mūsų vadinamasis žalinimas ir visi gamtosaugos reikalavimai, kuriuos nustatė ES, žlugdo ūkius. Tokia yra pradžia, o pati akcija – iš trijų etapų.

Per pastaruosius 6 metus visoje ES žemdirbių produkcijos supirkimo kainos nukrito 36 proc. Vieni metai buvo labai lietingi, dveji – sausros, ir žemdirbiai negavo 25 proc. buvusių pajamų. Taigi, per 6 ar 7 metus mūsų žemės ūkis „nukraujavo“ 50 proc., tad iš kur žemdirbiai gali turėti pajamų ir dirbti „į pliusą“, jei galo su galu nebesuduria?.. Neatsižvelgdamos į tai, Prezidentūra ir Vyriausybė iš karto – tikrai nepaskaičiavusios ir nepasvėrusios – sugalvojo dar apkrauti žemės ūkį tam tikrais mokesčiais. Dauguma ūkininkų turi tiek skolų, kad šiuos įsipareigojimus bankams gali tekti perimti ne tik vaikams, bet ir anūkams. Ar taip galima elgtis? Žemės ūkis yra žlugdomas apgalvotai.

Kai mokestinę bazę didina senosios ES šalys, diskusijos dėl 2–3 procentų vyksta 2–3 metus, o pas mus – jokios diskusijos, nors mokesčiai pakeliami 100–150 proc. Kaip ūkininkas gali čia ir dabar, tuojau pat prie to prisitaikyti? Nei Prezidentūroje, nei Vyriausybėje, nei Seime nėra žmonių, kurie gerai išmano žemės ūkį.

Likusi visuomenės dalis kiršinama su žemdirbiais. Pasakojama, kad žemdirbiai yra milijonieriai ir gyvena kitų sąskaita. Taip elgiamasi todėl, kad būtų lengviau valdyti. Skaldyk ir valdyk. Visa tai ir lėmė žemdirbių nepasitenkinimą ir protestą. Pirmas etapas – taiki akcija, kuri niekam netrukdo ir nieko nenori įžeisti.

Žemdirbiai tarėsi su vyskupu, kuris pritarė jų mintims. Jei niekas neatkreips dėmesio į esamą dabartinę žemdirbių padėtį bei į mūsų taikų ir nebylų protestą – žalius kryžius, antrasis etapas vyks lapkričio 26 d. Kiekvienoje iš 60 savivaldybių nuo 30 iki 50 traktorių, nepažeisdami taisyklių, važiuos per rajonų centrus, kai kur – gal ir prie savivaldybių sustos. Jei ir tai nepadės, trečiasis etapas vyks gruodžio pradžioje: 6 tūkst. Lietuvos ūkininkų atvažiuosime į Vilnių autobusais, išlipsime ir eisime iki Prezidentūros bei Seimo. Tai tokios taikios mūsų akcijos. O toliau – matysime. Buvo laikas, kai žemės ūkis traukė Lietuvą iš duobės, dabar Lietuva turi gelbėti savo žemės ūkį, nes juk Lietuva be žemės ūkio nieko daugiau neturi.“

Parengė ŪP korespondentė Džiuljeta KULVIETIENĖ